Justinas Marcinkevičius mums buvo tapęs įpročiu. Kaip tėvas ar motina, kuriuos matai kasdien, kurių nuolat klausinėji patarimo, kuriais tiki ir net nesuabejoji jų jausmais savo atžvilgiu. Kurie visados yra šalia ir net atrodo, kad bus visados. Kaip, tarkim, maumedis ar Neries linkis, kone kasdien patenkantis į tavo akies vyzdį. Ir mums ramu, kad jie yra, nes tai brangiausias mūsų įprotis.
Mums buvo ramu su poetu. Jis buvo visų pažįstamas, skaitytas, o net jei neskaitytas, tai girdėtas ir ausylai klausytas. Kiekviename sodžiuje, kiekviename name. Kiek-vieno lietuvio duryse jis buvo ir būtų buvęs sutiktas su šypsena kaip artimas žmogus. Ir mes buvome įpratę, gniuždomi ar sutrikę, ieškodami lakesnio žodžio ar minties, belstis į jo kūrybą, į jo namų duris ir klausti nuomonės svarbiausiais, painiausiais, kritiniais momentais.
Poetas yra tautos vertybė
Ir poetas visad buvo su mumis. Net švelnino mūsų nekantrumą: „Vienas žmogus sunkiai orientuojasi ir sunkiai grabaliojasi tose sutemose. Todėl reikia neišvengiamai apie tai kalbėti, o ne tik atsiduoti laiko lyg upės tėkmei ir plaukti ten, kur neša„. Taip kalbėjo 80-metį pasitinkantis poetas „Respublikos“ skaitytojams, kurie 2009 metų dienraščio nacionalinių vertybių rinkimuose vieningai buvo jį išrinkę nominacijos “Žmogus amžininkas" laureatu.
Kaip tauta gaudyte gaudė kiekvieną poeto žodį, buvo galima įsitikinti ir pernai vykusiuose poeto jubiliejui skirtuose renginiuose. „Žmonės susigrūdę sėdimose vietose –po tris ant dviejų kėdžių, žmonės ant palangių, žmonės, sėdintys ant žemės, žmonės, tupintys, žmonės, apgulę duris, žmonės, užpildę visą Rašytojų sąjungos rūmų prieangį, užkimšę kūnais visą koridorių... It per didžiausius atlaidus bažnyčioje ar tas dienas, kai minia Katedros aikštėje skandavo to paties J.Marcinkevičiaus rašytą: “Lie-tu-va..." –rašė dienraštis reportaže iš Rašytojų sąjungoje vykusio susitikimo. Žmonių buvę tiek daug, kad vargais negalais į salę įstengė prasibrauti pats J.Marcinkevičius...
Poeto nuomonės mums reikėjo nuolat ir visomis temomis. Tačiau jis nesidangstė gražiais žodžiais, nesidėjo visažinis, kai į mūsų klausimus, tarkime, ko reikia, kad žmonės vėl susitelktų, taptų vieni kitiems geresni, patriotiškesni, kad juose įsižiebtų daugiau tikėjimo ir vilties, galėjo atsakyti nebent tik vienas Dievas.
„Jeigu aš tą žinočiau, galbūt būčiau pamėginęs padaryti„, – su juntama šypsena kalbėjo jis. O su aiškiai juntamu apgailestavimu kalbėjo: “Atrodo, tas laikotarpis, kaip Baltijos kelias kadaise, buvo vos ne priešistoriniais laikais. Dabar atrodo, kad tos dvasios, tos vienybės, pasirengimo padėti kitam ten nė nebūta. Atrodo, visi išėjo į tą kelią ir apsižiūrėjo – čia ežeriukas, čia žemė nebloga, čia kokią trobą būtų galima pasistatyti. Keičiant nuosavybės formą silpnesnių moralinių įsitikinimų žmogų patraukė galimybė siekti naudos tik sau. Ir iki šiol tai tebevyksta“.
Gerumas yra gyvenimas
Prieš daugiau nei tris dešimtmečius išleistame eilėraščių rinkinyje „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas„ poetas akcentavo gerumo svarbą. Ar jis pakartotų teiginį „Gerumas –tas gyvenimas“, klausėme jį pernai paskutiniame interviu. „Suprantu, kad ne mano išradimas tokia mintis apie gerumą, –atsakė J.Marcinkevičius. –Daugelis žmonių, ypač kultūros, meno, mokslo atstovų, yra apie tai ne sykį įvairiomis progomis kalbėję. Gal Lietuvoje šitas „dvasios verslas„ anuomet buvo primirštas todėl, kad tautai teko labai sunkus laikotarpis: karai, pokario kovos. Visa tai ištrynė žmogaus gerumą, todėl jis labai netikėtai ėmė reikštis mano eilėraščiuose. Jeigu jie ko nors verti ir dar kartais prisimenami, tai ačiū Dievui. Man atrodo, kad visiškai įmanoma pasakyti tokius žodžius ir šiandien, nors gyvenimas pilnas visokių gaivalų, bjaurasčių, smurto prieš žmogų, neteisybės. Ne iš gerumo visa tai kyla. Ir naivu būtų šiandien pasakyti: priglausk šitai, kas čia reiškiasi visokiais pavidalais, ir būsi švelniai paliestas... Vis dėlto apie gerumą reikia kalbėti, ir garsiai kalbėti, nes „exempla trahunt“ –pavyzdžiai traukia, kaip sakydavo senovės romėnai. Žmogus gimęs būti geras. Jei pažiūrėsime į visą gyvybės formų eigą priešistoriniame ir istoriniame pasaulyje, net tarp žvėrių yra gerumo. Tai žmogui tuo labiau privalu".
Valstybės šventė yra įprotis
Vasario 16-oji, kai mus paliko poetas, mums taip pat buvo tapusi įpročiu. Valstybės atkūrimo diena, be abejonės, šventa diena, bet beprotiškai nutolusi nuo šiandienos (dar metai kiti ir bus visas amžius). Ji yra, ir ačiū Dievui; ji ateina ir nueina, kiekvieną viduržiemį, ir taip bus visada, kol bus gyvas bent vienas atmintimi nesiskundžiantis ir bent kiek nuovokus lietuvis. Tik mes nemokame jos tinkamai paminėti, švęsti, nežinome, kur tokiu atveju “dėti rankas", juolab kad būdami nepoetai nemėgstame viešinti savo meilės nei žmogui, nei Tėvynei, o patriotiškesni išsitarimai tiesiog stringa kaip ašakos burnoje...
Ir būtent šitokią dieną sužinome, kad mus ištiko didžiulė netektis. Ir kažkas keisto nutinka su mumis, tarsi kažkas mus būtų vardu pašaukęs, tarsi būtume prisilietę prie kadais pažintos, bet užmirštos prasmės. Radęsis jausmas vėlei jungia mus ir net peršti galugerkly, kaip kartais būna tariant nuoširdžiausius žodžius. Nuo ryto, kai tik trenkia šita naujiena, iki vakaro ir dar kitą dieną, dar... mes kalbame, dalijamės nerimu, guodžiamės vieni su kitais, ir visų mūsų galvose –poetas, Lietuva. J.Marcinkevičius ir pats yra ne kartą taręs: “Per visą savo kūrybinį gyvenimą kitos temos ir neturėjau, mano tema –Lietuva„. Mes siunčiame internetu eiles, skaitome jas iš atminties, braukiame ašarą, “kaip gerai, kaip stipriai pasakyta“ ir visi mūsų kreipiniai, atodūsiai ir pauzės užpildytos vienu turiniu: žmogus, kalba, Lietuva. Justinas Marcinkevičius. Nes tai yra tas pat.
Pernai lapkritį aštuoniasdešimtmetis poetas, net nebūdamas labai stiprus, nenustygo namie, kai diskusijai „Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai?" į Mokslų akademiją skubėjo visuomenės ir kultūros atstovai. Kalbėta apie tai, kad demokratiniai pamatai neduoda lauktų rezultatų, o tikrovėje pastebimi net tautos išnykimui gresiantys pavojai.
„Šiandien noriu labai nedaug, –kalbėjo tada poetas, –noriu, kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas, kad būtų apgintas Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje, noriu, kad būtų apgintas lietuvių kaip valstybinės kalbos statusas".
Tebūnie didelis bendras stalas
Pernai dienraštyje buvo aprašytas ir kone poetiškiausias, beveik mistiškas, savaip besilygiuojantis ir su simboline mirties data epizodas iš pastarojo meto susitikimų su poetu J.Marcinkevičiumi.
Pernai gruodį, prieš Kalėdas, kai nestokojome sniego, o poetas J.Marcinkevičius buvo intensyviai gydomas ir slaugomas Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės reanimacijoje, buvo prisiminti metai, kai šios šventės buvo be sniego ir kai prieš Kūčias „Respublika„ baigdama pokalbį su poetu paklausė: “Ko šiandien norėtų Justinas Marcinkevičius?“ Ir poetas atsakė: „Norėčiau, kad būtų sniego. Kad Lietuva atrodytų kaip vienas bendras didelis balta staltiese uždengtas Kūčių stalas. Ir kad visi bent sykį metuose susėstume prie jo, kad sutilptume. Ir kad visiems užtektų duonos ir kalbos".
Ir kai Kūčių rytą pabudome, už lango buvo sniegas. Šviežias šviežias. Ką tik iškritęs. Vienur kitur kyšojo žolės stiebelis. Kaip rugio daigas. Kaip rugio duona ant balta staltiese dengto Kūčių stalo...
Nuo tos baisios pernykščio gruodžio dienos, kai lipdamas laiptais parkrito ir sunkiai susižeidė, poetas, atlaikęs ne vieną operaciją, pasak jį gydžiusių medikų, visą laiką išliko stabiliai sunkus ligonis. Kartais nesusivokiantis situacijoje, negalintis kalbėti, kartais daugiau mažiau bendraujantis su gydytojais ir su artimaisiais. Ir jeigu tiesa, kad vieną iš tokių akimirkų jis paklausęs, ar dar toli Vasario 16-oji, jo mirtimi poetinės įtaigos ar simboliškų sutapimų vėrinį galėtume pratęsti.
Tame lemtingame sutapime galėtume įžvelgti ir paskutinę Tautos Poeto valią.
„Tautos išlikimo problema priklausys nuo mūsų požiūrio, nuo mūsų elgesio, kantrybės puoselėti pagrindines nacionalines vertybes. Pirmiausia turėtume ištrūkti iš to dar nepasiekto dugno ir bandyti pakilti. Tikiu, kad kartu su tokiu išėjimu, su sunkmečio įveikimu pašviesės ir mūsų mintys, ir darbai, ir poelgiai. Linkėčiau, kad Baltijos kelias visus mus priverstų stabtelti ir bent trumpam pagalvoti –kur esame, iš kur atėjome ir kur einame".
Taip kovo 11-osios išvakarėse gimęs poetas kalbėjo Baltijos kelio dvidešimtmečio proga.
Sunku nuspėti, kiek sukaktys paveikia mūsų sielas, bet galima neabejoti, kad Tautos Poeto mirtis Vasario 16-ąją kartu su praradimo liūdesiu mumyse skaudžiai, graudžiai gaivino Lietuvą, paklydusią tarp mūsų ir mumyse.
Parengė Danutė ŠEPETYTĖ
