Į bažnyčią puošiančius šventųjų atvaizdus nuolat krypsta tikinčiųjų akys. Žvelgiant į juos, o lūpoms šnabždant maldos žodžius, ne vienas patiki stebuklinga senųjų paveikslų galia ir tikisi malonės.
Praėjusių metų pabaigoje ant dviejų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kolonų atsirado iki šiol nematyti religiniai paveikslai. Ne vienas į juos žvelgiantis tikintysis svarstė, iš kur jie čia, o viena skaitytoja paskambino ir į „Panevėžio balso“ redakciją, prašė papasakoti apie šią bažnyčią puošiančius paveikslus.
Sudomino nematyti
„Tų paveikslų anksčiau nebuvau mačiusi. Spėju, kad viename pavaizduotas arkangelas Gabrielius, pranešantis Marijai žinią apie tai, jog ji laukiasi kūdikėlio. Arkangelo rankoje – lelijomis pražydusi lazda. Tokio siužeto paveikslą žinojau iš anksčiau. Bažnyčioje tokį ir pamačiau. Tuoj po praėjusių Kalėdų buvo pakabinti du maždaug žmogaus ūgio paveikslai su pritvirtintais užrašais „Bliūdžių fundacija“. Labai įdomu, kas tai“, – teiravosi ponia Elena.
Dovanodavo kaimai
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kleboną Petrą Baniulį nustebino parapijietės akylumas.
„Tai ne nauji, o seni paveikslai, tik jų bene 30–40 metų niekas nebuvo matęs. Sudilę ir suplyšę, jie ilgai gulėjo palėpėje, kol praėjusiais metais nutarėme restauruoti“, – sakė dvasininkas.
Tokie religinio turinio paveikslai kadaise į palėpę buvo nunešti šeši. Jie labai nebegražiai atrodė, nebetiko maldos namuose. Šitokius paveikslus dar prieš karą bažnyčiai dovanodavo aplinkinių kaimų bendruomenės. Klebonas prisiminė, jog būta ne tik Bliūdžių kaimo, bet ir Venslaviškių bei kitų kaimų vadinamosios fundacijos.
„Paveikslai nėra aukštos meninės vertės, dabar net nerekomenduotini kabinti bažnyčioje, tačiau gaila buvo juos laikyti palėpėje. Šiek tiek savo jėgomis aptvarkę, vėl grąžinome tikintiesiems. Restauruoti pavyko ne visus paveikslus – kiti dar laukia Parapijos namuose“, – sakė P. Baniulis.
Su žydinčia lazda
Klebonas aiškino, kad viename iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje vėl kabančių paveikslų nupieštas siužetas susijęs su didžiuoju izraelitų vadu, pranašu Moze. Kitame paveiksle nupieštas Mozės brolis ir bendražygis Aaronas – taip pat biblinis personažas, pirmasis vyriausiasis kunigas. Jo rankoje vaizduojama žydinti lazda – giminės vado ženklas. Šie du paveikslai buvo nutapyti Bliūdžių kaimo gyventojų užsakymu.
Ir be šių senųjų vėl pakabintų paveikslų, bažnyčioje yra kur užkliūti tikinčiųjų žvilgsniui. Yra keturiolika kryžiaus kelio stotis vaizduojančių paveikslų, Antano, Juozapo, šventųjų Petro bei Povilo paveikslai, skulptūrų, biustų, bareljefų, vitražų.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas sako, kad dabar niekas paveikslų bažnyčiai nebedovanoja. Pati bažnyčia per menkai turi lėšų, kad galėtų įsigyti aukštos meninės vertės kūrinių arba užsisakyti gero dailininko paveikslą.
Tie šeši nuo seno likę kaimo žmonių dovanoti paveikslai didele menine verte nepasižymi, be to, mažai ir originalumo išsaugojo.
„Vienas vienu metu nuo savęs kažką pripaišė, kitas, norėdamas atgaivinti, perspalvino, taip ir keitėsi paveikslo veidas“, – sakė klebonas.
Bene dažniausiai tikintieji maldoje suklumpa prie dešinėje bažnyčios pusėje esančio Marijos paveikslo. Tikima, jog jis turi net stebuklingų galių, maldos prie jo išklausomos. Gali būti, kad šis Marijos atvaizdas atkeliavo dar iš senosios bažnyčios.
Padeda sukaupti dvasią
Šioje bažnyčioje esantį Marijos paveikslą, kaip vieną iš stebuklingų galių turintį, pamini ir Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.
„Daugiausia stebuklų Panevėžio krašte susiję su Krekenavos bažnyčioje esančiu Dievo Motinos paveikslu: yra užregistruota daug išgijimų, paveikslas apdėtas votomis“, – sakė Jo Ekscelencija.
Jis pabrėžia, kad religinio turinio paveikslai tikintiems žmonėms labai svarbūs, žymiausi pasaulio meistrai kūrybai religinėmis temomis skyrė daug jėgų.
„Keturi penktadaliai garsiausių meistrų darbų – religinėmis temomis“, – sako vyskupas. Panevėžio bažnyčiose vienas vertingiausių kūrinių – lubų tapybos freska Kristaus Karaliaus katedroje.
Senosiose bažnyčiose šventieji paveikslai tikintiesiems padeda susikaupti maldai, kelti dvasią. Dabartinėse bažnyčiose, kurios, pasak vyskupo, kartais būna kaip sporto salės, jau ir paveikslai nebeturi tokios galios: žmogui tenka susikaupti vadovaujantis tik savo protu ir mintimis.
