Interviu naujienų portalui tv3.lt LB valdybos narys, ekonomistas Marius Jurgilas papasakojo, kaip buvo reaguojama gavus pirmuosius pranešimus apie galimą pinigų plovimą per vieną Lietuvos įmonių bei sureagavo į Lietuvos bankui skiriamą kritiką.
Dėmesį traukia fintech
Ekonomistas sako, kad nors terminas „fintech“ gali skambėti nesuprantamai, tai yra tokios pat įprastos finansinės paslaugos, kokias žmonės yra įpratę gauti ir dabar.
„Fintech“ tiesiog naudoja tokius technologinius sprendimus, kurie tapo prieinami dėl atvirų duomenų ir informacinių technologijų, kurios ir daro tuos sprendimus labiau automatizuotais, dėl to pigesniais ir labiau prieinamais. Taip kuriasi nauji finansinių technologijų verslo modeliai, kurių anksčiau nebuvo galima įsivaizduoti“, – paaiškina ekonomistas.
M. Jurgilas prideda, kad didžiausia finansų technologijų sektoriaus vertė visuomenei yra didėjantis spaudimas ilgametėms įmonėms atnaujinti savo veiklą, ieškoti sprendimų, nes taip pinga jų paslaugos vartotojams.
„O jei jos to nedarys, žmonės tiesiog rinksis naujus rinkos dalyvius. Geras to pavyzdys galėtų būti „BankLink“ prekybininkams skirta paslauga. Ji prieš kurį laiką buvo gana brangi, bet atsirado alternatyvūs sprendimai, kai prekybininkai galėjo gauti apmokėjimus ne per šią platformą ir įmonė buvo priversta stipriai sumažinti platformos paslaugų kainas vien dėl to, kad išliktų konkurencinga“, – sako M. Jurgilas.
Kokie požymiai ar įmonės veiklos pokyčiai yra tos raudonos vėliavėlės, verčiančios atkreipti dėmesį į įmonės veiklą?
Pavyzdžiui, galbūt įmonė pradėjo savo veiklą su vienu veiklos modeliu, bet dabar jau užsiima jai visai nebūdinga veikla – tai yra absoliučiai raudona vėliava ir mes einame tikrinti ir klausti, kas pasikeitė. Paprastai kalbame su įmonių vadovais, suderiname naują veiklos planą ir pan.
Taip pat LB turi rizikos valdymo modelį, kuris, pagal įmonių teikiamus duomenis rodo, kad didėja vieni ar kiti srautai – pavyzdžiui, iš padidintos rizikos teritorijų. Kai tokios „vėliavėlės“ užsidega, tos įmonės yra klasifikuojamos pagal rizikos faktorių ir kiekvienais metais, kai susidarome inspektavimo planą, einame ir tas įmones patikriname vietoje.
Nuėjus į įmonę pagal tam tikrą metodologiją paimama imtis, įvertinama turima informacija, įmonės vadovams ir darbuotojams užduodami klausimai ir taip atsakingi pareigūnai įvertina situaciją ir priima sprendimus. Tai gali būti licencijos atėmimas arba labai stambios piniginės baudos.
Gyvi pavyzdžiai
Po prieš kurį laiką paviešinto „Financial Times“ žurnalistų tyrimo apie galimą pinigų plovimo atvejį tarp Lietuvos ir Vokietijos įmonių „Finolita Unio“ ir „Wirecard“, „Finolita Unio“ vadovas žiniasklaidoje teigė, kad Lietuvoje dėl to buvo išpūstas burbulas, nes, visų pirma, pinigų srautų esą nesužiūrėjo Vokietija. Kaip, jūsų nuomone, šiuo atveju Lietuva ir Vokietija dalijasi atsakomybe?
Atsakomybės aš galbūt neskirstysiu, nors kai kurios institucijos galbūt ir mato prasmę tai darydamos. Kuo aš norėčiau pasidalyti – tai pačia istorija. Prieš dvejus metus „Financial Times“ žurnalistai pradėjo komunikuoti, kad vienoje iš didžiausių fintech sektoriaus pasaulio įmonių „Wirecard“, kuri veikė Vokietijoje, yra negerų dalykų – yra nuslėptų lėšų, jos galimai yra išgrobstytos ir galimai ten yra rimtų problemų.
Vokietijos priežiūros institucija dvejus metus tai neigė ir netgi buvo pradėjusi, mano nuomone, kreipimąsi į teismą dėl šmeižto.
Šiame kontekste „Wirecard“ įmonė turėjo partnerinę įmonę Singapūre. Toji įmonė buvo įsteigusi įmonę Lietuvoje, pavadinimu „Finolita Unio“. Taigi, šiame kontekste mes pasitikėjome kitų šalių priežiūros institucijų teikiama informacija, kad viskas yra gerai.
Visgi faktas yra tas, kad tokioje didelėje istorijoje tarp trijų tarptautinių, susijusių, įmonių buvo atliekami pervedimai. Kas konkrečiai toje istorijoje vyko ir ar ten buvo kokia nors nusikalstama veika, LB atlieka tyrimą nuo praėjusio rudens.
Bet Lietuvos bankas visgi pradėjo tirti šį atvejį tik po to, kai jau Vokietija pripažino galimai įmonėje vykdomą nusikalstamą veiklą?
Pirminė gauta informacija buvo „BaFin“ Vokietijos priežiūros institucijos informacija, kad jie pradeda tyrimą prieš „Wirecard“. Po kelių savaičių Singapūro priežiūros institucija paskelbė, kad pradeda tyrimą dėl „Senjo Group“, vieną iš „Finolitos“ buvusių investuotojų. Kitą dieną, kai mes apie tai sužinojome iš Singapūro žiniasklaidos, atlikome pirminius veiksmus „Finolitos“ atžvilgiu. Buvo priimtas sprendimas, kad reikia atsiriboti, nes oficialaus fakto, kad yra vykdoma kažkokia nusikalstama veikla, nebuvo. Vienintelis faktas buvo tai, kad Singapūras pradėjo tyrimą prieš įmonę, kuri investavo Lietuvoje.
Mes priėmėme sprendimą – kartu su įmonės sutikimu pakeitėme įmonės veiksmuose ir sprendimų priėmime dalyvaujančią įmonę. Atsirado tarpininkas, kuris atribojo įmonę nuo galimo neigiamo buvusio akcininko šleifo. Ir, kaip minėjau, nuo praėjusio rudens atliekamas nuodugnus tiek šio epizodo, tiek visos istorijos, tyrimas.
Į pinigų plovimą reaguojama per vėlai?
Parlamentaras Valius Ąžuolas yra minėjęs, kad dar jam esant ankstesnio Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku, jis matęs problemą, kad LB per vėlai reaguoja į tarnybų pranešimus apie galimus pinigų plovimo atvejus. Kaip jūs vertinate tokias pastabas?
Į tarnybų pranešimus mes reaguojame pagal savo kompetenciją. Reaguojama yra į visus pranešimus, nėra tokių, kurie būtų praleisti. Šioje vietoje, manau, pasimetė atsakomybės – LB nėra policija, nėra prokuratūra, nėra teismas. Mes esame priežiūros institucija. Mes užtikriname, kad rinkos dalyviai tinkamai laikytųsi taisyklių ir, jeigu nesilaiko, mes juos baudžiame. Tai tokia yra Lietuvos banko funkcija.
Dėl konkrečių pinigų plovimo atvejų – tai, pirmiausia, kas yra pinigų plovimas? Tai veikla, kai nelegaliai gautus pinigus yra bandoma legalizuoti – visiškai nusikalstama veikla. Tokius epizodus tiria jėgos struktūros – Lietuvos atveju, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT). LB, gavęs informacijos apie tokius atvejus, iškart informuoja kolegas, kurie ir imasi operatyvių veiksmų.
Kaip atrodo informacijos kelias – nuo pranešimo iki realių veiksmų?
Jei rinkos dalyviai identifikuoja kokius nors įtarimus, jie privalo apie tai informuoti FNTT. Tarnyba, gavusi tokį pranešimą, pradeda tyrimą arba ne, jei gauna paaiškinimus. Taigi – tai yra operatyvinė veikla ir mes apie tuos pranešimus negauname jokios informacijos, nes tai yra operatyvinė tarnybos veikla.
Jeigu mes pastebime, kad koks nors rinkos dalyvis užsiima didesne rizika nei yra numatyta jo veiklos modelyje, tai veiksmai, kurių imasi LB yra inspektavimas. Mes pasižiūrime, kaip rinkos dalyvis užtikrina nuostatų laikymąsi ir, jei jų nėra laikomasi, imamės priežiūrinių veiksmų.
Draudimų kelias būtų per brangus
Koks yra Lietuvos įvaizdis pinigų plovimo prasme – ar Lietuva yra laikoma patogia šalimi pinigų plovimo operacijoms atlikti?
LB ir kitų atsakingų institucijų užduotis ir yra būtent ta, kad tokia nuomonė ir požiūris nesusidarytų. Šioje vietoje galima apgailestauti, kad atsakingi pareigūnai, parlamentarai iš Vokietijos, tirdami „Wirecard“ atvejį bando nukreipti dėmesį nuo tikrai didelių problemų į kažkokias vienetines transakcijas, kurios vyko per kažkokias trečiąsias šalis.
Kita vertus, prie kiekvienos įmonės po prižiūrėtoją nepastatysime. Vienintelis dalykas, ką darome labai aktyviai – kuriame tinkamą požiūrį sektoriuje. Tai darome būtent priežiūriniais veiksmais ir vienas iš tokių pokyčių yra tai, kad vis dažniau stengsimės taikyti tiesiogines priemones ne įmonei, kaip negyvam daiktui, bet įmonių vadovams – kad priemonės pasiektų tuos žmones, kurie tiesiogiai priima sprendimus.
Kaip Lietuva gali gerinti tarptautinę reputaciją?
Pinigų plovimo prevencija yra dviašmenis kardas – viena vertus, šią riziką suvaldyti labai lengva – uždrausti tarptautinius pervedimus, nustatyti, kad jie gali būti atliekami tik eurais, didesnę riziką turintys rinkos dalyviai būtų nepageidaujami. Bet taip mes susidurtume su dar aštresne problema, kai, pavyzdžiui, vieni ar kiti piliečiai negali atsidaryti sąskaitos, nes yra užsieniečiai, atvykę gyventi į Lietuvą.
Taip pat kai tiriamos įmonės, užsiimančios veikla su kiek jautresniais regionais – ar tai būtų Tadžikistanas, ar Iranas. Tai norint šią prekybą aptarnauti yra reikalingi finansiniai srautai. Bet, jei mes užsuksime rizikos varžtelius dar labiau, tai tas pats V. Ąžuolas mums dėl to rašo raštus, kad reikia imtis priemonių, nes mūsų ūkio subjektai negauna tinkamų paslaugų iš finansų rinkos dalyvių.
Kodėl Lietuvai yra svarbu įsitvirtinti „fintech“ sektoriuje?
Lietuvoje mes apskritai norime geriau gyventi, o geresnis gyvenimas yra susijęs su tuo, kaip mes pateiksime savo šalį tarptautinėje ekonomikoje. Jei šalis pardavinėja pigias paslaugas arba tokias, kurios turi mažą pridėtinę vertę, tai santykinai ji uždirba mažiau ir dėl to ir gyvena prasčiau.
Finansinių technologijų sektorius dar prieš penkerius metus buvo jauna sritis su labai dideliu potencialu, nes buvo matoma, kad ji gali griauti įsisenėjusius verslo modelius tokiu būdu generuodama dideles pajamas ir mokėdama vidutiniškai didesnius atlyginimus.
Būtent tai ir kuria didesnę pridėtinę vertę. Ir dėl to Lietuvos Vyriausybės noras ir buvo pabandyti šitame sektoriuje turėti kaip išeina didesnę dalį tam, kad Lietuva dalyvautų toje naujoje perspektyvoje.
