Išskirtinė vieta, išsaugojusi autentiškiausias savo savybes ir istorijas, pradeda naują savo gyvavimo etapą daug plačiau nei iki šiol pristatydama įspūdingiausius teritorijoje esančius statinius visuomenei – įvairioms šventėms, edukacijoms, konferencijoms bei romantiškiems pasimatymams, rašoma pranešime spaudai.
Pirmiesiems pėdsakams – šimtai metų
Lietuvoje išlikusių dvarų kontekste Dautarai išsiskiria santūria, racionalia vokiška architektūra. Pagrindinis dvaro pastatas – tai XX amžiaus pradžioje pastatytas istorizmo bruožų turintis raudonų plytų mūras.
Duris lankytojams atvėrusio dvaro kasdienybė ilgą laiką buvo gana dramatiška: sovietmečiu deramai neprižiūrėtas, nepriklausomybės metais neremontuotas dvaras buvo avarinės būklės.
Tuo tarpu šiandien Dautarų dvarą paveldosaugininkai įvardija kaip restauruoto kultūros paveldo objekto pavyzdį, kuriame pavyko aptikti ir profesionaliai restauruoti gana nemažai bei gerai išlikusių vertingų autentiškų interjero elementų.
Tikriausiai dvarą išgelbėti pavyko todėl, kad naujieji savininkai Gražina ir Antanas Juknevičiai – profesionalai. G. Juknevičienė – restauratorė, todėl pati ėmėsi vadovauti restauravimo darbams. Restauravimo specialistė ir dvaro šeimininkų dukra Aurelija Stancikienė.
Pasak G. Juknevičienės, dvaras Mažeikių rajone iškilo gana seniai. Tiesa, dėl istorinių aplinkybių, pirminis dvaro komplekso bei jo pastatų vaizdas ne kartą keitėsi, o tai, kas atkurta prieš dešimtmetį, pastatyta buvo XX amžiaus pradžioje.
„Mes esame tose Žemaitijos pelkėse, Latvijos pasienyje, kur kelis šimtmečius žemaičius puldavo kryžiuočiai – čia buvusi nuolatinė karo zona. Sprendžiant pagal visą aplinką, Dautarų dvaras įkurtas labai seniai.
Dautarų vietovė, dvaro pavadinimas rodo, kad pirmieji šeimininkai buvo lietuviai, maždaug galime datuoti XII –XIV šimtmetį. Aišku, seniausias dvaras neišlikęs, archeologiniai tyrimai nedaryti, o būtų galima surasti daug įdomių dalykų, – sako G. Juknevičienė, – Carinei Rusijai okupavus Lietuvą, dvarą nusipirko vokiečiai baronai fon Bockai ir iš pagrindų viską rekonstravo. Kadangi čia labai geras molis, jie įsirengė plytinę.
Naująjį dvarą statė vokiečių architektai, meistrai iš Rygos (tuometinė Latvija priklausė Vokietijai). Šis nedidelis vokiškas dvarelis iš kitų Lietuvos dvarų išsiskiria savo architektūra: yra raudonų plytų ir labai saikingas, kaip mėgsta vokiečiai, gerų proporcijų, racionaliai, tvarkingai išplanuotas, viduje patogus gyvenimui. Ačiū Dievui, tas visas išplanavimas išliko“.
Geležinkelis – asmeniniam vagonui
G. Juknevičienė kviečia žvilgtelėti į dvaro istoriją, kurioje susikerta skirtingų tautų, skirtingų šeimų likimai.
Jau minėtų vokiečių didikų fon Bockų šeimos marti Marija buvo Rusijos imperijos ministro pirmininko, ėjusio šias pareigas XX amžiaus pradžioje, Piotro Stolypino dukra.
Pasirodo, iš šio nuošalaus Lietuvos kampo dvaro savininkai XX amžiaus pirmoje pusėje gana laisvai keliaudavo po visą Europą.
„Šalia dvaro einantis geležinkelis buvo nutiestas specialiai P. Stolypino dukrai, vykdavusiai į Latviją. Netoli jo yra išlikusi ir mūrinė geležinkelio stotelė. Kaip viskas vyko? Šeima prikabindavo savo vagoną prie traukinio ir taip keliaudavo po visą Europą: nuvažiuoja į Rygą, ten prikabina vagoną į Paryžių, iš Paryžiaus vėl kitur..., – pasakoja G. Juknevičienė, – Carui nepatvirtinus P. Stolypino žemės reformos, jis turėjo atsistatydinti.
Prieš nemalonųjį įvykį aukštas pareigas užėmęs valdininkas atvažiavo į Dautarus pailsėti: dukra savo prisiminimuose aprašė, kaip su tėčiu čia žaidė bridžą, jodinėjo žirgais.“
Su P. Stolypino dukra Marija, ištekėjusia už Dautarų dvaro savininkų Bockų sūnaus, susijusi ir dar viena įdomi istorija.
„Kitą dieną po vestuvių mano pageidavimu išvykome į Kalnaberžės dvarą (Kėdainių raj.). Važiavome vagone – salone, į kurį įžengusi aiktelėjau iš nuostabos: visa vagono svetainė buvo paversta gėlynu. Tai buvo nuostabiai gražu. Vienas pilnavidurės alyvos krūmas, dovanotas didžiosios kunigaikštienės Milicos Nikolajevnos, nepaisant karo, iki šiol išliko mano vyro namuose Lietuvoje, Dautarų dvare“, – prisiminimuose rašė Marija.
Naujieji savininkai atviri – nėra žinoma, ar garsioji alyva iki šiol tebeveži Dautarų dvaro sode, bet, anot jų, neabejojama, jog gamtą mylintieji įvertins ir visos teritorijoje džiuginančios augmenijos grožį.
Teko parduoti
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaro savininkai fon Bockai išvyko į Vokietiją.
„Tuo metu visi dvarai jau buvo nepajėgūs ekonomiškai konkuruoti ir iki Pirmojo pasaulinio karo prasiskolino. Mažeikių rajone vienintelis Griežės dvaras mokėjo palūkanas, kiti nebesugebėjo mokėti. Todėl neatsitiktinai po karo, kai buvo atlikta žemės reforma, šeimoms teko parduoti savo dvarus iš varžytinių. Taip 1933 metais Dautarus įsigijo karo gydytojo Kazio Nasvyčio šeima“, – pokyčių priežastį paaiškina istorikas Povilas Šverebas.
Šeimos galvos dukra, radijo diktorė Undinė Nasvytytė yra pasakojusi, jog jos tėvelis buvo baigęs studijas Berlyne, Humboldtų universitete, todėl jam patiko vokiškas stilius.
„Dautarų dvaras buvo vienas moderniausių: sieninės spintos, paspaudus mygtuką, švyst ir atsiveria. Buvo ir žaliuzės... Tačiau mums nusipirkus dvarą, viskas jame buvo apnaikinta, net vandentiekis. Išparduoti visi galvijai, tame tarpe ir vištos. Tėvas pagalvojo, kad pirmiausia reikia pakelti žemės ūkį. Geriausius gyvulius atvežė iš Olandijos ir greitai ūkį sutvarkė“, – taip rašyta garsios moters prisiminimuose.
Tačiau minėtas dvaro pakilimas tęsėsi neilgai: netrukus prasidėjo karas, Lietuva okupuota sovietų, o dvarai nacionalizuoti.
Dvaro biblioteka, kurioje buvo saugojamas garsiojo rusų poeto Michailo Lermontovo archyvas, autentiški baldai ir daugybė kitų vertybių dingo be žinios. Vėliau dvare įkurdinta pradinė mokykla, apsigyveno neturtingos šeimos.
Pagrindiniame pastate netgi laikyti gyvuliai, o pritrūkus medžio - kūrenamos ir palangės. Tiesa, istorikas P. Šverebas, kalbėdamas apie sovietmetį, pamini ir tam tikrą paradoksą: būtent todėl, kad Dautarų gyventojai nesirūpino dvaru, neremontavo jo, kai kurie autentiški objektai išliko.
Nasvyčių šeimai dvaras grąžinamas atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Sovietmečiu dvaras nei karto neremontuotas, todėl buvo itin prastos būklės. Tokį dvarą iš Nasvyčių įsigijo dabartiniai šeimininkai – Juknevičių šeima.
Iššūkius įveikė
„Turbūt tik tokiame užkampyje ir galima surasti dvarą, kur būtų išlikę tiek autento. Nors jis ir buvo labiai prastame stovyje – stogai, perdangos įkritę, tačiau vis tiek išliko fragmentai, pavyko surasti ir kas buvo po dažais – polichromijos ir pan. Žodžiu, net tokiame baisaus stovio pastate galima rasti autento daugiau nei kokiame Vilniaus Senamiesčio objekte, kur daug kartų nemokšiškai daryti remontai – nuskutant iki tinko arba net nudaužant iki plytų. Todėl turime skubiai gelbėti užkampių dvarelius, kur dar likę nemažai autentiškų dalykų“, – sako G. Juknevičienė.
Didžiausia problema prikeliant naujam gyvenimui Dautarų dvarą buvo rasti kvalifikuotus restauratorius. Aplinkiniuose rajonuose tokių nebuvo, todėl jų Juknevičiam teko ieškoti Vilniuje.
„Buvo gana sudėtinga susitarti, atsivežti tris šimtus kilometrų, tuomet ir kaina už darbus gerokai išaugo. Mažeikiuose neradome net gerų tinkuotojų. Nekokybiškai atliktus darbus teko po du tris kartus perdarinėti“, – stebisi pašnekovė.
Restauratorė iš pat pradžių puikiai suprato, koks darbas laukia. Pastato būklė buvo siaubinga – stogas sugriuvęs, perdangos perpuvusios, viduje viskas suniokota.
„Mane visi atkalbinėjo, patarė nedaryti nesąmonių“, – prisimena G. Juknevičienė.
Tačiau ji neleido sau net pagalvoti, kad nuleis rankas. Neskaičiavo, kaip brangiai viskas kainuos, kiek daug reikės laiko ir jėgų.
„Tiesiog užsibrėžiau tikslą atstatyti dvarą ir pradėjau darbus labai kryptingai – nuo stogo, perdangų“, – sako Dautarų dvaro šeimininkė.
Savo dvare ji dirbo neskubėdama, nes viskas turėjo būti daroma kruopščiai. Kiekvienais metais kažką atnaujindavo ir vaizdas po truputį gerėjo.
Kasdienius darbus praskaidrindavo vertingų architektūros detalių atradimo džiaugsmas ir suvokimas, kad jas pavyko išgelbėti, nes šiandien šio dvaro jau nebūtų. Aplinkiniai mediniai dvarai jau sunykę, liko tik sodybvietės.
Šiandien paveldosaugininkai Dautarų dvarą rodo, kaip gerai restauruoto dvaro pavyzdį, o to priežastis, kad jo savininkė – restauratorė profesionalė, išmananti, kaip reikia elgtis su avarinės būklės objektais.
„Pati padariau projektą, pati ir vadovavau jo vykdymui. Lygiagrečiai projektavau kitus dvarus ir viską, ką uždirbau, investavau čia. Iš Žemės ūkio ministerijos gavome 590 tūkstančių, o iš tikrųjų įdėjome daug daugiau“, – sako G. Juknevičienė.
Didžiuojasi tėvų ryžtu
„Sunku įvardinti, kiek tėvams kainavo dvaro atstatymas. Ir ne apie pinigus čia kalbama. Apie daug svarbesnius dalykus. Matyt, ryžtą, kantrybę, tikslo siekimą paveldėjau iš jų“, – sako Dautarų dvaro savininkų sūnus, garsus lenktynininkas Antanas Juknevičius.
Anot jo, tėvai savo dvare jau ne vieneri metai organizuoja įvairius kultūrinius renginius, klasikinės muzikos koncertus, o visus tokius romantiškus vakarus papildo pasivaikščiojimai nuostabiame parke.
„Šeimoje visai neseniai buvo priimtas sprendimas dvaro duris atverti dar plačiau – asmeninėms šventėms, konferencijoms ar romantiškiems savaitgaliams. Su sese šią idėją labai palaikėme – toks grožis, koks yra Dautaruose, turi džiuginti kuo daugiau žmonių“, – sako A. Juknevičius.
Anot jo, juk iš tiesų Latvijos pasienyje įsikūręs vokiškos architektūros dvaras šiandien primena išpuoselėtus rūmus. Be to, šis pastatas yra išskirtinis ne tik Lietuvoje reta konstrukcija, bet ir savo istorija.
„Svečiai dvare labai laukiami – dienai, kelioms ar savaitgaliui. Pats jame dažnai būnu ir žinau, kad galimybė patirti tokias emocijas, kurias kelia ir autentiškas interjeras, ir išskirtiniai pastatai, yra tikrai reta“, – neabejoja A. Juknevičius.
