Pagal diplomatų ir apskritai darbuotojų skaičių Rusijos ambasada smarkiai lenkia visų kitų Lietuvoje veikiančių šalių ambasadas. Vieša paslaptis, kad šioje ambasadoje rado prieglobstį ir kaimyninės valstybės žvalgybų tarnybos, tačiau ir per jų rėtį į viešumą prasiskverbia pikantiški diplomatų nuotykiai bei intrigos.
Nemalonumai dėl alkoholio
Politologai pastebėjo, kad būtent Rusijos prezidento Vladimiro Putino skirti ambasadoriai Lietuvoje nepasižymėjo bendravimo kultūra. Daugelis politikų ir žurnalistų neabejodami pasakys, kad iš visų Rusijos ambasadorių Lietuvoje itin išsiskyrė 2003–2008 m. dirbęs Rusijos ambasadorius Borisas Cepovas. Simboliška, kad jo kadencijos metu Lietuva įstojo ir į ES, ir į NATO. Su šiuo diplomatu asmeniškai teko bendrauti tuomečiam Lietuvos premjerui, o dabar Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkui Gediminui Kirkilui: „Susidariau įspūdį, kad tas žmogus dirbo šalyje, kurios nelabai suprato ir net nesistengė suprasti. Man atrodo, kad jis neturėjo diplomatams būtinų savybių. Palyginti su Rusijos ambasadoriais, Lietuvoje dirbusiais iki jo, B.Cepovas prasčiau bendravo su politikais, ypač su žiniasklaida. Apskritai jo veikloje buvo nesusipratimų.“
Vieša paslaptis, kad B.Cepovas mėgo išlenkti taurelę. Dėl šio pomėgio jis pirma laiko buvo atšauktas ir iš ambasadoriaus Kenijoje posto. Nemalonumų dėl alkoholio vartojimo šis ambasadorius turėjo ir dirbdamas Niujorke, Rusijos atstovybėje prie Jungtinių Tautų Organizacijos. Įdomu tai, kad tada jis konkuravo su dabartiniu Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovu Sergejumi Lovrovu. Pastarasis tada B.Cepovą įskundė Maskvai, kad šis diplomatas dėl alkoholio vartojimo kolektyvui kelia papildomų rūpesčių.
Beje, Vilniuje dėl alkoholio vartojimo skandalingai pagarsėjo ir B.Cepovo pavaldinys Rusijos gynybos atašė pirmasis padėjėjas pulkininkas Aleksandras Zemzerovas. Lietuvos žiniasklaida atskleidė, kad A.Zemzerovas savo žmonai buvo užsakęs parsiduodantį vyrą. Kol jis tenkino moterį, diplomatas kitame kambaryje gėrė degtinę. Paaiškėjus šioms aplinkybėms, A.Zemzerovas buvo atšauktas į Maskvą. Įdomu tai, kad šiuo metu A.Zemzerovas diplomatinę karjerą tęsia kaimyninėje Baltarusijoje.
Diplomatų ir šnipų konkurencija
Lietuvos specialiosios tarnybos žinojo, kad B.Cepovas labai nesugyveno su Lietuvoje neoficialiai veikiančio Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos („Služba vnešnei rozvedki“) skyriaus vadovu Dmitrijum Cvetkovu. Žvalgybininkų duomenimis, tai buvo profesionalas. Jis Vilniuje sukūrė skyrių, kuriame buvo net 10 žmonių, užsiimančių vietos rusų organizacijų priežiūra, nelegalų priedangos organizavimu, politine, ekonomine ir net technologine žvalgyba. Rusijos specialiųjų tarnybų ekspertas Jevgenijus Limarevas vienam Rusijos dienraščiui prasitarė, kad šis skyrius geriausių rezultatų Lietuvoje pasiekė politikos ir ekonomikos srityje. Manoma, kad būtent šis skyrius 2005-aisiais parūpino lietuvišką pasą, kuriuo pasinaudojo Kremliaus kritiko Aleksandro Litvinenkos nuodytojas.
Ambasadorius B.Cepovas nemėgo jaunojo konkurento ir, lenktyniaudamas su žvalgybininkais, Kremliui siuntė savo informaciją. Informacija dažnai skirdavosi, todėl Maskvoje būdavo sukamos galvos, kieno informacija patikimesnė. Baigdamas kadenciją, B.Cepovas galutinai susigadino reputaciją, kai po vieno renginio įkaušęs žurnalistams pareiškė, kad Lietuva yra ne šalis, o skandalų mėgėjų sambūris. Tuometis ūkio ministras V.Uspaskichas pareiškė, kad B.Cepovas praleido progą patylėti, o Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Albinas Januška viešai pasakė, kad po tokio pareiškimo ambasadorius turi tik vieną išeitį. Bet kuri kita valstybė būtų atšaukusi susikompromitavusį ambasadorių, tik ne Rusija.
„KGB generolui“ pakirpo sparnus
Atsisveikindamas su Lietuva, skandalingasis Rusijos ambasadorius B.Cepovas privačiame pokalbyje vienam Lietuvos diplomatui ištarė tokią frazę: „Po Čchikvadzės Lietuvoje mane prisimins geruoju.“ B.Cepovas iš dalies buvo teisus. Jį pakeitęs Vladimiras Čchikvadzė tikėjosi ir jau pirmosiomis dienomis Lietuvoje bandė veikti, lyg būtų atvykęs ne į nepriklausomą valstybę, o į Rusijos guberniją. Vienas jo kolega V.Čchikvadzę apibūdino kaip labai kategorišką, nelinkusį į kompromisus ir neieškantį žodžio kišenėje diplomatą. V.Čchikvadzė buvo vadinamas KGB generolu. Jis šią pravardę pats paminėjo jau pirmajame interviu Lietuvoje. Nors jis ironiškai vertino šią pravardę, vis dėlto neužmirškime, kad į Lietuvą šis diplomatas pasiųstas iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos Saugumo departamento vadovo posto. Tai žinojo ir Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, todėl šiam „ereliui“ iš karto pakirpo sparnus. Sovietų saugumo nekenčiantis Lietuvos Prezidentas subtiliai pažemino būsimą Rusijos ambasadorių, iš pradžių kelis mėnesius delsęs, o galiausiai, iki skiriamųjų raštų įteikimo likus kelioms valandoms, tariamai dėl užimtumo vėl atidėjęs susitikimą. Taip Prezidentas pademonstravo nuomonę apie diplomatus, susijusius su žvalgybos struktūromis.
Paneigė grasinimus
KGB generolo pravardę turėjęs Rusijos ambasadorius pagarsėjo, kai, girdint keliems Seimo nariams ir vienam Lietuvos diplomatui, pareiškė, kad Lietuva pajus paramos, kurią suteikė Gruzijai, padarinius. Tiesa, V.Čchikvadzė viešai paneigė šiuos kaltinimus, o juos girdėję politikai irgi „užmiršo“ šį įvykį. Tačiau netrukus Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ paviešino JAV diplomatų susirašinėjimo medžiagą, kurioje buvo paskelbti ir įrodymai apie Rusijos ambasadoriaus grasinimus Lietuvai.
„AgroBalt 2008“ parodos Kaune organizatoriai šiek tiek nustebo žemės ūkio ministrę Kazimierą Prunskienę lydinčių asmenų grupėje pamatę ir Rusijos ambasadorių. Galiu paliudyti. Žinojau, kad Rusijos ambasadorius vengia susitikimų su Lietuvos žurnalistais, todėl pabandžiau pasinaudoti šia proga, kai jis akimirkai liko tik su Kaliningrado srities gubernatorium Georgijumi Bosu. Tiesiog pačiupau V.Čchikvadzę už alkūnės ir prisistačiau. Ambasadorius pradėjo suokti apie tai, kad rusai labai vertina lietuviškus produktus ir kad abi šalys šioje srityje turi bendradarbiauti. Sulaukęs, kai ambasadorius pritrūks oro, paklausiau, ar tiesą parašė „LeMonde“ ir kokio Rusijos atsako turėtume laukti. Ir dabar prisimenu, kaip staiga pasikeitė V.Čchikvadzės veidas ir kaip rūsčiai mane gręžė juodos jo akys. Neištaręs nė žodžio, ambasadorius nuskubėjo paskui K.Prunskienę.
V.Čchikvadzė susilaukė kritikos ir dėl pasisakymo Užsienio reikalų ministerijoje vykusiame Lietuvos ir Rusijos istorikų komisijos parengto dokumentų rinkinio „SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais“ 2-ojo tomo pristatyme, kai pareiškė, kad Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungą vyko palyginti ramiai.
G.Kirkilas sakė pastebėjęs, kad V.Čhikvadzė buvo labiau prognozuojamas nei B.Cepovas, tačiau kartais be pagrindo karščiuodavosi. „KGB generolas“ Lietuvą paliko susigadinęs grėsmingo diplomato įvaizdį.
Pilkasis ambasadorius
V.Čchikladzę pakeitęs dabartinis Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas prieš tai ėjo ambasadoriaus ypatingiems reikalams pareigas Rusijos URM. Dar jis vadovavo Rusijos URM antrajam Europos departamentui, o kiek anksčiau jis buvo Rusijos ambasadorius Latvijoje bei Slovėnijoje. Apskritai šis diplomatas mėgsta veikti tyliai, kitaip nei du iki jo dirbę kolegos. Todėl ir informacijos apie šį diplomatą yra nedaug. Viešumą pasiekė tik konfūzas, kai ambasadorius įteikė savo skiriamuosius raštus Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Nors viešai A.Udalcovas pirmo susitikimo su Prezidente nekomentavo, po kelių savaičių, tikriausiai ne be ambasados pastangų, susitikimo detalės buvo nutekintos keliems Lietuvos dienraščiams. Esą Prezidentė A.Udalcovo paklaususi, ar jis suspėjęs pakankamai atsigerti lietuviško pieno ir ar dar ilgai Rusija ketina dusinti Lietuvą gamtinių dujų kainomis. Atsitokėjęs po pirmo susitikimo, A.Udalcovas tik po kelių savaičių pareiškė nepuoselėjantis iliuzijų dėl Lietuvos bei Rusijos santykių, tačiau pridūrė, kad visos bendradarbiavimo galimybės dar neišsemtos.
Prieštaringa giminės istorija
Žinoma, kad A.Udalcovo senelis Ivanas Udalcovas buvo Rusijos komunistų ir bolševikų partijos narys nuo 1905 m., jo vardu Maskvoje pavadinta gatvė. I.Udalcovas sėkmingai tarnavo Stalinui, Malenkovui, Berijai, Chruščiovui ir Brežnevui. Sutikite, tik turintis išskirtinų savybių žmogus galėjo išvengti tremties ar sušaudymo. Regis, šį bruožą paveldėjo ir palikuonys. Štai ir A.Udalcovas nomenklatūroje išsilaikė tarnaudamas Brežnevui, Andropovui, Gorbačiovui, Jelcinui, o dabar ištikimas Putinui. Sugyventi su visais minėtais vadais pavyko retam diplomatui.
Lietuvoje viešėjęs buvęs TSKP politinio biuro narys A.N.Jakovlevas knygoje „Prieblanda“ („Cумерки“) rašė apie A.Udalcovo tėvą, irgi Ivaną. Jis buvo TSKP CK aparato tarnautojas, o nuo 1962 m. iki 1965 m. – TSKP CK Ideologijos skyriaus vedėjo pavaduotojas. Dar vėliau darbavosi Čekoslovakijoje, kur buvo vienas iš svarbiausių ideologų žiauraus maišto 1968-aisiais numalšinimo autorių. Knygoje rašoma, kad Udalcovas reikalavo maištą malšinti daug žiauriau nei tiesioginis jo šefas Suslovas. Pasak A.N.Jakovlevo, perskaitęs Udalcovo rekomendacijas, kaip reikia malšinti sukilimą, Suslovas buvo net praradęs kalbos dovaną.
Paslaptinga ir ypač slepiama moteriškosios Udalcovų giminės istorija. Nepatvirtintais duomenimis, A.Udalcovo senelė ar senelės sesuo buvo garsioji Rozalija Samoilova Zalkind – Demono pravardę turėjusi rusų bolševikų komisarė, viena iš raudonojo teroro Kryme 1920 m. organizatorių. Apie ją rašoma kaip apie ypač žiaurią asmenybę, nepakentusią net mažiausių abejonių jos nuomone. Beje, jos palaikai įmūryti Kremlius sienoje, Raudonojoje aikštėje.
A.Udalcovo gyvenimą nuodija ir sūnėnas Sergejus Udalcovas, kuris vargu ar pratęs šeimos nomenklatūrines tradicijas, nors visko gali būti. Rozalijos Zalkind anūkas, regis, perėmė žiauriausias garsiosios giminaitės savybes: vadovavo judėjimui „Raudonojo jaunimo avangardas“ ir net bandė patekti į Rusijos Dūmą bloko „Stalininis blokas – už SSSR“ sąraše. Nepavyko. Dabar jis vadovauja judėjimui „Kairysis frontas“. Tačiau kai kurie politologai mano, kad Sergejus yra Kremliaus marionetė.
Jelcino epochos diplomatai
B.Jelcino valdymo laikais Lietuvoje dirbo trys Rusijos ambasadoriai: Nikolajus Obertyševas (1992–1996 m.), Konstantinas Mozelis (1996–1999 m.) ir Jurijus Zubakovas (1999–2003 m.). J.Zubakovas – patyręs žvalgybininkas, baigęs aukštąją KGB mokyklą. Po studijų jis dirbo KGB kontržvalgybos valdyboje. 1991-aisiais paskirtas TSRS Saugumo tarybos nario J.Primakovo patarėju, o šiam pradėjus vadovauti Rusijos užsienio žvalgybos tarnybai, tapo jo pavaduotoju. Po tarnybos Lietuvoje J.Zubakovas buvo paaukštintas – paskirtas Rusijos Saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotoju. Reikėtų priminti, kad J.Zubakovas 2003-iaisiais prasitarė apie galimą Rusijos prezidento V.Putino vizitą Lietuvoje. Jis neįvyko dėl daugelio priežasčių, o viena iš jų – prezidento Rolando Pakso apkalta.
Pasak G.Kirkilo, J.Zubakovas pasižymėjo lankstumu, buvo komunikabilus, daug bendraudavo su šalies politikais. N.Obertyševas buvo klasikinis diplomatas, inteligentas, o apie K.Mozelį Lietuvos politikų bei diplomatų prisiminimai išblėso.
Ko gero, taikliausiai Rusijos ambasadorius apibūdino Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Audronius Ažubalis: „Eilinių diplomatų į Lietuvą nesiunčia. Šios taisyklės laikomasi nuo diplomatinių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos užmezgimo. Suprantu, kad jie vykdo savo valstybės politiką, kuri pastaraisiais metais mums nedraugiška. Ir tai jie daro profesionaliai. Mes žinome, ką ir kaip jie daro, bet viešai apie tai galėsiu papasakoti ateityje, pasitraukęs iš politinio gyvenimo.“
