Balsas.lt gavo pranešimą, kuriuo informuojama apie N. Venckienės redaguojamo tinklalapio įkūrimą. Buvusi D. Kedžio dukters globėja kreipiasi į Lietuvos žmones.
Mieli Lietuvos žmonės!
Tinklalapis www.neringavenckiene.com startuoja susidarius išskirtinėms gyvenimo aplinkybėms: įsigalėjus kraštutiniam teisiniam nihilizmui, žmogaus teisių ir laisvių pamynimui, laisvo, demokratiško žodžio cenzūrai. Šiandieninė žiniasklaida, spauda ir televizija tautai perteikia tik dalelę tiesos apie tai, kas iš tiesų vyksta mūsų
valstybės gyvenime.
Lietuvos gyventojai savo akimis galėjo matyti mažosios mano dukterėčios tragediją, siaubingą mažamečio vaiko dramą, kurią mūsų valstybės vardu įvykdė teisėsaugos pareigūnai. Šiuo metu persekiojimas tęsiasi, jis nukreipiamas į mano asmenį. Lig šiol reikalauta mano atsistatydinimo, tačiau aš, būdama garbinga ir sąžininga teisėja, savo asmeninio gyvenimo ir darbo srityje visuomet vadovavusis doros, moralės ir etikos kategorijomis, niekada neėmusi kyšių ir neturėjusi jokių antiįstatymiškų sandorių bei ryšių, tai viešai atsisakiau
padaryti. Todėl nuspręsta mane sugniuždyti - nesant tam jokio realaus pagrindo, sukurpti kaltinimus, tai yra, - juos atrasti.
Kova už mažąją mano brolio dukrelę buvo pralaimėta. Šiandien ji - didžiausias mano širdies skausmas - yra nežinia kieno rankose. Niekas nežino ir negali pasakyti, koks likimas jos laukia. Šiandien niekas negali apsaugoti bejėgio, nelaimingo, gyvenimo ir taip jau nuskriausto vaiko. Valstybės vardu jis atsidūrė pačioje nepalankiausioje jam
aplinkoje. Jėgos, kurios juo taip ,,rūpinosi„, dabar labai ,,rūpinasi“ manimi.
Mieli tautiečiai! Iškentėję sovietmetį, praėję Sibiro gulagus, ištūnoję pogrindžio žeminėse, mes turėjome teisę būti laisvi. Mes laisvi tapome, išgyvenę Sausio 13-ąją. Susikibę rankomis, mes apgynėme savo žmogiškąjį orumą, apgynėme savo tautos laisvę. Susidūrę su brutalia prievarta, mes išstovėjome. Loreta Asanavičiūtė nepasitraukė,
kai ant jos važiavo sovietų tankas.
Taip kažkada, dar XIX amžiuje, nuocaro kazokų kardų nepasitraukė Kražių bažnyčios gynėjai. Jie apgynė
savo šventovę ir išgelbėjo visą Lietuvą nuo pravoslavinimo. Kova už mano brolio dukrelę buvo ir yra Lietuvos kova už tiesą, kova už valstybę be smurto ir prievartos, kova už valstybę, kurioje vaikai ir visi piliečiai būtų saugūs ir laimingi. Melas, taip plačiai sklindantis iš daugelio valstybinių institucijų, yra tiek įsigalėjęs, kad, regis, jau tampa norma, o smurtas, besąlygiškas ir brutalus smurtas - beveik valstybine vidaus strategija.
Bet mes kovojome ne už tokią Lietuvą. Mums reikalinga ne emigracija - mums reikalinga mūsų Tėvynė, kurioje galėtume jaustis saugūs, kurioje mūsų teises gintų įstatymai, kurioje mus saugotų policija, o teisėsauga būtų atsakinga už savo veiksmus. Tėvynė, kurioje mes nebūtume pažeminami, kurioje galėtume gyventi orūs, kurioje nebūtų viešai išniekinamos ne tik bendražmogiškos, krikščioniškos, bet ir tautinės vertybės. Mums reikalinga visa, kas lietuviams yra brangu - mūsų gimtoji žemė, mūsų kalba, mūsų tikėjimas. Mums reikalingi
laimingi ir saugūs mūsų vaikai.
Kaip bebūtų sunku, IŠLIKIME SAVIMI. Priešingai nei stovintieji kitoje barikadų pusėje, išlikime dori, teisingi, sąžiningi. Mieli tautiečiai, MYLĖKIME LIETUVĄ. Mylėkime ją taip karštai, kaip niekada. Ir koks bebūtų skausmas, kovokime už kiekvieną jos centimetrą. Mes neturime kur trauktis. Už mūsų - jau nieko nėra, rašo N. Venckienė.
