Vyriausybių paslaptis viešinančio tinklalapio „WikiLeaks“ įkūrėjas Džulijanas Asanžas pralaimėjo teisme mėgindamas užsitikrinti, kad Švedijos išduotas jo arešto orderis būtų panaikintas.
Užpyko ant premjero
Po teismo Australijos generalinis prokuroras Džordžas Brandisas sakė radijui ABC, kad 43 metų aktyvistas turėtų priimti jam iškeltus kaltinimus. „Manau, kad ponui Asanžui derėtų pasielgti pakankamai vyriškai ir priimti kaltinimus, jog jis esąs seksualinis grobuonis“, – pareiškė pareigūnas.
Dž. Asanžas, neigiantis šiuos kaltinimus, baiminasi, jog nuvykęs į Švediją būtų išduotas Jungtinėms Valstijoms, kurios jį kaltina dėl įslaptintos medžiagos paviešinimo.
Jis kaltino Dž. Brandisą mėgdžiojant JAV valstybės sekretoriaus Džono Keri pareiškimus apie slaptą informaciją nutekinusį buvusį žvalgybos kontraktininką Edvardą Snoudeną.
„Dž. Brandisas turėtų liautis plagijavęs seksistines kvailystes ir pradėti dirbti savo darbą: ginti teisėtas visų australų teises“, – sakoma Dž. Asanžo pranešime naujienų agentūrai „Australian Associated Press“ (AAP).
Buvęs kompiuterinis įsilaužėlis, kaltinantis savo tėvynę jį apleidus, pernai sakė, kad viešai neatsakys į Švedijos kaltinimus, nes „Australijos vyrai nemėgsta kalbėti apie savo privatų gyvenimą“.
Pranešime, kurį jis pasiuntė AAP, Dž. Asanžas taip pat kritikavo premjero Tonio Aboto vyriausybę.
„WikiLeaks“ darbuotojos, kurios grūmėsi su supervalstybe dėl mūsų darbo ir nugabeno Edvardą Snoudeną į saugią vietą per didžiausias žvalgybos gaudynes, kokias yra matęs pasaulis, turi daugiau narsos savo mažuosiuose kojų piršteliuose negu visas Aboto kabinetas“, – šaipėsi jis.
Švedijos tyrėjai nori apklausti Dž. Asanžą Londone, o jo advokatai sakė, kad pateiks apeliaciją dėl naujausio teismo sprendimo.
Šis aktyvistas pasiprašė prieglobsčio Ekvadore 2012 metų birželį, kai išnaudojo visas galimybes Britanijos teismuose išvengti ekstradicijos į Švediją.
Dž.Asanžas buvo apkaltintas vienos moters išprievartavimu ir kitos moters seksualiniu išnaudojimu per savo kelionę po Švediją 2010 metų rugpjūtį, kur jis skaitė paskaitas. Po to, tų pačių 2010-ųjų gruožio mėnesį jis buvo suimtas Londone, kai buvo išduotas Europos arešto orderis. Po aštuonių parų, praleistų kalėjime, jis buvo paleistas už 240 000 svarų (apie 1 mln. litų) užstatą. Nuo to laiko jis buvo namų arešte.
Besitęsiant šiems sunkiems teisiniams procesams, Dž. Asanžas visa laiką teigė, kad turėti intymūs santykiai buvo sutartiniai ir kad jis buvo persekiojamas tik dėl politinių priežasčių. Jis taip pat sakė, kad jis bijo Švedijos vyriausybės, nes galinti jį išduoti Amerikai, kuri jam jau buvo paskyrusi vietą Guantanamo kalėjime.
Suteikė prieglobstį
Pats garsiausias pasaulyje policijos ieškomasis Dž. Asanžas 2010-aisiais sušnipinėjo ir tinklalapyje „WikiLeaks“ paskelbė tūkstančius JAV vyriausybės dokumentų apie karus Irake bei Afganistane, taip pat – slaptų diplomatinio susirašinėjimo pranešimų, tarp kurių yra ir apie korupciją Lietuvoje. Už šnipinėjimą Dž. Asanžui Jungtinėse Valstijose gresia dešimtmečiai įkalinimo ar net mirties bausmė. Supratęs, kad tuoj britai jį suims ir per Švediją perduos amerikiečiams, 2012 metais birželio 19-ąją Dž. Asanžas Londone esančioje Ekvadoro ambasadoje pasiprašė politinio prieglobsčio. Jo motina yra susitikusi su Ekvadoro prezidentu Rafaeliu Korea, su kuriuo kalbėjosi apie savo sūnaus likimą.
„Džulijanui svarbu būti užtikrintam, kad Ekvadoras nepasiduotų didžiųjų valstybių spaudimui“,– sakė po susitikimo Kristina Asanž. R. Korea užtikrino, kad jo šalis puoselėja „didžią humanistinę tradiciją ir gerbia žmogaus teises“. Jis pridūrė, kad gerbia Didžiąją Britaniją, Švediją ir Jungtinių Valstijų žmones ir kad dėl šios problemos vyksta konsultacijos, tačiau pažymėjo, kad „Ekvadoras nesidera dėl savo suverenumo“.
R. Korea administracija dažnai nesutardavo su Vašingtonu ir yra siūliusi suteikti prieglobstį Dž. Asanžui dar 2010 metais.
Šios šalies prezidentas ne kartą yra pažadėjęs, kad jo vyriausybė nepasiduos Britanijos, Švedijos arba JAV spaudimui, sprendžiant ar suteikti prieglobstį Dž. Asanžui.
Sacharino kontrabanda
Tačiau, kaip išvažiuoti iš policininkų stebimos Ekvadoro ambasados, Dž. Asanžas nesugalvoja. O kol kas nors ir negalėdamas iškelti kojos iš ambasados Londone, Dž. Asanžas nusifilmavo satyriniame filmuke ir padainavo apie politiką. Daina prasideda eilutėmis: „Galime atversti naują puslapį. Rašyti ant jo, ką norime. Dar yra, ką paviešinti, todėl drąsos tikrai netrūksta“.
Dž. Asanžo šalininkai svarsto, kaip išvežti iš ambasados savo favoritą. Galbūt tai būtų galima padaryti diplomatine siunta? Pagal tarptautinę teisę vyriausybių diplomatinės siuntos negali būti konfiskuojamos ir net tikrinamos. Beje, tuo ne kartą yra piktnaudžiavę įvairių šalių diplomatai. Viena garsiausių tokių bylų – Lietuvos diplomatų varytos sacharino kontrabandos istorija.
Po 1917-ųjų metų bolševikų perversmo dėl valdžią paėmusių komunistų neraštingumo bei voliuntarizmo jau po poros metų Rusijoje prasidėjo badas. Gelbėdamasi nuo jo, Lenino vyriausybė 1921-ųjų pavasarį pradėjo „naująją ekonominę politiką“ – nepą: sušvelnino diktatūrą, leido smulkiąją prekybą ir verslus.
Apsukrūs Lietuvos diplomatai nedelsdami tuo pasinaudojo. Jie Vokietijoje ėmė pirkti Maskvos juodajai rinkai skirtus didelius kiekius sacharino, taip pat spirito, cukraus, miltų, saldainių, kitų produktų ir net narkotikų – kokaino. Suklastotuose Užsienio reikalų ministerijos dokumentuose buvo rašoma, jog tai esąs maistas badaujantiems Rusijos gyventojams remti.
Kontrabanda buvo siunčiama geležinkelio vagonais. O kad ji neužkliūtų nei Lietuvos, nei Rusijos muitininkams, tos prekės buvo deklaruojamos kaip diplomatinės siuntos Lietuvos atstovybei Maskvoje. Žinia, tarptautiniai įstatymai diplomatines siuntas draudžia ne tik apdėti muitais, bet ir atidaryti ir patikrinti, tad netrukdomas biznis akimirksniu suklestėjo, išsipūtė.
Turčių investicijos
Rusijos bolševikų pareigūnai už dalį prekių bei kyšius kontrabandines siuntas leisdavo parduoti juodojoje rinkoje „turgaus kainomis“. Sacharinas bado suriestoje Rusijoje buvo itin paklausi prekė, tik tuomečiai Rusijos rubliai – labai nuvertėję. Tad už gautas pajamas toje pačioje juodojoje rinkoje buvo perkama juvelyrika, antikvariatas, meno dirbiniai, kailiniai ir kilimai, kitos paklausios prabangos prekės. Visas šis gėris į Lietuvą buvo parsiunčiamas irgi per diplomatines siuntas.
Tarpukariu Lietuvos krašto apsaugos ministro ir vyriausiojo kariuomenės vado pareigas ėjęs Konstantinas Žukas vėliau memuaruose parašė, kad tuo metu Kaune greitai pasklido gandas apie galimybę varyti „diplomatinę kontrabandą“. Susiformavo kone akcinė bendrovė, o į ją pinigus investavo laikinosios sostinės turčiai, garsenybės, tarp jų – legendinis operos solistas Kipras Petrauskas, žinomas pedagogas Juozas Avižonis, Užsienio reikalų ministerijos departamento direktorius Juozas Vaitiekūnas, garsūs kunigai, aktoriai ir kiti. Visos aferos vadovas, atrodo, buvo garsusis visuomenės veikėjas ministras Juozas Purickis (1883–1934), kuris, dirbdamas diplomatu Vokietijoje, turėjo galimybę supirkti prekes.
Saldainiai ir kokainas
Kontrabandos veikiai tiek pagausėjo, kad diplomatinės siuntos į Maskvą riedėdavo ir iš jos grįždavo pilnais geležinkelio vagonais. Tokie „diplomatinės kontrabandos“ kiekiai negalėjo ilgai likti nepastebėti nei Lietuvoje, nei Rusijoje. Pastarojoje čekistų žvalgyba su kontrabanda susijusius lietuvius pradėjo šantažuoti ir verbuoti.
1921-ųjų vasarą apie „diplomatinę kontrabandą“ suuodė ir Lietuvos kontržvalgybos viršininkas Jonas Budrys. Gavęs premjero Kazio Griniaus palaiminimą, 1921 metų lapkričio 29-ąją jis įsakė sulaikyti iš Lietuvos išriedančius tris eilinius plombuotus diplomatinius vagonus. Juos patikrinus daugiausiai rasta sacharino, bet buvo ir spirito, saldainių, miltų, alaus ir net 4 kilogramai... kokaino. Skandalas baigėsi baudžiamąja byla, tačiau ikiteisminis tyrimas užtruko kelerius metus.
Paslaptinga žmogžudystė
Keturi įtariamieji teisinosi, atseit, kontrabanda buvusi vykdoma valstybės iždo naudai, pavyzdžiui, už kontrabandos pinigus buvo nupirktas ir į Lietuvą atvežtas Lietuvos Statutas. Kita vertus, net abejonių nekelia, jog tie „diplomatai-pirkliai“ pirmiausiai rūpinosi savo kišenėmis.
Irgi sulaikę vagoną „diplomatinio“ sacharino, bolševikinės Rusijos pareigūnai pradėjo savo tyrimą. Lietuvos karo atašė Konstantinas Avižienius, kuriam buvo adresuoti minėti 4 kilogramai kokaino, per kratą buvo netikėtai nušautas ruso karininko. Oficiali versija – jis keršijęs už K. Avižieniaus suvedžiotą savo žmoną.
Krikščionys demokratai, kurie tuo metu buvo valdžioje, nebuvo suinteresuota eskaluoti „sacharino bylos“, nes ji kenkė Lietuvos prestižui, be to, joje figūravo pernelyg garsių piliečių pavardės. Tad niekas nenustebo, kai 1925 metų vasarį Vyriausiasis Tribunolas visus „sacharino bylos“ dalyvius išteisino dėl įrodymų stokos.
Pagrobtas ir užmigdytas
Taigi, kaip matyti iš istorijos, dabar Dž. Asanžas iš Ekvadoro ambasados gali būti išsiųstas diplomatinėje siuntoje – tokių bandymų būta ne kartą.
1983 metais Nigerijoje įvyko karinis perversmas, o po jo įtakingas transporto ministras Umaru Dikas pabėgo į Londoną. Nors pats U. Dikas buvo kritikuotas dėl ne vieno korupcijos skandalo, Didžiojoje Britanijoje jis ėmė visa gerkle koneveikti kariškių chuntą.
Nors tuo metu žydai su musulmoniška Nigerija diplomatinių santykių nepalaikė, Nigerija buvo pagrindinė naftos Izraeliui tiekėja. Tad po slaptų derybų Izraelio žvalgybos Mosado agentai apsiėmė pargabenti nenuoramą U. Diką į tėvynę.
1984-ųjų liepos 5-ąją išėjęs po Londoną pasivaikščioti U. Dikas buvo pagrobtas. Vėliau nustatyta, kad ministrą pagrobėjai įgrūdo į mikroautobusą, kurį vairavo Nigerijos armijos majoras Mohamedas Jusufu, o Mosado samdytas gydytojas Levis Aris Šapiras U. Diką užmigdė vaistais.
Siuntoje – net 4 žmonės
Kitą dieną Londono oro uoste į Nigerijos lėktuvą „Boeing 707“ mėginta pakrauti dvi stalo dydžio dėžes, deklaruotas kaip Nigerijos ambasados diplomatinė siunta. Aptikę, kad iš vienos jų sklinda vaistų kvapas ir įtartini garsai, pareigūnai surizikavo dėžes atidaryti. Jie tikrai nebūtų drįsę to padaryti, jei Nigerijos ambasados darbuotojai nebūtų užmiršę dėžių tinkamai pažymėti, kaip to reikalauja 1961 metų Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 27 straipsnis.
Pirmojoje dėžėje rastas be sąmonės susirietęs U. Dikas bei migdomųjų švirkštais apsirūpinęs gydytojas L. A. Šapiras. Antroje dėžėje slėpėsi du Mosado agentai: Aleksandras Barakas bei Feliksas Abitolis.
Kilo didžiulis tarptautinis skandalas, Didžioji Britanija su Nigerija ilgam nutraukė diplomatinius santykius, o Skotland Jardas suėmė 17 įtariamųjų. Nigerija bei Izraelis suskubo pareikšti nesą susiję su U. Diko pagrobimu ir bandymu jį neteisėtai išsiųsti diplomatinėje siuntoje, todėl pagrindiniai įkliuvėliai buvo teisiami kaip privatūs asmenys ir kalėjime praleido ne vienerius metus.
Smarvė ir dejonės
Po šio skandalo kitų šalių žvalgybos pasimokė, kad neteisėtas diplomatines siuntas reikia žymėti atidžiau, bet tai irgi ne visada padeda.
1964 metais Italijos oro uoste pareigūnus sudomino Egipto diplomatinė siunta – didžiulė dėžė, iš kurios sklido... smarvė bei silpnos dejonės. Dėžė buvo pažymėta kaip Egipto ambasados Romoje diplomatinė siunta pagal visus 1961 metų Vienos konvencijos reikalavimus. Tačiau ta pati konvencija diplomatinėse siuntose leidžia gabenti tik dokumentus, o šie juk gal ir gali dvokti, bet tik ne dejuoti.
Pralaužus dėžę, rastas leisgyvis Egipto užverbuotas Izraelio agentas. Pasirodo, įtarę, kad yra agento vedžiojami už nosies, egiptiečiai pabandė diplomatiniu paštu jį išsiųsti į Kairą. Kas dėžėje dvokė – nepranešta.
Ambasadoje– iki mirties
Jeigu Ekvadoro vyriausybė nenorės rizikuoti arba „WikiLeaks'o“ kūrėjas Dž. Asanžas pats pabijos lįsti į diplomatinės siuntos dėžę, jis turi tik dar vieną būdą išvengti kalėjimo – tiesiog likti gyventi ambasadoje. Taip irgi yra ne kartą nutikę.
Katalikų bažnyčios Vengrijoje kardinolas Jozefas Mindsentis (1892–1975) pokariu buvo smarkus žodžio bei tikėjimo laisvės šalininkas ir stalinizmo kritikas. Nepaisydamas demokratinių valstybių ir net Jungtinių Tautų protestų, socialistinės Vengrijos teismas 1949 metais už tai jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
1956 metais Vengrijoje įvyko antisovietinis sukilimas, o jį, kaip žinia, numalšino įvesti sovietų tankai. Sukilėlių išlaisvintas kardinolas J. Mindsentis nenorėjo būti sugrąžintas į kalėjimą, todėl JAV ambasadoje Budapešte pasiprašė politinio prieglobsčio. Taip joje ir pragyveno net 15 metų. Galiausiai 1971-aisiais 79 metų J. Mindsenčiui pagaliau buvo leista palikti Vengriją. Dar po 4 metų jis mirė Austrijoje.
Tokiu pat būdu nuo kalėjimo gelbėjosi ir Peru politikas admirolas Viktoras Raulis Aja de la Torė. Po sukilimo tėvynėje jis pasislėpė Kolumbijos ambasadoje ir ten pratūnojo nuo 1948-ųjų iki 1954 metų.
TIK FAKTAI:
Buvęs JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) darbuotojas Edvardas Snoudenas paskelbė žiniasklaidoje informaciją apie JAV specialiųjų tarnybų piliečių sekimo visame pasaulyje programas, o po to pabėgo iš tėvynės. JAV apkaltino E. Snoudeną vyriausybės nuosavybės vagyste ir slaptos informacijos perdavimu. JAV valstybės sekretorius Džonas Keris pareiškė, kad E. Snoudenas yra bėglys nuo teisingumo, kuris turėtų išdrįsti ir sugrįžti namo.
Pernai birželio 23 dieną jis iš Honkongo atskrido į Maskvą. Rusija suteikė amerikiečiui laikiną prieglobstį. Šiemet, rugpjūčio pradžioje, buvusiam amerikiečių žvalgybininkui Maskva dar trejiems metams pratęsė leidimą gyventi Rusijoje su teise išvykti į užsienį. Anksčiau buvo pranešta, kad jis čia įsidarbino interneto tinklalapyje. Jo advokatas Anatolijus Kučerena „saugumo sumetimais“ atsisakė pasakyti naujos E. Snoudeno darbovietės pavadinimą. Jis taip pat pabrėžė kad E. Snoudenui suteiktas ne prieglobstis, o „laikinas leidimas likti Rusijos teritorijoje“.
Prestižinę JAV Kolumbijos universiteto kasmet skiriamą Pulicerio premiją už nuopelnus žurnalistikai šiemet pasidalino amerikiečių „The Guardian“ ir „The Washington Post“ laikraščiai, parengę seriją straipsnių apie Vašingtono vyriausybės vykdytą elektroninį šnipinėjimą. Laikraščių straipsniai buvo parengti remiantis E. Snoudeno nutekintais dokumentais. „The Guardian“ išspausdino E. Snoudeno sveikinimus, kuriuose laikraščių apdovanojimas Pulicerio premija vertinamas kaip „įrodymas, jog visuomenė turi vaidmenį vyriausybėje“.
Zbignevas JANKOVSKIS
