Apie imuninę žmogaus sistemą, vadinamą imunitetu, kalbame dažnai, net nesusimąstydami, kokia tai sistema ir kaip ji veikia žmogaus organizme. Imuniteto ir vėžio ryšį onkologijos srityje dirbantys mokslininkai tyrinėja jau seniai. Į klausimus apie imuninę žmogaus sistemą ir imunologų darbą atsako Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Imunologijos laboratorijos vedėja dr. Vita Pašukonienė
– Kaip veikia imuninė sistema?
– Imuninė sistema – organų ir ląstelių, kurios saugo organizmą nuo išorės keliamų pavojų, visuma. O imunologija tiria šią sistemą. Organizmas turi apsiginti nuo svetimų baltymų, bakterijų, virusų, pasenusių ar dėl tam tikrų išorinių sąlygų pakitusių ląstelių. Imuninė sistema „namuose palaiko tvarką“. „Stiprinkime imuninę sistemą ir nesirgsime gripu, vėžiu, kitomis ligomis“, – labai populiarus, tačiau tik populistinis teiginys. Ne viskas taip paprasta. Organizmas taip sukurtas, kad nosyje yra apsauginių plaukelių, bronchuose – gleivių, egzistuoja čiaudulys, kosulys kaip apsauginiai reiškiniai, šalinantys į kvėpavimo takus patekusius svetimkūnius. Tačiau kaip apsisaugoti nuo to, kas vis dėlto patenka į vidų? Dauguma daugialąsčių organizmų, tarp jų ir žmogus, turi specializuotą sistemą, kuri geba atpažinti „savą“ nuo „svetimo“, ir mechanizmus, kuriais tai, kas „svetima“, nukenksmina ir pašalina. Tai ir yra imuninė sistema.
– Kodėl pasiskiepiję ar persirgę tam tikromis ligomis mes jomis nebesergame?
– Pasibaigus antigenų šalinimo reakcijoms, organizme lieka nedaug „veteranų“ – limfocitų, žinančių, kaip elgtis, jei kitą kartą tektų susidurti su tokiais pat antigenais. Tai vadinamieji atminties limfocitai. Todėl kitą kartą antigenams patekus į organizmą šis jau iškart žino, ką daryti, – nereikia „užvedinėti“ viso imuninio mechanizmo nuo pat pradžių.
– Kaip reikėtų stiprinti imuninę sistemą?
– Geriausias imuninės sistemos stiprinimas – viso organizmo grūdinimas. Grūdinimasis – tai organizmo treniruotė operatyviai reaguoti į pasikeitusias sąlygas ir grįžti į pradinę būseną. Be tokių treniruočių širdis, kraujagyslės, kvėpavimo sistema, oda praranda lankstumą, o imuninė sistema – budrumą. Tada ir prikimba peršalimo ligos. Mikrobų aplink mus visada buvo ir bus. Skiriasi tik organizmų gebėjimas į juos reaguoti. Tačiau užgrūdintas organizmas nėra atsparus visoms ligoms.
– Koks imunologijos ir onkologijos ryšys?
– Anksčiau buvo teigiama, kad kuo stipresnė imuninė sistema, tuo mažesnė tikimybė, kad žmogus susirgs vėžiu. Netiesa. Onkologinėmis ligomis suserga ir labai stiprią imuninę sistemą turintys žmonės. Maždaug prieš 10 metų navikų imunologijoje įvyko reikšmingas posūkis. Dalis pakitusių ląstelių „pabėga“ nuo imuninės sistemos ir tampa navikais. Navikinė ląstelė turi pakitusius genus, tačiau pakitę baltymai gali būti „paslėpti“, todėl imuninė sistema jų neatpažįsta. Negana to, besiformuodamas navikas apie save sukuria tam tikrą mikroaplinką: suformuoja savo kraujagysles, „užverbuoja“ nepakitusias organizmo ląsteles, kurios tarnauja būtent jam, o ne organizmui. Kitaip sakant, navikas stengiasi tapti savarankišku organizmu organizme, pajungdamas viską, ką gali, kad tik nesuaktyvėtų imuninė sistema.
Kiekviename organizme naviko ir imuninės sistemos santykiai gali būti skirtingi. Tad svarbiausias imunologų tikslas onkologijoje – ištirti, kaip navikas veikia imuninę sistemą ir kokia konkretaus onkologine liga sergančio paciento imuninės sistemos būklė. Anksti diagnozuoti I–II stadijos navikai dažniausiai dar nebūna spėję suformuoti savos mikroaplinkos, todėl standartiniai gydymo metodai būna efektyvūs. Ligos plitimas rodo, kad imuninė sistema nebesusidoroja arba net ir nemėgina susidoroti su naviku. Imuninės sistemos reakcijų koregavimas gydymo tikslais vadinama imunoterapija. Navikų imunoterapija pasaulyje vystosi labai sparčiai, tačiau kol ji nėra individualizuota, o taikoma visiems vienodai, daugumai pacientų ji nebūna efektyvi.
– Ar visada įmanoma išsiaiškinti, ko reikia konkrečiam žmogui?
– Mūsų laboratorijoje jau dirbama šia kryptimi. Kai kurios vėžio lokalizacijos yra labiau imunogeniškos, labiau priklauso nuo imuninės sistemos, kai kurios – mažiau. Inkstų vėžys, melanoma yra imunogeniškos, ir mes jas tiriame daugiau nei 10 metų. Be to, pradėjome kiaušidžių vėžio, kuris nėra imunogeniškas, tyrimus. Tiriame tas onkologines ligas, kurias gydyti labai sunku. Taip būna tada, kai žmogus jau yra gavęs visą įmanomą gydymą, tačiau pageidaujamo rezultato nepavyksta pasiekti. Norisi žmogui padėti, bet realiai ginklų prieš ligą nebėra. Tada imunoterapija – tarsi paskutinė viltis. Ląstelių panaudojimo priešvėžinei imunoterapijai tyrimai mūsų laboratorijoje pradėti atlikti 2011 m. Jų rezultatai turėtų padėti optimizuoti vakcinų paruošimo metodus ir galimybes taikyti onkologiniams pacientams. Šiuo metu pasaulyje dauguma priešvėžinių vakcinų klinikinių tyrimų atliekama su tais pacientais, kuriems jau panaudotos visos standartinio gydymo galimybės. Vieniems tai padeda, kitiems – ne.
Juventa SARTATAVIČIENĖ
