Paskutinis Žagarės, nedidelio Lietuvos miestelio, garsėjančio vyšniomis, žydas mirė šių metų rugsėjį. Jis buvo vardu Aizikas Mendelsonas, gimęs 1922 metais.
Kai A. Mendelsonas gimė, jis buvo vienas iš beveik 2000 Žagarėje gyvenusių žydų. Tada ten buvo septynios sinagogos, hebrajų mokykla ir Žydų liaudies bankas. Žydai sudarė apie 40 proc. miesto gyventojų. O A. Mendelsonui mirus, jis nebuvo palaidotas nė vienose iš dvejų žydų kapinių, kuriose trupančius antkapius ir blunkančius užrašus jau baigia padengti kerpės ir kur nebesilanko net patys žydai, rašo „The New York Times“ korespondentas Rogeris Cohenas.
Tačiau netrukus viskas pasikeitė: tiek sovietų okupantai dėl daugelio blogybių kaltino „žydų bolševikus“, tiek naciai siekė naikinti žydus.
Kai naciai po įsiveržimo į Lietuvą 1941 m. birželį čia neilgam laikui pasiliko , Žagarės žydai buvo suvaryti į getą, o prie jų priversti prisijungti dar apie 1000 žydų kitų gretimų miestų, taip pat ir Šiaulių. 1941 m. spalio 2 d. geto gyventojams buvo įsakyta susirinkti į pagrindinę miesto aikštę – po to jie buvo išžudyti gretimuose miškuose.
SS štandartenfiurerio Karlo Jėgerio ataskaitoje nurodyta, kad tą dieną Žagarėje žuvo 2236 žydai. Kai 1944 teritoriją atsikovoję sovietai atkasė ir ištyrė kapavietę, joje buvo rasti 2402 lavonai (530 vyrai, 1223 moterys, 625 vaikai ir 24 kūdikiai). Šiandien į Žagarę atvykusį lankytoją ženklas su užrašu „Žydų genocido aukų kapai“ nukreipia į beržų ir pušų mišką.
Tūkstančiai žydų per holokaustą neteko gyvybių, tūkstančiai, jas gelbėdami, paliko savo namus ir iškeliavo ten, kur tikėjosi būti saugesni.
R. Cohenas, kurio močiutė buvo kilusi iš Žagarės, o senelis – iš Šiaulių (jis pats gimė Didžiojoje Britanijoje), aplankė paskutiniojo Žagarės žydo A. Mendelsono kapą. „Taigi, pagaliau Žagarė – tikrai be žydų. Tam tikra prasme, naciai laimėjo“, – rašo jis.
„Tada netoliese išvydau Europos Sąjungos vėliavą ir pagalvojau – ne. Aizikas Mendelsonas per savo 89 metus gyveno penkiose skirtingose Lietuvose – nepriklausomoje, sovietų, nacių, sovietų ir vėl nepriklausomoje. Paskutinioji buvo pati geriausia: maža, saugi šalis, NATO narė, įsijungusi į ekonominę bendrijoje su savo kaimynėmis, gyvenanti taikiai netgi su Rusija.
Tiesiog nuostabu, ką ateities vertinimas labiau už praeitį, o darbų – už neįmanomą pasiekti teisingumą, gali sukurti“, – straipsnį baigia R. Cohenas.
Parengta pagal „The New York Times“
