Teisingumo trokštame visada, sąmoningai ir nesąmoningai nuo pat pirmos gyvenimo akimirkos. Tik ar teisingumas iš viso įmanomas, jeigu nėra pasitikėjimo kitu asmeniu ir iš jo kylančio besąlyginio dalijimosi – t.y. besąlyginės Meilės santykio? Ar galime atpažinti, kas teisinga, o kas ne, jeigu tokių santykių su kitais asmenimis neturime ir todėl negalime pasitikėti nors kelių žmonių nuomone?
Turiu tvirtą asmeninę nuomonę, kad yra teisinga ir neteisinga karščiausiais Lietuvos aktualijų klausimais, kaip antai: ar mergaitė turėjo būti gražinta motinai? ar turi būti gražinti į savo ankstesnes pareigas nušalinti FNTT vadovai? ar turi būti statoma nauja atominė elektrinė? kuriuos valstybės ir institucijų vadovus reikėtų keisti?
Ši asmeninė nuomonė formavosi palaipsniui, pačiam sau keliant ir nuoširdžiai ieškant atsakymų į tokius klausimus:
1. Kas atrodo teisinga/tiesa ir kas ne remiantis protingumo ir logikos kriterijais?
2. Kokia yra nuomonė žmonių, kurie turi daugiau informacijos už mane ir kurių bešališkumu aš pasitikiu?
3. Kokią nuomonę turi žmonės, kurie akivaizdžiai melavo ir to nepripažįsta?
4. Ką pataria mano širdis?
Nuoširdžiai domintis visada pavyksta surasti atsakymus į minėtus klausimus. Kaip nebūtų keista, bet atsakymai į visus aukščiau nurodytus klausimus anksčiau ar vėliau tampa neprieštaraujantys vienas kitam ir visada, bent aš asmeniškai, galiu susidaryti tvirtą nuomonę, kas yra teisinga ir kas ne.
Pasvarstykime apie sunkumus, kylančius ieškant atsakymų į minėtus klausimus. Pirmas klausimas gali atrodyti painus tik iš pirmo žvilgsnio. Savo vertinimu dažnai abejojame, kai klausimas liečia sritis, kuriose mes nesame profesionalai. Tarkim teisinis klausimas: ar galima grąžinti dukrą motinai, kuri įtariama sąvadavusi dėl dukros seksualinio išnaudojimo? Elementari logika sako „ne“. Tačiau jeigu „profesionalai“ pasako „taip“, nes toks yra teismo sprendimas, dažnas ir suabejoja. Taigi jie – profesionalai, o aš ne; argi mano vertinimas gali būti teisingesnis negu jų?
O ką daryti jeigu tie „profesionalai“ galimai yra nupirkti ar kitaip suinteresuoti neteisingo sprendimo „prastūmimu“?
Ką gi, tada dar ir dar kartą tenka tikrinti sau suformuluotus loginius argumentus ir ieškoti atsakymo į antrą klausimą. Kitu asmeniu pasitikėti galime tik tada, kai esame anksčiau patyrę arba akivaizdžiai matome šiuo metu, kad pastarasis ką nors sako ir daro nesiekdamas jokios asmeninės naudos ar netgi rizikuoja, kažką prarasti išreikšdamas savo nuomonę. Tokiais žmonėmis mergaitės istorijoje man tapo menininkai, kurie vyko į Klonio gatvę rizikuodami užsitraukti Kultūros ministro nemalonę. Toks žmogus man yra viskuo savo gyvenime tarybiniais laikais rizikavusi rezistentė Nijolė Sadūnaitė. Tokie man yra eiliniai Lietuvos žmonės, be jokio užmokesčio ir reklamos aukojantys savo laiką ir išteklius budėdami Klonio gatvėje. Sudėtingiau yra jeigu galime tesiremti vieno ar kelių žmonių vertinimu, kadangi bet kas gali suklysti ar suklupti. Tuo tarpu vienintelis neklystantis Teisusis yra mūsų Kūrėjas. Tačiau, kai tokių žmonių, kurių nuomone galime pasitikėti, atsiranda daug, abejonių nelieka.
Svarbus ir trečias klausimas apie tuos apsimelavusius, nes neteisingumas visada save išduoda melu. Visus jaudinančios mažosios mergaitės istorijos atveju paprasto, bet akivaizdaus melo pavyzdys yra tariamas motinos Stankūnaitės sumušimas „imant“ vaiką kovo mėn. bei noras bet kokiomis priemonėmis slėpti tiesą, kai gegužės 17 d. vėl „imant“ vaiką, buvo išjungtos video kameros.
Galutiniam jausmo, kas teisinga ir kas ne įtvirtinimui būtina atsakyti ir į ketvirtą klausimą. Garsiausios Lietuvos mergaitės istorijos atveju teko paklausyti ir pamatyti skirtingose barikadų pusėse esančių asmenų. Vienų klausant jaučiau sumišimą, įtampą, susierzinimą. Tuo tarpu klausydamas kitų, jaučiau nuoširdumą ir ramybę.
Jeigu visgi galime suvokti, kas teisinga ir kas ne, tai kodėl vėl ir vėl patikime valstybės vairą tiems, kuriems nerūpi teisingumas ir vienintelis jų troškimas tėra asmeninės galios ir materialinės naudos siekimas?
Atsakydamas į šį klausimą, įžvelgčiau tokias priežastis:
1. Paremiam kažką ne dėl to, kad juo pasitikime, bet tik dėl to, kad trokštame pralaimėjimo kitam – mūsų dėl kažkokių priežasčių nekenčiamam – su kuriuo varžosi mūsų renkamasis.
2. Skubame pripažinti teisingais ir nuoširdžiais žodžius, kurie manipuliuoja mūsų jausmais ir lūkesčiais, nepatikrindami jų jau paminėtais klausimais.
3. Lengviname sau gyvenimą ir, kad reikėtų mažiau galvoti bei svarstyti, kategoriškai vadovaujamės anksčiau susikurtomis ir dabar nekintančiomis nuostatomis – konstruktais, pvz.: „visi kurie pasisako prieš atominės elektrinės statybą yra nupirkti Rusijos“.
4. Nenorime pripažinti, kad kiti mus anksčiau apgavo ir dėl to atkakliai nekeičiame savo nuomonės.
5. Niekuo nepasitikime.
Norėčiau šiek tiek plačiau aptarti paskutiniąją priežastį. Jeigu niekuo nepasitikime, tai dėl kiekvieno klausimo reikia remtis tik savo turima informacija, žiniomis ir širdies patarimu. Tai nelengva ir todėl tampame lengvu grobiu tiems, kurie savo „tiesą“ stengiasi prastumti pasinaudodami jau paminėtomis kitomis klaidingo pasirinkimo priežastimis.
Visgi manyčiau esminis klausimas yra: o kodėl niekuo nepasitikime? Juk niekuo nepasitikėti, reiškia gyventi visiškai vienam, net ir fiziškai esant su kitais. Tai reiškia žvelgti į kitus tik kaip į tuos, kurie bet kada gali mumis savanaudiškai pasinaudoti. Tada renčiame kuo aukštesnes tvoras – tiek apie savo namus tiek savo širdyse. Tai reiškia su vis didesniu siaubu laukti savo senatvės, kai dėl fizinės negalios tapsime priklausomi nuo kitų ir turėsime atsiduoti į kažkieno rankas. Tai galų gale reiškia galvoti, kad Kūrėjas (jeigu tik manome, kad toks apskritai yra) sukūrė mus ne iš Meilės, bet tik tam, kad mus valdytų ir mumis pasinaudotų. Tada amžino gyvenimo perspektyva tampa siaubo ir begalinio protesto priežastimi.
Šios nuostatos ir su ja susijęs baisus nerimas ir pojūtis, kad esu nelaimingas, kaip taisyklė slypi mūsų anksčiau patirtuose esminiuose sužeidimuose. Tokios žaizdos atsiranda kai esame išduoti ar mumis pasinaudoja artimiausi, brangiausi žmonės ar tie kuriems privalu buvo mumis besąlygiškai rūpintis ir padėti. Išeitis ir kelias į pasitikėjimo santykių užmezgimą yra iš esmės atleidžiant mūsų ankstesniems skriaudėjams ir ieškant bei pripažįstant bent nedidelius aplinkinių daromus besąlygiškos pagalbos darbus: parodytas kelias, pavėžėtas pakeleivis, suteikta informacija apie pavojų ir t.t.
Pripažinus besąlygiško dalijimosi, artimo meilės faktą mažuose dalykuose, įgauname jėgų atvira širdimi vertinti ir žvelgti į didesnius dalykus. Šios kelionės kulminaciją pasiekiame tada, kai jau priimame mūsų visų Kūrėją kaip besąlyginę Meilę ir atrasti jame Tą, kuriam pavesdami savo nežinojimą, gauname patį didžiausią aiškumą ir ramybę...
Akivaizdu, kad teisingumas galimas tik tada, kai pakankamai daug žmonių stojasi jo pusėn. Tada žlunga net didžiausios melo ir neteisybės imperijos. Kita vertus, suvokti, kas teisinga ir kas ne, galime tik remdamiesi į besąlyginio dalijimosi, besąlyginės Meilės santykį, žengiantį kartu su pasitikėjimu.
Taigi turime šio neilgo svarstymo išvadą. Teisingumo įtvirtinimas yra tiesiogiai susijęs su skaičiumi žmonių, kurie geba pasitikėti kitais. Kuo daugiau tokių žmonių bus, tuo daugiau galime tikėtis sau ir apie save abipusio pasitikėjimo ir juo paremtų besąlyginės Meilės darbų – vienintelio dalyko, kuris iš tiesų mus gali padaryti laimingais. Tada tampa realiu gyvenimas, parafrazuojant popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Caritas in Veritate“ pavadinimo žodžius, Tiesoje ir Meilėje.
Ar suspėsime surasti kuo patikėti ir atrasti Tiesą bent dėl karščiausių Lietuvos aktualijų, kurios tampa lakmuso popieriumi priimant mums sprendimus rudenį, artėjančiuose rinkimuose į Seimą?
Almantas STANKŪNAS
