Atsisveikinti su teatro soliste V. Sagaityte bus galima laidojimo namuose Gerojo Ganytojo bažnyčios Didžiojoje salėje (Krėvės per. 95A) liepos 21 d. nuo 15 iki 21 val. ir liepos 22 d. nuo 10 iki 14 val.
Kūnas išnešamas 14 val. V. Sagaitytė bus laidojama Eigulių kapinėse.
Mišios už velionę bus laikomos liepos 22 d. 9 val. Gerojo Ganytojo bažnyčioje (Krėvės per. 95A).
Solistė, dviejų poezijos knygų autorė, dainų tekstų, libretų kūrėja bei vertėja V. Sagaitytė buvo pripažinta tiek teatro bendruomenės, tiek plunksnos brolių ir sesių, tiek ją regėjusios ir girdėjusios publikos.
Ilgus dešimtmečius ji žavėjo savo scenine kūryba ir sukurtais įvairaus plano vaidmenimis, jos prasmingais ir širdingais žodžiais parašytos dainos skamba radijo ir TV eteryje, jos veikla ir organizuotais koncertais-susitikimais džiaugėsi plati Trečiojo amžiaus universiteto bendruomenė.
Savo kūrybiniu gyvenimu ji tikslingai puoselėjo muzikinės scenos žanrus operetę, muzikinę komediją, miuziklą.
Pati menininkė paskutinio jubiliejaus proga patvirtino, kad visada buvo labai veikli ir visuomeniška.
1965 m. Kaune baigusi vidurinę mokyklą, kurioje buvo žadėta literatės ateitis, Violeta pradėjo lietuvių kalbos studijas Vilniaus universitete, o meilę muzikai ir scenai reiškė universiteto dainų ir šokių ansamblyje.
Čia buvo pastebėti jos puikūs vokaliniai duomenys ir patarta rinktis dainininkės karjerą. Tad ji įstojo į Kauno muzikinio teatro studiją, kurioje su jai būdingu maksimalizmu nėrė į aktoriaus meistriškumo, raiškaus skaitymo ir vokalo paslaptis. Žavi mergina gavo ir nedidelius vaidmenis teatro spektakliuose.
1969 m. V. Sagaitytė įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos ir Teatro akademija), doc. E. Dirsienės solinio dainavimo klasę. Dar studijų metais aktyviai dalyvavo įvairiose koncertinėse programose.
1975 m. baigusi studijas solistė pradėjo dirbti Operos ir baleto teatre, čia padainavo kelias partijas operų spektakliuose. Susiklosčius aplinkybėms, 1978 m. solistė buvo pakviesta įsilieti į kūrybinį procesą Kauno scenoje, kur jau buvo prasidėjusios I. Kalmano operetės „Silva“ repeticijos. Čia jai buvo pasiūlytas pagrindinis – Silvos vaidmuo, vėliau pačios solistės prisimenamas kaip vienas mėgiamiausių ir išgyvenimais arčiausiu sielai: „yra ką vaidinti, yra ir ką dainuoti“. Jos kiti kurti vaidmenys liudijo gebėjimą nepasiduoti paviršutiniškai traktuotei, norą gilintis į vaidmens esmę, giliai apmąstyti.
Itin ryškus kūrybos laikotarpis solistę siejo su režisieriumi Gintu Žiliu: „aš dėkinga likimui, kad sutikau tokį režisierių ir mūsų požiūriai į teatrą sutapo, jis ugdė mane, brandino mano sugebėjimus, augino intelektą. Savo individualybe jis buvo man artimiausias“.
Daugiausiai V. Sagaitytės kūrybinėje biografijoje buvo romantiškų įsimylėjėlių vaidmenų: tai Elvyra V. A. Mocarto operoje „Don Žuanas“, Bjanka V. Šabalino operoje „Užsispyrėlės sutramdymas“, Nurė E. d‘Alberto „Slėnyje“, Laura Dž. Pučinio operoje „Džanis Skikis“. Tačiau daugiausiai žiūrovų meilės nusipelnė jos sukurtos operečių herojės: Anželė F. Leharo operetėje „Grafas Liuksemburgas“, Marica ir Fedora I. Kalmano operetėse „Grafaitė Marica“ ir „Cirko princesė“, Marija Ana Luiza F. Leharo operetėje „Paganinis“, Valensjena F. Leharo operetėje „Linksmoji našlė“, Rozalinda J. Štrauso „Šikšnosparnyje“, bei Eliza Dulitl F. Lou miuzikle „Mano puikioji ledi“.
1986 m. V.Sagaitytei buvo suteiktas nusipelniusios artistės vardas.
Paskutiniais kūrybos metais teatro scenoje V. Sagaitytė itin brangino Bobuliną J. Kanderio miuzikle „Zorba“. Už šį vaidmenį 2000 m. ji buvo apdovanota Lietuvos teatralų apdovanojimu – Kristoforo statulėle.
Kūrybingai buvo rengiami Violetos koncertiniai rečitaliai, kuriuose skambėjo arijos iš populiarių klasikinių operų bei operečių, romansai, lietuvių autorių vokaliniai kūriniai, ji dalyvavo teatro gastrolėse JAV, Čikagoje.
Dainavo solistė ir su Lietuvos nacionaliniu orkestru, tačiau gausiausiai koncertinių kelionių sąrašą papildė gastrolės su liaudiškos muzikos ansambliu „Ainiai“.
Dainininkė su šio kolektyvo muzikantais viešėjo Lenkijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Kanadoje, Norvegijoje, juos tautiečiai sutiko itin šiltai daugelyje Jungtinių Amerikos valstijų.
Baigusi sceninę karjerą Violeta vėl aktyviai sugrįžo prie pirmosios meilės – poezijos ir literatūros, nuo kurių, tiesa sakant, nebuvo labai nutolusi.
Artimieji ir buvę kolegos ją matė vis užsiėmusią, vis skubančią, lekiančią, ar besiguodžiančią, kad vėl nemiegojo kiaurą naktį, nes rašė, rašė, rašė...
Sielos šauksmus ji liedavo eilėraščiuose, kurie tik 1999 m. buvo sudėti į pirmąjį eilių rinkinį „Be grimo“.
Antroji poezijos knyga „Ta išdainuota meilė“ pasirodė 2000-aisiais.
Kaip sakė pati Violeta „eilėraščiai, kūryba – mano geriausi antidepresantai, su tais ketureiliais aš nusimetu savo naštą, savo kančią. Kadaise literatūrą į teatrą išmainiau, o šiandien ji mane gelbsti“.
Deja, negailestinga liga nebeleido menininkei išleisti trečiosios, o gal ir romano apie jos labai spalvingą gyvenimą.
Laikas neribojo Violetos optimizmo ir, visų su ja bendravusių nuomone, jos moteriško žavesio. Tokią ją mes ir prisiminsime.
Iš Violetos eilėraščio „Primadonos“
Laimingos nelaimingos primadonos Maricos, Silvos, Džildos ir Cerlinos Argi paslėps ką nors net ir tamsiausias grimo tonas? Nes kaip grimuoti širdį niekas dar nežino...
