Nagrinėjant Seimo pirmininko Viktoro Muntiano paviešintą Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos tyrimo medžiagą, tapo aišku, kad tai puiki proga detaliau susipažinti su objektu, 9 mėnesius įtampoje laikiusį visą politinį elitą.
Portale publikuojame straipsnių ciklą, kuriame žurnalistas Tomas Čyvas atskleistuose tekstuose ieško ypatingesnių ar retesnių akcentų, tuo pačiu juos jungdamas su jau tapusiu istorija kontekstu. O visą paskelbtą medžiagą galite perskaityti čia.
2K ir „Lietuvos geležinkeliai“
Vienas iš įdomiausių medžiagoje atspindimų epizodų – departamento pareigūnų narplioti tranzito ir geležinkelių verlo liberalizavimo reikalai bei įtakos, kurias siekė daryti verslo grupuotės, neretai siejamos su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Pasak pareigūnų liudijimų, velionio Vytauto Pociūno valdyba,– dar net iki jam vadovaujant,– tyrė procesus itin svarbiose srityse. Kaip liudija dar prieš V. Pociūną valdybai vadovavęs pareigūnas, tai buvo geležinkeliai, dujos, elektra ir nafta. Būtent čia, pasak šio ir kitų liudytojų, ir buvo apčiuopti procesai, apie kuriuos jau beveik metus rašo šalies spauda.
Tiriant 2K projekto peripetijas, dujų tarpininkų vaidmenį, stebint Mažeikių naftos reikalus, pasak apklaustų pareigūnų, tai čia, tai ten ir sušmėžuodavo dabar linksniuojamos pavardės. Liudytojai teigia, jog 2K projektu aktyviai domėjosi Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai. Rusija net buvo leidusi suprasti, jog sumažintų geležinkelio krovinių tarifus per Klaipėdos uostą tuo atveju, jei Lietuva Rusijos kapitalui parduotų Klaipėdos uosto krovos bendrovių akcijas. Rusijos žiniasklaidoje projektas "2K" net buvo apibūdinamas kaip Klaipėdos uosto "įsiliejimas į Kaliningrado, visos Rusijos ir Eurazijos erdvę".
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 13 d. 8 posėdžio stenogramos ištrauka (2 dalis).
„ATS. .. Gaila, kad tos mūsų prognozės pasitvirtino, krovinio neliko ir tas visas 2K subliūško. Mes tuo metu atkreipėme dėmesį, kad aplink 2K labai daug KGB rusų karininkų sukasi, praktiškai "Meždunarodnaja tranportnaja kompanija" ar kaip buvo per vidurį, tarpinė grandis, mes paskui išsiaiškinome, kad buvo vieni KGB darbuotojai. Stonys jau tuo metu šmėžavo šitame projekte, čia niekam ne paslaptis, nei čia naujieną pasakysiu, nei čia ką labai, matyt. O paskui laikraščiuose pats skaičiau, kada atsirado jau kita kompanija, matyt, kada viešumon išlindo "Meždunarodnaja transportnaja kompanija", tai rusai paprastą dalyką - pakeitė, tuos išvaikė ir atsirado, kiek paskui skaičiau, jau Stonio, ar akcininkas, ar vadovas, ar savininkas, ten tarpinė kažkokia grandis.”
Paklaustas apie dabartinio premjero patarėjo Albino Januškos ryšius su R. Stoniu, pareigūnas priduria: “ATS. Aš galiu pasakyti, kad operatyvinėje byloje tokių duomenų buvo. Savom ausim girdėjau.” (tas pats liudijimas).
Teigiama, kad būtent dėl transporto srautų valdymo numatomame 2K koridoriuje Rusijoje buvo įkurta bendrovė „Meždunarodnaja transportnaja kompanija“ (MTK) tam, kad valdytų 2K koridoriaus transporto srautus. Jos 70 procentų akcijų priklausė Rusijos bendrovei „OO Transis“, o 30 proc. – Lietuvos bendrovei „Odanata“, kuriai vadovavo buvęs KGB karininkas Piotras Vojeika ; (“Dujotekanos” viceprezidentas). „OO Transis“ registruota Maskvoje, vienas steigėjų – kaliningradietis, artimai susijęs su Karaliaučiuje gyvenančiu garsiu verslininku Anatolijumi Chlopeckiu, kurio bendrovės valdė apie 70 procentų Rusijos tranzito Karaliaučiaus kryptimi. A. Chlopeckis, skandalingai pagarsėjęs Karaliaučiaus vicegubernatorius, galiausiai praradęs šį postą, buvo artimas buvusio Karaliaučiaus srities FSB vadovo, kontradmirolo G. Moškovo, tuo metu ėjusio RF Transporto ministro pavaduotojo pareigas, žmogus. Tiesa, vėliau savo tikrųjų šeimininkų jis buvo priverstas visas verslo vadžias perduoti kitai tamsiai, su nusikalstamu Rusijos pasauliu susijusiai, figūrai – buvusiam KGB vyresniajam leitenantui Sergejui Vostrikovui.
MTK taip pat, kaip pranešama, yra susijusi su Rusijos transporto viceministru, šiuo metu einančiu Rusijos geležinkelių prezidento pareigas Vladimiru Jakuninu. Įsisukti į šį projektą, pasak liudijimų, V. Jakuninas mėgino per R. Stonį ir A. Janušką, kurio dėka, kaip manoma, netgi gavo iš V. Adamkaus Komandoro kryžių.
2004 m. gegužę vadovauti Ekonominių pagrindų apsaugos valdybai pradėjo Vytautas Pociūnas. Kad ir kiek būtų tiesos ar netiesos apie jo vadybinius sugebėjimus bei santykius su pavaldiniais, tyrimai buvo tęsiami. Dar įdomiau tai, kad net nelabai sutardamas su V. Pociūnu, vėliau dėl šios priežasties perėjęs į Kontržvalgybos valdybą pareigūnas (žr. jo liudijimą), šiuos korupcinius procesus transporte ir energetikoje nagrinėjo toliau. Tą,– nepriklausomai nuo V. Pociūno padalinio,– darė ir pati Kontržvalgybos valdyba. Liudijimai rodo, jog rezultatai buvo labai panašūs. Su 2K susijusios informacijos, kaip reikia suprasti iš pareigūnų liudijimų, yra tose kontržvalgybos pažymose, kurias A. Pocius atsisakė pateikti.
Vykdomi tyrimai, atrodo, galėjo suerzinti jo objektais tapusius asmenis. Pareigūnams, Albino Januškos pageidavimu, teko keliauti pasiaiškinti į Užsienio reikalų ministeriją, kur tuo metu dar dirbęs D. J. aktyviai domėjosi, ką žinąs saugumas ir ar netrukdysiąs pasirašyti numatomą sutartį. 2005 m. pradžioje departamente D. J. ateina iš URM į VSD, pasak jo paties liudijimo, nežinodamas, kad tai ne visai teisėta, nežinodamas (?!), kokias pasekmes tai turės jo rangams ir pensijai. Tačiau negalima teigti, jog atėjęs į departamentą D. J. nežinojo, ką ten veikti. Įdomiausia tai, jog diplomatas ėmėsi kuruoti ne tarptautinius reikalus ar žvalgybą. Jis imasi energetikos ir tranzito reikalų.
Iš Ekonomikos pagrindų apsaugos valdybos pareigūnų buvo tiesiog paimta byla pavadinimu „Tranzitas“, maždaug tuo pat metu analogiško tyrimo byla paimama ir iš kontržvalgybininkų. Jos lieka pavaduotojo žinioje bent porą mėnesių. Pasak liudytojų, dėl to neįmanoma tęsti darbo su bylos medžiaga.
Iš V. Pociūno vadovautos valdybos darbuotojo liudijimo – Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 13 d. 8 posėdžio stenogramos ištrauka (1 dalis).
„ATS. Mano buvo konkrečiai ruošta pažyma dėl 2K, čia ta garsioji. Aš ją rengiau padedamas Klaipėdos apygardos pareigūnų, jie savo dalį pateikė. Tai sprendžiant iš D. J. veiksmų atėjus į departamentą, jis pirmiausia paėmė tą bylą, būtent ji vadinosi "Tranzitas", tą bylą pasiėmė ir puolė ją skaityti, ir pralaikė 2 mėnesius. Tai vėlgi, žinote, tuo metu darbas negalėjo vykti, nes automatiškai neturi bylos, negali rašyti teikimų, negali įsegti medžiagos, buvo paimta ta byla ilgam. Tai tie tikrai nepatiko. O paskui jūs matote, tolimesni tyrimai tokie, kad aš, kaip operatyvinis darbuotojas, aš nešu operatyvinę informaciją, ar rašau operatyvinius pranešimus, informacinius pranešimus. Aš juos pateikiu valdybos viršininkams, pavaduotojams generalinio direktoriaus, jeigu nėra valdybos viršininko tuo metu. Kurią sprendžia patys. Pasako, surink išsamesnę informaciją, parenk pažymą, kažką tokio. Nebuvo atgalinio ryšio, tu jiems duodi informaciją, o kad iš to kažką toliau. Aš siūlydavau, rašom tokią ir tokią pažymą, kad reikia informuoti, nes pas mus daugiausiai tokia praktika: surenkame informaciją, rašom Seimui, Vyriausybei, Prezidentūrai. Tokių veiksmų nebuvo, atgalinio ryšio nebuvo….“
Kaip liudija tas pats pareigūnas, vos tik VSD vadovybė išsiuntė Baltarusijon V. Pociūną, naujasis valdybos vadovas pareiškė, jog viskas tame projekte nesą taip blogai, kad ne tokios jau blogos esančios R. Stonio vadovaujamos įmonės ir jis pats. Kaip toliau aiškėja iš šio pareigūno liudijimo, buvo žinoma, jog R. Stonys, labai laukęs Lietuvos geležinkelių veiklos liberalizavimo, norėjęs šiame versle dalyvauti, tam reikalui su rusų verslininkais įkūrės minėtą bendrovę „Meždunarodnaja transportnaja kompanija“, per VSD stebėtą žmogų gaudavo iš „Lietuvos geležinkelių“ konfidencialią informaciją.
Raštus, kuriuos anksčiau adresuodavo užsienio reikalų minisitrui, liepta dubliuoti, kartu persiunčiant atskirai ir tuometiniam ministerijos sekretoriui A. Januškai.
Galiausiai pareigūnas tvirtina, jog buvo surinkta reikalinga operatyvinė medžiaga ir paruošti teikimai prokuratūrai dėl tam tikrų asmenų, kurie tuo momentu labai aktyviai protegavo R. Stonio firmą, dėl jų išsamesnio veiklos tyrimo. Pasak jo, tris mėnesius, be jokio paaiškinimo, tų teikimų D. J. nepasirašė. Paprastai, pasak liudytojo, tai atliekama daugiausiai per dvi dienas. Bandęs patekti pas direktoriaus pavaduotoją pareigūnas priimtas nebuvo.
Tuo pačiu, V. Pociūno vadovaujamoje valdyboje, kaip matėme šio ciklo antrojoje dalyje, lyg tyčia skatinama ir vilkinama nenormali darbuotojų tarpusavio trintis ir iš esmės paralyžiuojamas jos darbas. Viskas galiausiai baigiasi V. Pociūno išsiuntimu į Baltarusiją. Tyrimai šiomis temomis iš esmės sustabdomi. VSD strategija, kaip pasakoja vienas liudytojas, išvis numato atsisakyti „nereikalingų“ tyrimo sričių. Kiek man žinoma, VSD tuo metu palaipsniui imama akcentuoti instrukcijos ir popierinės darbo dalies svarba. Informacijos rinkimas ir analizė tarsi tyčia komplikuojami vidiniais biurokratiniais barjerais. Tai patvirtina buvę pareigūnai viešuose pasisakymuose (čia ir čia), o taip pat ir šio ciklo pirmoje bei antroje dalyje minėti liudijimai.
