Italija visuomet turėjo silpnybę autoritariniams valdovams. Imperatoriai, karaliai, princai ir despotai Italijos žemes valdydavo itin dažnai nuo pat Romos imperijos laikų. Paskutiniuoju panašaus pobūdžio politiku turėtume laikyti buvusį Italijos ministrą pirmininką Silvio Berlusconį. Ši dominuojanti Italijos politinio gyvenimo figūra, nebesugebėdama tvarkytis su globalios finansų rinkos spaudimu, galiausiai pasitraukė iš savo posto. Politinis susiskaldymas, nebejaunas politiko amžius ir emocinis išsekimas lėmė Silvio S. Berlusconio apsisprendimą visiškai pasitraukti iš politinės veiklos ir nebesiekti dar vienos premjero posto kadencijos.
S. Berlusconio pasitraukimas žymi vieno iš kontroversiškiausių vakarietiškų demokratijų gyvavimo etapų pabaigą. Istorinėje šviesoje S. Berlusconio politiniai veiksmai greičiausiai bus įvertinti neigiamai, bet patys italai kol kas yra susiskaldę. Jo pasekėjams politikas atrodė tarsi apšviestasis monarchas, savo sėkmingo privataus verslo interesus paaukojęs korupcijos skandalų purtomos Italijos politinei sistemai gaivinti. S. Berlusconio priešininkams politikas buvo panašesnis į demokratiškai išrinktą despotą, kuris savo valdžią išnaudojo asmeniniams verslo interesams įgyvendinti ir apsisaugoti nuo jam gresiančių teisinių sankcijų.
Kad ir koks būtų požiūris, S. Berluscionio iškilimo ir nuosmukio istorija gana tiksliai buvo aprašyta jau senų seniausiai klasikiniame Niccolo Machiavellio veikale „Valdovas“. S. Berlusconis kruopščiai atkartojo ir laikėsi visų N. Machiavellio aprašytų valdžios įgijimo ir išlaikymo principų. Visų, išskyrus vieną. O tai ir lėmė S. Berlusconio politinės karjeros pabaigą.
Pasak N. Machiavellio, pilietis yra išrenkamas būti valdovu kitų piliečių valia, jei lyderio autoritetas kyla iš jo gebėjimų apginti piliečius nuo elito (tuometinių kilmingųjų). Kai S. Berlusconis pradėjo savo politinę kampaniją 1994 metais, Italijos piliečiai iš tiesų norėjo apsaugos nuo korumpuotų ir įsisiautėjusių tuometinio politinio elito atstovų. S. Berlusconis prisistatė kaip savo jėgomis iškilęs milijardierius, į politiką žengiantis norėdamas užtikrinti Italijos gerovę.
Be to, S. Berlusconis pažadėjo, jog sugebės atstatyti pakrikusią Italijos politinę sistemą. Iš tiesų tuometinės Italijos centro politinės jėgos buvo įsivėlusios į korupcijos skandalus, šalies kairieji savo pasitikėjimą buvo praradę po Sovietų Sąjungos žlugimo, o dešiniąsias politines jėgas vis dar gaubė fašistinės praeities šešėlis. Tad S. Berlusconis tuo metu atrodė kaip tikras gelbėtojas – italams jis buvo kitoks nei visi kiti pasitikėjimą praradę politikai. Visa S. Berlusconio partijos veikla iš esmės sukosi aplink jį. Maža to, S. Berlusconio asmens kultas tapo ryškiausiu Italijos politinio gyvenimo bruožu. Politikas būdavo dėmesio centre net tada, kai vadovavo opozicijai.
S. Berlusconis puikiai naudojosi tuo, kad išsaugotų savo valdžią ir išlaikytų įtaką. Pasak N. Machiavellio, valdovas yra mylimas dėl to, jog sugeba sukurti iliuziją, kad visuomet laikosi duoto žodžio. S. Berlusconiui tai padaryti nebuvo sunku – politikui priklausė didžiausi Italijos televizijos kanalai bei nemažai kitų žiniasklaidos priemonių. Kartais sau priklausančių televizijos kanalų programą S. Berlusconis netgi cenzūruodavo. Tad reali Italijos situacija S. Berlusconio valdomomis žiniasklaidos priemonėmis būdavo pateikiama gana iškreiptai: Italijos ekonominė padėtis visuomet buvo puiki, o šalies reputacija užsienyje – tiesiog nuostabi. Nors iš tiesų, Italijos finansiniai sunkumai, teisiniai skandalai ir nesugebėjimas apsibrėžti bei įgyvendinti ilgalaikių tikslų vedė šalį į pražūtį.
N. Machiavellio nuomone, geras valdovas privalo turėti pajėgią armiją tam, kad galėtų apsiginti nuo išorės priešų. S. Berlusconis didesnių išorės priešų neturėjo, bet susidurdavo su rimtomis vidinėmis problemomis. Didžiausias S. Berlusconio vidaus priešas buvo Italijos teisinė sistema. S. Berlusconiui buvo iškelta 16 bylų dėl neteisėtų veiklų, padarytų dar iki politinės karjeros pradžios. Armija, kuria S. Berlusconis galėjo disponuoti, buvo stipriausia, kokia tik gali egzistuoti demokratinėje sistemoje. Politiko ginklas buvo įstatymas. Tad S. Berlusconis pasirūpino tam tikromis įstatymų korekcijomis ir sugebėjo išvengti teisinės atsakomybės.
Bet galiausiai nuopuolis vis vien atėjo. Pasak N. Machiavellio, gerų valdovo veiksmų neturėtų varžyti moralės principai. Kitaip tariant, tikslas visuomet pateisina priemones. Būtent tai įtaką prarandantis S. Berlusconis ir bandė padaryti. Tam, jog sutelktų kuo didesnę politinę galią, S. Berlusconis kaip įmanydamas stengėsi įgyti parlamento narių palankumą (dažniausiai protekcionistiniais veiksmais), viešai kaltindavo savo priešininkus bei bandė šių metų liepą patvirtinto gelbėjimosi biudžeto lėšas paskirti savo privačių kompanijų veiklai. Čia Italijos ministras pirmininkas padarė lemtingą klaidą.
Anot N. Machiavellio, aukščiausieji gero valdovo tikslai visuomet turi atitikti viešąjį interesą, o ne vien asmeninius interesus S. Berlusconis to nesuvokė – nuolatos maišė privačius interesus su viešaisiais, parlamento narius įtraukė į savo verslo ar asmeninius reikalus, savo poreikiams išnaudojo teisinę sistemą. Galiausiai S. Berlusconio politinės avantiūros nebegalėjo tęstis – visuomenės nepasitenkinimas Italijos ekonomine padėtimi augo vis sparčiau.
Nenuostabu, kad galų gale S. Berlusconis prarado net buvusių šalininkų paramą ir politiko valdymas buvo pasmerktas žlugti. Taigi dabartinė Italijos vyriausybė, vadovaujama technokrato Mario Monti, susidurs su itin sudėtingais uždaviniais. Reikės ne tik sutvarkyti Italijos finansinę situaciją, bet ir pasistengti atstatyti žmonių tikėjimą demokratinėmis institucijomis. O pasitikėjimas jomis po S. Berlusconio valdymo yra gana smarkiai kritęs. Kita vertus, gal bent kuriam laikui Italija išsižadės savo tradicijos turėti valdovą, apšviestąjį monarchą, princą ar paprasčiausią despotą.
Edoardo Campanella yra Italijos Senato ekonomikos patarėjas ir buvęs Pasaulio Prekybos Organizacijos ekonomistas.
Taip pat skaitykite:
