Nors meno žmonės, artistai ir kiti garsūs pramogų pasaulio veikėjai po mirties palieka didžiulį turtą, jų netektis gerbėjams būna ypač skaudi. Ne ką mažiau skaudu stebėti ir gęstančias mylimų žvaigždžių gyvybes. Paskutinėse jų nuotraukose galima matyti ne tik sulysusius kūnus, bet ir kūno kalbą, išduodančią apie psichologinę būklę.
Pražudo alkoholis ir kiti svaigalai
Po garsenybių mirties paprastai ima sklandyti daugybė teorijų. Neretai gyvybes pasiglemžia polinkis į alkoholį ar narkotikus. Tik vieniems iš šios duobės išlipti pavyksta, o kitiems ne.
Prieš savaitę tv3.lt kalbėjosi su psichologijos ekspertu, tęstinių mokymų centro treneriu, Vytautu Gaidamavičiumi. Jis sutiko pasidalinti nuomone, kodėl dažniausiai šių skaudžių istorijų herojais tampa meno žmonės.
„Aktoriaus gyvenimas – įvairiapusis ir emocingas. Jam ne tik reikia išgyventi savus džiaugsmus, vargus, liūdesį, kančią ir pyktį, geras aktorius išjaučia ir savo kuriamo personažo gyvenimą. Nori to ar ne, spektakliuose perteikiama labai daug emocijų. Juk aktoriai vaidina ne tik komedijose. Dažnai čia jie patiria ir sunkių jausmų. Spėju, kad tai labai išbalansuoja vidinį emocinį pasaulį. Reikia pereiti per skirtingus personažus, emocijas. Daugelis žmonių siekdami išgyventi skaudžius emocinius etapus griebiasi taurelės.
Išgėrei – atpalaidavo kūną, sielą ir vėl gerai. Lengvas emocinis pabėgimas. Aišku, ryte grįžti į tą pačią būseną, kuri buvo iš vakaro, tik tampa dar sunkiau“, – komentavo psichologijos žinovas.
Vis tik paprastam žiūrovui nėra lengva suvokti, kaip aktoriams pavyksta „pereiti į savo personažo kailį“ – juk kūnais neapsikeičiama, vyksta vaidyba. Kokiu būdu kurdami vaidmenis jie sugeba perimti ir savo herojaus jausmus?
„Mes juk irgi, nors ir ne aktoriai, kartais tarsi įlendame į kitų gyvenimus. Įsivaizduokime, jeigu tarkime jūsų brolis išgyventų kažkokią skaudžią netektį, atleidimą iš darbo, skyrybas, o jūs tuomet būtumėte šalia jo nerimaujančio, verkiančio. Juk ir pats pradėtumėte galvoti, kaip jam skauda, liūdėtumėte kartu. Tarkime, kad personažas yra aktoriaus „brolis“, tik dar artimesnis. Tad aktoriui tenka dvigubas emocinis krūvis – savos emocijos ir „brolio“ jausmai. Susitvarkyti su tuo yra milžiniškas krūvis“, – svarstė V. Gaidamavičius.
Jo nuomone, įsigyventi į personažą padeda klausimas „kas būtų jei“. „Kas būtų, jeigu man nutiktų vienas ar kitas įvykis. Kaip aš jaučiausi? Šie klausimai padeda „įlįsti į kito žmogaus skūrą“. Aišku, kai kurie aktoriai tiesiog vaidina, gražiai rodo, tačiau į vaidmenį neįeina. O kiti – jame apsigyvena. Lygiai taip pat ir su muzika. Prisėdęs prie fortepijono ir tobulai atlikęs kūrinį pianistas savo darbą tiesiog atlieka gerai. Tačiau kitas atlikdamas tą pačią melodiją gali „nurauti stogą“. Toks pianistas nulipdamas nuo scenos nusineša daug išgyvenimų“, – paaiškino techninių mokymų centro treneris.
