Nagrinėjant Seimo pirmininko Viktoro Muntiano paviešintą Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos tyrimo medžiagą tapo aišku, kad tai puiki proga detaliau susipažinti su objektu, 9 mėnesius įtampoje laikiusį visą politinį elitą.
Portale publikuosime straipsnių ciklą, kuriuose žurnalistas Tomas Čyvas atskleistuose tekstuose ieškos ypatingesnių ar retesnių akcentų, tuo pačiu juos jungdamas su jau istoriniu kontekstu. O visą paskelbtą medžiagą galite perskaityti čia.
Vadybininkai ir strategai
„..pirmo kurso Vadybos fakulteto studentas išspręstų tas problemas“
Tai citata iš vieno VSD pareigūnų liudijimo komitetui. Šia tema pakalbėti verta jau vien todėl, kad ją pirmieji pradėjo eksploatuoti būtent VSD vadovai, o ir patys vadybinių sprendimų rezultatai labai įdomūs.
Kaip jau rašiau pirmojoje dalyje, dėl R. Rupkaus vadovavimo liovėsi egzistavęs vienas iš teritorinių padalinių – ne koks nors, o, kaip dabar žinoma – Vilniaus apygarda. A. Pocius paskyrė šį žmogų vadovauti valdybai ir rezultatus vėlgi matome liudijimuose, išmestų bei pasitraukusių pareigūnų pasisakymuose. Tačiau yra (arba buvo) VSD ir kitų padalinių.
Nuo pat VSD skandalo pradžios, kai dar šviežiai buvo kalbama apie V. Pociūno žūtį, Arvydo Pociaus ir jo užtarėjų retorikoje dažnai skambėjo žodis „vadyba“. Vadybininkų Lietuvoje dabar daug – nuo „Senukų“ prekybos centro salės darbuotojų iki rimtų kompanijų padalinių vadovų. Visgi, kad suprastume apie ką kalba, šį terminą vartokime kaip profesionalų sugebėjimą organizuoti institucijos arba padalinio darbą. Niekas turbūt neginčys, kad žvalgų organizacijai tai labai svarbus dalykas.
Iš pradžių Pociaus šalininkai (pradedant eksministru A. Valioniu) tvirtai teigė, jog pareigūnas pats labai norėjo ten važiuoti. Tiesa, su tuo nelabai sutinka dauguma liudytojų ir velionio artimieji, bet šį kartą – ne apie tai. Iškilęs skandalas (tikriausiai) suerzino ir sukliudė suderinti gaidas. Pats VSD direktorius iš Seimo tribūnos rėžė tai, ką paskui teko kaip nors įrodyti. A. Pocius teigė, jog po to, kai V. Pociūnas buvo paskirtas vadovauti VSD Ekonominių pagrindų apsaugos valdybai, keli kiti šios valdybos pareigūnai panoro iš jos išeiti, kilo vidiniai nesutarimai. Taigi – nesusitvarkė su darbais. „VSD reorganizaciją ėmęsis tirti Seimo komitetas turės atrasti, kad departamente vyko tikras kartų ir vadybos stilių konfliktas.“– tuomet rašė vienas laikraštis.
Paviešintuose liudijimuose – ypač pirmuosiuose – žodį „vadyba“ tikrai sutinkame dažnai, kai kalbama apie V. Pociūną. Tiesa, yra toks įdomus pastebėjimas:
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 13 d. 8 posėdžio stenogramos ištrauka (2 dalis).
Kl. „...Pociūnas tikrai buvo niekam tikęs vadybininkas?
ATS. Jeigu žmogus sugebėjo tuščioj vietoj sukurti skyrių, surinkti žmones ir atlikti milžinišką darbą, milžinišką, priešiškoje aplinkoje, priešiškam mieste, kur sava specifika. Gerbiamasis pirmininke, man atrodo, buvote jūs, kai važinėjote su Ševaldinu, posėdžiai buvo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, milžiniškas darbas, sudėtingas. Gal dar nebuvot, aš neatsimenu, daug buvo visokių problemų. Po to sakyti, kad blogas vadybininkas, nesusitvarko su darbu, tai man juokingas tas dalykas. Prieš pusę metų įteikia ordiną, o po pusės metų jau tampa blogas. Tai irgi nei šis, nei tas. Ir trečias dalykas, sakyčiau, gal Vytas turėjo bohemą, gal per daug inteligentiškas buvo, aš griežtas buvau, man paprasčiau buvo. Bet žinote, kaip kariškiui buvusiam. Gal jis galėjo būti griežtesnis. Bet kad blogas vadybininkas ar dar kažkas. Plius tarp visų viršininkų, tai Vytas tikrai ne paskutinis buvo, ten yra kur kas blogesnių. Ir paskutinis dalykas, dabartinis paskirtas jo vieton, man atrodo, ir pusės Vyto nėra. Kad ten iš tikrųjų genijų būtų suradę kažkokį ir pastatę, kad viskas sublizgėjo staiga, tai tada aš suprantu. Iš tikrųjų buvo vadybinis sprendimas - geras, surado dar geresnį, tai tada suprantamas dalykas.“
Na, bet tiek to, imkime ir patikėkime, kad velioniui su darbo organizacija viskas vis tiek buvo labai prastai. Pirmuosiuose posėdžiuose tai akcentuojama taip primygtinai ir akivaizdžiai organizuotai, kad netikėti net nepatogu. Stengėsi juk žmonės.
Kur kas įdomiau yra tai, ką šie ir kiti liudijimai pasako apie bendrą darbo organizaciją visos institucijos mastu.
Kaip jau teko pastebėti praeitoje dalyje, visų pirma, liudijimai patvirtina egzistuojant trintį ir stovyklas: „geriečius ir blogiečius“. Paradoksalu, kad net ir kritikuojantys V. Pociūno sugebėjimus liudytojai neretai tik patvirtina vieną svarbią aplinkybę – VSD vadovų vadybos stilius tikrai būna originalus:
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. rugsėjo 22 d. 2 posėdžio stenogramos ištrauka.
Ats. Kitas dalykas, kad pradėjęs vadovauti valdybai, mano nuomone, kaip vadovas jis nebuvo stiprus. Iš tikrųjų vadybiniai nebuvo V.Pociūno stiprioji vieta. Ir tai buvo labai aiškus momentas ir manau, kad šitas dalykas buvo priežastis, kodėl ypač 2005 m. valdyba pasidarė faktiškai visiškai nedarbinga.
Kitas dalykas, kad valdyboje iš tikrųjų, tai jau nėra paslaptis, buvo tam tikra vadovų priešprieša, tai vėliau pavirto į valdybos susiskaldymą Vieni darbuotojai pradėjo dirbti su pavaduotoju, kiti su vadovu. Galų gale, jeigu buvo tam tikras nepasitikėjimas tarp šitų vadovų ir toliau buvo nebeįmanoma. Iš tikrųjų bet kuris pareigūnas paliudys, kad 2005 m. buvo, sakysim, juodi metai departamento veikloje. Informacijos poreikis buvo didžiulis, rezultatų nebuvo. Informacija nebuvo nebuvo jokio tokio pasitikėjimo, nebuvo ir panašiai. Aš manau, tuo metu vadovai, kalbant apie departamento vadovybę, pirmininko neturėjo. Logiškai mąstant, ( ... ) susirinkimus. Arba jie turėjo palaikyti V.Pociūno pusę kažkaip spręsti konfliktą, kad būtų vėl vieninga valdyba, darbinga valdyba, arba jie galėjo palaikyti pavaduotojo pusę, arba Kaip jie pasielgė - nepalaikė nė vienos pusės. Dabar matome visiškai naujus vadovus (Vaikštoma, varstomos durys) Rezultatas ( ... )
KL. Šia tema. Kad paskui Minėjote, kad 2005 metais valdyba kaip ir skilo į dvi stovyklas. Gal galite atskleisti tų stovyklų principinius dalykus, kur buvo skirtumai tų dviejų stovyklų, požiūrio ar ko. Kad mes suvoktume, kur ta skilimo priežastis, ar tik vadyba, ar dar ir kas nors daugiau, požiūrio į kažkokius dalykus. Kur čia buvo pagrindinė ašis?
ATS. Mano nuomone, 2005 m. ypač apie vidurį, jau buvo visiškai atviras, ryškus skilimas, dėl ko jau tiesiog nebuvo bendravimo tarp vienos ir kitos valdybos pusės. Tačiau iš tikrųjų tos problemos prasidėjo 2004 m. dar besibaigiant Pakso skandalui ir panašiai. Priežasčių buvo vėlgi daug. Pirmiausia buvo, manau, grynai tokios asmeninės priežastys tarp V.Pociūno ir jo pavaduotojo. Vardenio Pavardenio dėl darbo principų, dėl santykių su darbuotojais, apskritai gal buvo tokio Iš darbuotojų, iš mano kolegų pusės, kadangi pavaduotojas ( ... ) Buvo šiek tiek nusivylimo, kad lemiamais momentais pavaduotojas stengiasi atsikratyti atsakomybės, kai reikia iš tikrųjų organizuoti operaciją, jie buvo nusivylę juo na, stengėsi tą atsakomybę nusišalinti nuo to. Dėl asmeninių santykių. Nežinau, kiek tai gerai, vadovas su pavaldiniu gali įvairiai bendrauti, bet dalykas, kuris ir man nelabai patiko, buvo tai, kad pavaduotojas tam tikra prasme su darbuotojais bandydavo užmegzti pernelyg artimus santykius. Sakykime, kaip tėvo ir sūnaus, ar tėvo ir dukters, kad paskui pats tu nebegali paprieštarauti, nebegali diskutuoti ir panašiai. Na bet čia yra diskusijos objektas. Bet, mano nuomone, pati svarbiausia priežastis tai buvo nepasitikėjimas. O kai atsirado nepasitikėjimas, tai apie bendrą darbą kalbos nėra.
Taigi, valdyba palaipsniui virsta „nedarbinga“, vadovybė šią situaciją žino. Dar įdomiau, jog žino ir faktą, dėl ko V. Pociūnas nepasitiki savo pavaduotoju:
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. rugsėjo 22 d. 2 posėdžio stenogramos ištrauka:
KL. Aš papildysiu klausimą. Gal mes klausimus formuluojame Trumpiau (Balsai salėje) Ar teisingai aš supratau, kad vienintelė, ką sakė Pečeliūnas, kad pagrindinė ir esminė priežastis, išskyrus įtampą, tai buvo Pociūno nepasitikėjimas Vardeniu Pavardeniu dėl informacijos nutekėjimo
ATS. Ir ne tik Pociūno iš dalies valdybos nariai kurie buvo su tuo tiesiogiai susiję. Apie ką vadovai kalba nuėję pas savo vadovus, aš tikrai nežinau, bet tiek, kiek man buvo, žinoma, nekalbant apie turinį konkrečiai tų pokalbių, tuo metu, kai valdyboje buvo skilimas, pas aukštesnius vadovus eidavo tiek pavaduotojas, tiek valdybos viršininkas. Žinoma, kiekvienas eidavo su savo teisybe ir su savo argumentais. Tarkim, turint naują pavaduotoją Jurgelevičių, kuris atėjęs nežino visos priešistorės santykių ir t.t., klausimas kyla, kodėl jis turi palaikyti vieną pusę, o ne kitą. Nes lygiai taip pat, aš manau, pavaduotojas Vardenis Pavardenis turėjo savo teisybę ir savo argumentus, tarkim, na valdyboje nesprendžiami programiniai dalykai ir panašiai. Nežinau detalių, bet jie tuo atžvilgiu buvo pakankamai aktyvūs, abi pusės.
KL. Jūs manote, kad kreipėsi. Gal aš netiksliai formuluoju, kad V.Pociūnas yra kreipęsis, yra informavęs aukščiausius vadovus, mes, aišku, ir jų paklausiam, kad dėl nepasitikėjimo konkrečiai ir dėl informacijos nutekėjimo, jie žinojo šito konflikto priežastis, esmę?
ATS. Jie žinojo tokią Vyto poziciją. Taip pat buvo dar Vardenio Pavardenio pozicija.
KL. Supratau. Dabar šiek tiek apibendrinant Pociūno, Vardenio Pavardenio konfliktą ir išsiuntimo aplinkybes. Ar vis dėlto jūsų manymu konfliktas tarp Pociūno ir Vardenio Pavardenio buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis neteko valdybos viršininko posto? Ar vis dėlto jo vadybininko problemos?
ATS. Tie dalykai yra susiję, kad V.Pociūnas nebuvo stiprus, ryžtingas vadybininkas, iš visos pagarbos šiam žmogui, aš tą vis dėlto drįstu pasakyti. Toliau buvo nepasitikėjimas iš Vyto pusės, tą žinojo vadovai, tai taip pat tiesa...“
Štai taip. Vadovybė, kaip matom, žino apie įtarimus, jog nuteka informacija, stebi visos valdybos eroziją ir,– kas „ypač būdinga“ statutinėms organizacijoms,– demokratiškai klausosi įvairių nuomonių. Ir ne tik šiuo klausimu. Iš liudijimų aiškėja, kad „prastam vadybininkui“ V. Pociūnui iškeliavus į Gudiją, „geri vadybininkai“ labai greitai patvirtino Valdybos nuostatus. Anksčiau to padaryti, kaip aiškėja iš liudijimų, negalėta, nes „geri vadybininkai“ negalėjo apsispręsti – ar geresnis yra padalinio viršininko, ar jo pavaduotojo projektas. Viena V. Pociūno bendradarbė liudija, jog šioje statutinėje organizacijoje ir atskiruose jos padaliniuose, vadovybei žinant, egzistuoja (kaip parlamente) pozicija ir opozicija. Maža to, vadovybė, kaip matome iš liudijimų, skatina šią konkurenciją ir vertina viršininkų bei pavaldinių alternatyvias iniciatyvas.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. rugsėjo 27 d. 3 posėdžio stenogramos ištrauka (2 dalis).
„Kl. ...Dėl reformos. Jūs irgi taip pat gal geriau žinote tuos dalykus turbūt reformos darymo, ten du skirtingi projektai - Pociūno ir Vardenio Pavardenio. Kuris iš tų projektų buvo patvirtintas po to, kai išėjo Pociūnas, ir kaip greitai tas buvo padaryta, kas buvo patvirtinta? Ar dabartinis vadovas Vardenis Pavardinis jau turi tą VSD vadovybės palaikymą? Ir jeigu būtų toks palaikymas Pociūnui, ar būtų įmanoma tokia pabaiga.
ATS. Aš nuo galo pradėsiu. Dabartinė schema valdyboje yra būtent ta Vardenio Pavardenio.
KL. Vardenio Pavardenio?
ATS. Taip.
KL. Ne, ne Pociūno?
ATS. Ne, ne Pociūno, ne Pociūno. Vardenio Pavardenio. [ ... ] Čia štai būtent buvo Vardenio Pavardenio variantas. Dabar, sakysime, ar turi dabartinė valdybos vadovybė vadovybės palaikymą, tai turi. Jeigu, aš įsivaizduoju, hipotetiškai, jeigu Pociūnas būtų tokią turėjęs, jis būtų tikrai sėkmingai dirbęs. Tai tuo net neabejoju. Jeigu ir buvo silpna vieta, tai buvo būtent taip, kad jam nesisekė spręsti tų organizacinių problemų, kurių spręsti jis negalėjo vienas, jas reikia spręsti kartu su vadovybe.“
Tiesa, nežinia, ar nebuvo ir kokio nors trečio projekto, nes asmuo, atsakingas už personalo reikalus VSD, liudija:
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 4 d. 5 posėdžio stenogramos ištrauka (1 dalis).
„KL. Jeigu galima, pirmininke, pratęsiu tada. Kiek yra žinoma, buvo lyg ir du variantai, kaip turėtų valdyba atrodyti, vienas valdybos viršininko, kitas pavaduotojo. Ir taip nė vieno iš jų netvirtino. Ten jie ginčijosi. Prašau pasakyti, tas tęsėsi labai ilgai, ar buvo jūsų kokia nors įtaka ar pasakymas, na, gerai, jeigu vadovas su pavaduotoju nesutaria, vienu poskyriu daugiau ar mažiau, tai vis dėlto yra ir VSD vadovai, ir pavaduotojai, kurie, na, vis tiek jų valioje yra pasakyti. Mes sakome, kad turi būti šitaip. Nes kiek tas gali tęstis viskas? Ar buvo tokių mėginimų išspręsti tą konfliktą patvirtinant valdybos nuostatus pavaduotojo arba netgi VSD generalinio direktoriaus lygiu?
ATS. Man tas nežinoma.
KL. Jūs apie tai nežinojote?
ATS. Aš net nežinojau, kad buvo du variantai, sakysime, pavaduotojų ir viršininkų. Tikrai nežinau.“
Toliau gilinantis, belieka gūžtelėti pečiais ir subjektyviai pastebėti, kad eilinėje – nelabai kokybiškoje - Seimo frakcijoje partinės drausmės ir disciplinos bei subordinacijos galima įmatyti šiek tiek daugėliau.
Valdybos darbą kuruojantis VSD šefo pavaduotojas D. Jurgelevičius, pasak savo paties liudijimų (būtinai paskaitykite), tikrai negalėjo šito pakeisti. Mat remiantis šiai liudijimais, jis pats:
1. Nežinojo, kad jo paskyrimas į VSD prieštaravo tuo metu galiojantiems įstatymams;
2. Nežino, kas pagal įstatymus jam priklauso už stažą, kur stažas jam skaičiuojasi ir kas išvis iš to seka;
3. Gana lėtai mąsto, nes paprastai darbuotojui suteikiamas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis jam būtų per trumpas.
Gi, kaip jis prisipažįsta, jam ir metų buvo negana, kad susigaudyti, kur pateko.
Tiesą sakant, nelabai ką nepatyrusiam kolegai, kaip sužinome, padėjo ir pavaduotojai-senbuviai:
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 13 d. 8 posėdžio stenogramos ištrauka (2 dalis).
„Paskui net skambinau Dabašinsku, mūsų santykiai buvo geresni. Jurgelevičiaus nepažinojau, nemačiau aš jo, Dainiui skambinau, sakiau, padėkite valdybai, gaila valdybos, tarp savęs taip. Sako, kokia išeitis? Paprasta, arba susodinkite visus tris, arba išskaidykite visus tris. Ir viskas, ir visas bus sprendimas, valdyba išliks darbinga ir viskas bus, visos problemos. Ten ta problema, nežinau, pirmo kurso Vadybos fakulteto studentas išspręstų tas problemas. Bet ta situacija tęsėsi kelis mėnesius, tai gal naudinga buvo, kad kuo toliau, tuo labiau jie rietųsi. Kelis mėnesius tempti tokią situacija, tai man protu irgi nelabai buvo suvokiama.“
Manau, toliau skaitydami pajėgsime bent jau įsivaizduoti – ar tik paminėti padaliniai ir jų darbuotojai tapo šio vadovavimo stiliaus aukomis bei kiek tos klaidos (?) kainuoja šalies saugumui.
Kuo gali užsiimti tokioje sisteminėje netvarkoje paskendusi žvalgyba? Bet juk negali būti netvarkos ten, kur, dėka naujo vadybos stiliaus, instrukcija „mylima“ labiau už informaciją. Kai kurie pareigūnai teigia, kad dabar patogiau neberinkti informacijos, nes prie kiekvienos iš jų prašoma maždaug septynių lydinčių vidinių popierių. Tiesa, kai kam tai visai patinka:
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 18 d. 10 posėdžio stenogramos ištrauka (1 dalis).
„Ats. Aš nežinau, kaip jūs pasakysite, bet mums, normaliam žmogui, instrukcijos, aišku, nepatinka. Tik po kurio laiko ateina toks supratimas, kad taip, tu pirmiausia apsisaugai save, galų gale mes dirbame su žmonėmis, juos irgi reikia apsaugoti. Nori nenori, tu turi laikytis visų procedūrų, nes gali paviešinti žmogų, gali jam gyvenimą sugadinti, galų gale gali būti kokią nors renkama informacija, kuri yra neteisėtai renkama. Nori nenori tu jų turi laikytis. Štai tie požiūrio skirtumo, kad vienas iškelia, kad informacija aukščiau visko, bet ta informacija, jeigu ji nepatikrinta, nes instrukcijos ir numato, kaip ji turi būti tikrinama. [ ... ]“
Ar negali tokia institucija turėti į valias darbo pati sau? Be kontakto su išore, bet pagal instrukcijas? Ne ta šalis, ne tie ir mastai, tačiau vienų metų rugsėjo 11d. įvykiai parodė, jog reikiamos informacijos įsimaišymas į biurokratinės rutinos pagimdytų popierių srautą gali turėti ne tiek jau ir nekaltų padarinių.
Laukite tęsinio.
