Menkniekis biudžetui, bet žala visuomenės pasitikėjimui – milžiniška. Tokia išvada peršasi stebint politikų kalbas, veiksmus, sprendimus.
Seimo nariai praėjusią savaitę susimažino savo parlamentinei veiklai skirtas lėšas. Jos „apkarpytos“ kiek daugiau nei tūkstančiu litų per mėnesį. Valstybės biudžetas dėl tokio sprendimo sutaupys apie 2 milijonus litų.
Ar tai išgelbės valstybės finansus, kai planuojamas ateinančių metų defi citas – 5 milijardai? Atsakymas paprastas: ne. Ar priėmus tokį sprendimą pasitaisys Seimo reputacija? Atsakymas taip pat vienareikšmis – ne.
Pernelyg toli nueita su skandalais, „auksinių“ biurų Raseiniuose ir „Lexusų“ nuoma. Kitaip sakant, žingsnis pavėluotas. Jei tai būtų buvę padaryta praėjusių metų lapkritį, kai susirinko naujasis Seimas, rinkėjams būtų aiškiai parodyta, jog išrinkta valdžia su jais solidarizuojasi sunkmečiui užgriuvus.
Ką visa ši istorija pasako apie Lietuvos politinę kultūrą? Dėl poros tūkstančių politikai linkę aukoti savo reputaciją, meluoti, pykti, kad jų nelaiko „nacionalinėmis vertybėmis“. Ar visa tai nėra viena iš priežasčių, kodėl taip drastiškai mažėja pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, partijomis? Ar tai neskatina piliečių nusivylimo viešuoju gyvenimu, ar ne dėl to visuomenėje įsigali susvetimėjimas?
Tiesa, Lietuvos parlamentarai ne vieninteliai, kurių sveiką protą užgožė pasipelnymo iš mokesčių mokėtojų pinigų godulys. Žinia, Didžiosios Britanijos parlamente kilo ne mažesnis parlamentinei veiklai skiriamų lėšų skandalas. Bet žiniasklaidai paviešinus neteisėto naudojimosi pinigais faktus, atsistatydino Bendruomenių Rūmų pirmininkas, per 100 parlamentarų nusprendė nebedalyvauti kituose rinkimuose.
Negana to, buvo patvirtinti griežti apribojimai, kam Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmų nariai galės naudoti pinigus. Pavyzdžiui, britų politikams uždrausta už viešųjų ryšių paslaugas atsiskaityti mokesčių mokėtojų pinigais, padėjėjais įdarbinti savo šeimos narius, nebus kompensuojamos buto išlaidos gyvenantiems netoli Londono arba galintiems patogiai jį pasiekti. Tokių priemonių imtasi, kad kuo greičiau būtų išsklaidyti įtarimai, užkirstas kelias piktnaudžiavimui, rinkėjams būtų duotas aiškus ženklas, jog politikai padarė išvadas.
Žmonių pasitikėjimas politikams yra būtinas. Buvęs premjeras, prezidentas Algirdas Brazauskas mėgdavo sakyti, kad jis dirba ne reitingams. Tačiau tik populiarumas ir rinkėjų palankumas leido jam ilgus metus dominuoti Lietuvos politiniame gyvenime. Dabartiniai socialdemokratų partijos mėginimai vėl pasinaudoti A.Brazausku nebeveikia, nes žmonių pasitikėjimo nebeliko.
Kas mėnesį nepaliaujamai mažėja dabartinio premjero Andriaus Kubiliaus palaikymas. Jei dar rugsėjį nemažai žmonių manė, kad jis geriausiai tinka eiti premjero pareigas, tai pastarosios apklausos rodo, kad jį palaikančių vis mažėja.
Koalicija nevieninga, net didžiausioje valdančiojoje Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijoje vis daugiau nepatenkintų A.Kubiliaus vadovavimu. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nedviprasmiškai rėmusi dabartinį premjerą, pareiškė viešą nepasitenkinimą valdžios mėginimu didinti „Sodros“ mokesčius. Kaip tokiai Vyriausybei, neturinčiai aiškaus palaikymo, išlikti veiksmingai? Ką tokiomis aplinkybėmis reiškia Vyriausybės interneto puslapyje vis dar įrašytas šūkis „Mes būsime tikrai veikli ir aktyvi Vyriausybė, tikra Permainų Vyriausybė“?
Metai praėjo, o permainos – menkos. Nepasitenkinimas auga, žmonės pikti, emocijas dar labiau kaitina sunkmečiu užgriuvusi socialinė, ekonominė įtampa. Kaip kitaip, jei ne nepasitenkinimu, rea guoti žmonėms, išgirdusiems, kad Vilniaus meras, svarstantis parduoti savivaldybės pastatus, su gausia svita išvyksta į Kiniją, neva bičiuliautis? Arba kai, Vyriausybei tikinant, kad diržai jau suveržti, net bibliotekininkai sugeba išsimokėti priedus?
18 proc. Lietuvos gyventojų šiuo metu sunkiai suduria galą su galu, o augant nedarbui ties skurdo riba gali atsidurti pusė milijono lietuvių. Nederėtų pamiršti Lietuvos realybės: pasak ofi cialios statistikos, būstuose su varvančiu stogu, supuvusiais langais, grindimis ar drėgnomis sienomis gyvena kas ketvirtas Lietuvos gyventojas, o be vandentiekio – penktadalis žmonių.
Turint galvoje tai, kad dėl drastiškai didėjančio nedarbo iš Lietuvos artimiausiu metu gali išvažiuoti per 100 tūkst. darbingiausių jaunų žmonių, nebestebina opozicinių partijų ir įvairaus plauko „gelbėtojų“ nuomonių populiarumas, žmonės pradeda tikėti, jog yra stebukladarių, galinčių žaibiškai atgaivinti ekonomiką.
Premjeras A.Kubilius kartoja, jog dabar pagrindinis tikslas – priimti kitų metų biudžetą. Tai svarbu, bet ne mažiau svarbu rinkėjams parodyti, jog valdžia imasi žadėtų permainų.
Valdžia privalo būti ryžtinga ir nevengti griežtesnių sprendimų, nedelsdama parodyti, jog ji atsakingai naudoja mokesčių mokėtojų pinigus ir to reikalauja iš kitų. Tik taip bus atkurtas žmonių pasitikėjimas. Be jo valdžia nebus veiksminga, net jei priims naują biudžetą.
