Po skustagalvių eitynių Vilniuje kovo 11 d. svarstomos įstatymų pataisos, kuriomis siekiama uždrausti ar apriboti nacių ir komunistų simbolikos naudojimą, viešą šių ideologijų skleidimą ar jas propaguojančių politinių organizacijų kūrimąsi. Taip pat siūloma iki dvejų metų laisvės atėmimu nubausti asmenis, kurie viešai pritaria SSRS ir nacistinės Vokietijos agresijai prieš Lietuvą, okupacinių režimų vykdytiems nusikaltimams, juos teisina, menkina ar neigia. Šių pataisų autoriai supranta, kad nebus lengva parengti įstatymą, kuris, Emanuelio Zingerio žodžiais tariant, netaptų karikatūra, nebūtų panaudotas pajuokai.
Tą patvirtina Europos Sąjungos patirtis. Pernai balandžio mėnesį po šešerius metus besitęsusių audringų diskusijų ES priėmė įstatymą, numatantį laisvės atėmimo bausmę už holokausto neigimą. Tačiau visoms šalims suteikta teisė netaikyti įstatymo, jei jų pačių baudžiamasis kodeksas nenumato bausmės už holokausto neigimą. Be šios nuolaidos įstatymas nebūtų buvęs priimtas.
ES siekė susitarti dėl visiems priimtino būdo suderinti žodžio ir išraiškos laisvę su noru apsaugoti savo piliečius nuo rasizmo ir jo sukeliamų nusikaltimų. Vokietija atkakliai stūmė įstatymą, kuriam priešinosi tvirtas žodžio laisvės gynimo tradicijas turinčios šalys, tokios kaip Danija, Didžioji Britanija ir Švedija.
Pabrėžtina ir tai, kad buvo atmestas Baltijos šalių raginimas panašiai bausti už Sovietų Sąjungos vykdytų nusikaltimų neigimą. Įstatyme neminimas turkų įgyvendintas masinis armėnų žudymas (žuvo daugiau nei milijonas žmonių), svastika nebuvo uždrausta.
Įstatymo projektas sulaukė kritikos. Garsus Rytų Europos žinovas Timothy Gartonas Ashas pabrėžė, kad įstatymas suvaržo laisvę kaip tik tuo metu, kai žodžio laisvė pasaulyje puolama. Pasak R.G.Asho, siekiantieji riboti žodžio laisvę turi įrodyti, kad suvaržymai visuomenei naudingi, bet jie to nėra padarę. Nežinia, ar anksčiau priimti rasizmą ir nacizmą baudžiantys įstatymai mažina ar didina rasistų skaičių, nes jie leidžia rasistams vaizduotis teisinio susidorojimo aukomis, taigi ir pritraukti naujų rėmėjų. R.G.Ashas apgailestauja, jog žodžio laisvė šlovinama, bet nepasitikima, kad piliečiai protingai ja naudosis. Apribojimus skatinanti Vokietija seniai pasikliauja nuostata: „Vertrauen ist gut, Kontrolle ist besser“, t.y. pasitikėjimas yra geras dalykas, bet priežiūra – geresnis.
Žodžio laisvės apribojimai yra blogybė, bet duodama suprasti, kad reikia su tuo susitaikyti siekiant išvengti didesnio blogio. Nors konkrečios rasinės neapykantos kurstymo draudimo pasekmės dar nenustatytos, aišku, jog žodžio laisvės apribojimai skatina reikalavimus ją dar labiau varžyti.
Antai musulmonai piktinasi dėl Danijos laikraščiuose išspausdintų pranašo Mahometo karikatūrų, kurios esą tyčiojasi iš jų tikėjimo, stengiasi juos pažeminti bei įžeisti. Jie atmeta aiškinimus, kad karikatūrų draudimas pažeistų žodžio laisvę, nurodydami, jog Europos šalys baudžia žmones už holokausto neigimą, taigi už jų žodžius. Jei draudžiama neigti holokaustą, esą reikia drausti tyčiotis iš pranašo, nes veidmainystė drausti viena, o ne – kita.
Amerikoje žodžio ir išraiškos laisvė labai atkakliai ginama. 1992 m. Aukščiausiasis teismas panaikino žemesnio teismo nuosprendį nubausti jaunuolį, kuris juodaodžių kaimynų vejoje pastatė ir uždegė kryžių. Teismas nusprendė, kad miesto įstatymas, draudžiantis viešai rodyti svastiką, degantį kryžių – vieną pagrindinių krauju suteptos rasistinės organizacijos „Ku Klux Klan“ simbolių – ir kitą rasinę neapykantą kurstančią atributiką, itin plačiai ribojo išraiškos laisvę.
1978 m. JAV teismai suteikė Amerikos nacių partijai leidimą rengti eitynes Čikagos priemiestyje Skokyje. Vietos savivalda stengėsi jas uždrausti nurodydama, kad mieste yra daug holokaustą išgyvenusių žydų, kuriems eitynės būtų itin skaudi provokacija. Bet išraiškos laisvei buvo suteikta pirmenybė. Ilgainiui naciai nutarė demonstruoti lietuvių apgyvendintame Market Parkas, kur buvo jų būstinė.
Holokaustas nėra lietuviams grynai teorinis klausimas. Jis vyko Lietuvos teritorijoje. Būtent Lietuva yra ta šalis, kurioje pirma pradėta masiškai žudyti ne tik žydų vyrus, bet ir moteris bei vaikus. Žudynės nebuvo paslaptis. Antai 1941 m. rugpjūčio 14 d. savo dienoraštyje (jį pernai išleido Lietuvos istorijos institutas) voldemarininkas Zenonas Blynas rašė: „Kalbėjau su Rokiškio apskr. viršininku... Esą ryt turi būti sušaudyta 9000 žydų Rokišky.“ Lietuvių dalyvavimas žudynėse įpareigoja Lietuvą itin jautriai reaguoti į antisemitų ir nacistų iššūkius.
Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnyje, kuriame įteisinama žodžio ir įsitikinimų laisvė, aiškiai pabrėžiama, kad neapykantos kurstymas yra nusikalstamas veiksmas. Šiuo atžvilgiu Konstitucija rodo ES šalių polinkį įstatymais drausti tautinės ar rasinės neapykantos kurstymą, o ne JAV tradiciją maksimaliai išplėsti išraiškos laisvę.
Su rasizmu reikia atkakliai ir nuosekliai kovoti. Policininkams turi būti nurodoma, kad jie negali žiūrėti pro pirštus į skustagalvių smurtą. Daugiau dėmesio reikia skirti švietimui ir auklėjimui. Žiniasklaida galėtų mažiau dėmesio skirti neonaciams, jų nesureikšminti.
Antai kovo 21 d. buvo pranešta, kad Mindaugas Murza ir dar penki bendraminčiai prie Krašto apsaugos ministerijos surengė protestą prieš privalomosios karinės tarnybos panaikinimą. Paprastai taikūs šešių žmonių protestai nesulaukia spaudos dėmesio.
Svarbiausia – reikia stengtis nustatyti, ar veiksmingiau bus kovojama su rasizmu priimant įstatymus, kurie, drausdami jį kurstyti, riboja žodžio laisvę, ar pasikliaujant laisvo žodžio galia išsklaidyti išankstinius nusistatymus ir neapykantą.
Kęstutis Girnius, politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas
