Paskalos apie mano bičiulį Kobzoną

Paskalos – pats tikriausias skaitytojų masalas. Kadangi esu suinteresuotas būti skaitomas, taip pat turiu griebtis šio populiaraus jauko. Tiesa, anksčiau skleisdavau paskalas apie save, tačiau greitai man tai nusibodo. Be to, aš juk ne Michaelas Jacksonas ir net ne Jėzus Kristus, biografija tuščia kaip jaučio akis.

Mano bičiulis Kobzonas visai nepanašus į tikrąjį Kobzoną. Kobzonas garsus rusų dainininkas, žmonės kalba, kad jis dar ir nemirtingas, nes panašus į zombį. Mano draugas niekam nežinomas Žirmūnų girtuoklis. Kobzonu jį vadinu dėl jo begalinio pomėgio šokti. Kai tik mes susitinkame, jis tuojau pat ima šokti. Ir nusirenginėja iki pusės. Toks vaizdas mane baugina. Bet draugas yra draugas. Šiaip jis labiau panašus į Jimą Morrisoną. Ne jaunystėje, o į tą, prieš pabaigą – storą, pamišusį, girtą ir liūdną nelyg Bonopartas šv. Elenoje. Na, bent jau į tą Morrisoną, kurį vaidina Valas Kilmeris Oliverio Stone‘o filme „The Doors“. Ten legendinis rokeris vis šoka ritualinius indėnų šokius, o publika kraustosi iš proto, merginos savo krūtines atidengia ir visa kita. Klasiškas filmas. Kai jį žiūriu, iš karto įsinoriu būti alkoholikas ir narkomanas. Bet toks narkomanas, kuris laiku sustoja ir paskui rašo savo memuarus, visi artimieji juo didžiuojasi, jis mažai kalba, o jeigu ką pasako, tai tiktai labai atsainiai.

Kartą aš nuvažiavau pas bičiulį ir štai ką pamačiau: sėdi mano bičiulis Kobzonas vidury kambario ir negali pajudėti. Klausiu, kas atsitiko, jis nieko neatsako. Kadaise, kai buvom kartu išvykę į gamtą, jis, norėdamas pašokti prie upės, užlipo amt žolėje tūnojusios bitės. Po keleto minučių visas sustangrėjo, pasipūtė, paburko, vos spėjau nuvežti jį į polikliniką. Pasirodo, jis siaubingai alergiškas bitėms. Kone mirtinai alergiškas.

Taigi, užeinu pas jį ir matau: sėdi mano bičiulis Kobzonas ant grindų, pasipūtęs visas, paburkęs, o šalia kažkokio kremo indelis. Perskaičiau, o ten parašyta: stangrinamasis kremas „Margarita“. Aš klausiu savo bičiulio – ar užlipai ant bitės? Jis krato galvą ir kažką mykia. Tada aš klausiu savo draugo – tai gal tepeisi šituo prakeiktu kremu? Jis nieko nesako, tik liūdnai linksi galva. Tikras J. Morrisonas Paryžiuje, prieš pat mirtį. Dar sykį paklausiau, ar jis taip sustangrėjo nuo kremo. Jis dar sykį kažką sumykė ir vėl į kremo pusę galvą palingavo.

Kai atlėkėm iki ligoninės, mano bičiulis Kobzonas jau ėmė prarasti nuovoką. Ant lūpų pasirodė putos, o gal seilės, akys dar labiau išvirto, baltos tokios, su gelsvai pakraštėliais, žiūri į mane ir klausia, kas aš. Vilkte nuvilkau jį į reanimaciją, rėkdamas žmogaus gyvybė pavojuje, gelbėkit pilietį ir panašiai, o kai pasilenkiau pakelti iš mano draugo kišenės iškritusio telefono, ir man pačiam iš kišenės ne laiku iškrito kremas „Margarita“. Mat aš dėl viso pikto paėmiau jį kaip įkaltį. Maža kam gali prisireikti. Gal darys kokius nors tyrimus ir nežinos kremo sudėties. Gailestingoji sesuo pamatė kremą ant grindų ir kad paklaus rūsčiu balsu: „O kas čia? Ar tai jūsų?“ Tarsi kremas būtų kas nors nepadoraus.

Tiesą sakant, jis ir atrodė kažkaip nepadoriai. Ir man staiga pasidarė taip gėda, kad atsinešiau į ligoninę kažkokį nešvankų kremą, kad tuojau pat atsakiau – ne, ne mano. „Tai gal jo?“ - kryptelėjo smakrą į mano bičiulį Kobzoną gailestingoji sesuo be jokio gailesčio. Pažiūrėjau į jį, jam per barzdą jau agonijos seilės varva, ir vėl man taip pagailo man bičiulio, štai jis, Kobzonas, guli visas bejėgis, net šokti nebeturi jėgų, o aš imsiu ir dergsiu jį kažkokiu nelaimingu kremu. Pasakiau, kad kremas mano, kad aš dirbu manekenu pirštinių parduotuvėje, todėl kai einu į darbą, pasitepu plaštakas stangrinamuoju kremu „Margarita“, kad rankos būtų stangresnės. Tai yra, kad pirštinės geriau priglustų prie odos. Arba atvirkščiai, kam dabar tai gali rūpėti.

Rytojaus dieną mano bičiulis Kobzonas neatsiliepė telefonu. Nuvažiavau į ligoninę, o jo nebėra. Ir gailestingosios seselė, kuri vakar budėjo, nebėra. O kita sesuo pasakė nieko nežinanti, kai atėjusi į savo pamainą, mano bičiulio jau neberadusi, sakė ji. O paskui guodžiamai palietė mano ranką ir pasakė, kad taip pasitaiko.

Paširdes nusmelkė toks siaubas, kad porą valandų negalėjau atsitokėti ir parke ant suolelio priešais šv. Petro ir Povilo bažnyčios barokines grožybes intensyviai žaidžiau mobiliuoju telefonu golfą. Man niekaip nesisekdavo surinkti maksimalaus smūgių skaičiaus, na, kai nuolat būna Birdie, Eagle ir panašiai. O šį sykį viskas sekėsi puikiai, iš 18 duobučių surinkau 63 taškus. Vadinasi, minus šeši, o gal ir daugiau. Niekad taip gerai nežaidžiau. O kai baigiau žaisti, staiga prisiminiau, kad nebegalėsiu pasigirti savo draugui Kobzonui, nes jo nebėra. Nuvažiavau pas jį į namus, pamaniau, papasakosiu žmonai apie paskutines jos vyro minutes. Minutės juk buvo baisios.

Duris atidarė pats numirėlis ir aš siaubingai persigandau.

Kai pradėjome antrą butelį viskio, jis po truputį atsileido. Iš pradžių labai niršo, kad aš jį nuvežiau į ligoninę, o paskui, kai grįžau iš parduotuvės su dviem buteliais gero viskio, ir kai vieną baigėm, o kitą pradėjom, atsileido. Mat mano bičiulis Kobzonas labai mėgsta neaiškius gėrimus. Jeigu perka degtinę, tai būtinai kokią nors keistą, su prieskoniais ir viduje jo nupirktame butelyje būtinai kas nors plaukioja. Kartą plaukiojo sliekas, kitą sykį pipiras, nors man buvo panašiau į agurką, o dar sykį apskritai kažkoks padaras išsprogusiom akim, tarsi žiurkėnas, o tarsi ir bebras, nors aš įtariau, kad totorius, tik labai jau mažytis. Mano draugas tai vadina egzotišku skoniu, o man atrodo, kad tai velniškas abejingumas savo sveikatai. Na, žinoma, atsainumas puiki savybė, kai bendrauji su artimaisiais arba šiaip su gailestingosiomis seselėmis ligoninėje, tačiau atsainumas savo sveikatai turėtų būti smerktinas. Ypač kai žmogus peržengia per keturiasdešimtį. Net jeigu esi krikščionis ir labai nori kuo greičiau išsikraustyti į geresnį pasaulį. Net ir tuomet.

O kremas, pasirodo, buvo niekuo dėtas. Mano bičiulis Kobzonas išgėrė 700 gramų blogos degtinės, štai jam viskas ir sustangrėjo, paburko, ir akys išsprogo, ir visa kita. O kremas, aš bandžiau, nieko jis ypatingai nestangrina, na nebent kai kurias kūno dalis. Tik labai subtilias ir švelnias dalis. Pavyzdžiui, sielą.