Nijolė Baronienė
Ne paslaptis, kad bitininko darbas yra sunkus, tad jauni žmonės neskuba jo rinktis. Tačiau vis dėlto atsiranda pasiryžėlių, pasiruošusių triūsti ne mažiau nei jų laikomos bitės ir gyventi jei ne pasiturimai, tai bent sočiai. Anykščių krašte bitininkaujančiam Aurelijui Kajietai – tik 32-eji, bet aplinkiniai bičiuliai jį laiko rimtu ir patyrusiu bitininku. Džiugu tai, kad šis jaunas vyras tiki savo sėkme ir nė nemano emigruoti.
Vietoj mokinių – bitės
Diplomuotas istorikas pabandė ieškoti mokytojo darbo, tačiau suprato, kad „auklėti“ bites geriau nei jaunąją kartą. „Prie bičių eidavau nuo mažų dienų, nes mama – profesionali bitininkė. Iš jos labai daug ko išmokau. Augome trise, bet tik man patiko nuo ryto iki vakaro sukiotis bityne. Taigi, kai teko apsispręsti, ko imtis, iš ko gyventi, kaip išlaikyti šeimą, nusprendžiau, kad bitininkavimas yra būtent tai, ko man reikia“, – sakė Aurelijus. Neseniai su žmona Dovile jis susilaukė pirmagimio Oresto. Ką gali žinoti, gal sūnus, kaip ir jis kadaise, nuo mažų dienų talkins tėčiui bityne. Aurelijaus mama Janina Kajietienė kolūkyje prižiūrėjo iki 120 bičių šeimų. Jos buvo reikalingos, kad apdulkintų baltuosius dobiliukus, nes jie buvo auginami sėklai. „Pamenu, mama dirba, o mes visi trys įsikuriame bitininkų namelyje“, – šypsojosi jaunas vyras.
Prasminga investicija
Kajietos bitynas išbarstytas per kelias vietas. Prie sodybos, kurioje apsistoja vasarą, įkurdintas didžiausias turtas – jaunos šeimelės ir viename avilyje kiaušinėlius dedanti Danijoje pirkta veislinė, kainavusi beveik keturis šimtus litų, Bakfasto rasės motinėlė. „Nesigailiu tiek mokėjęs, nes matau, kad dirba ji gerai. Kurį laiką augindamas iš jos kitas motinėles, turėsiu iš ko sudaryti stiprias jaunas šeimas. Vėliau vėl reiks pirkti, nes paties užsiaugintos motinėlės neprilygsta veislinėms. Be to, jas gali apvaisinti ir Karnikos, ir Bakfasto, ir vietinių mišrūnių tranai. Tada motinėlės būna pirmos kartos mišrūnės. Tačiau tai nėra blogai. Jos būna gana produktyvios“, – aiškino bitininkas.
Aurelijus žino, kaip suvaldyti spietimo nuotaiką aviliuose. Jis atrenka ir pasilieka nelinkusias spiesti bičių motinėles. „Bitės nespies, jei, kaip sakoma, nuleisime kraują. Reikia laiku išimti dalį korių su perais ir sudaryti jaunas šeimeles. Tokią šeimelę aš vadinu dirbtiniu spiečiumi. Avilyje sumažėja bičių ir nelieka nuotaikos spiesti“, – aiškino bitininkas.
Darniai dirba
Aurelijus sakė, kad labiau linksta prie Bakfasto rasės bičių, nes jos ramios ir labai darbščios. Tuo netrukome įsitikinti, kai jis atidarė avilį, kuriame apgyvendino veislinę motinėlę, ir parodė, kaip darniai dirba jo augintinės. Joms buvo nė motais, kad bitininkas kilnoja korius, o fotografas spragsi fotoaparatu. Šeimelėse, kurių net 70, įkurdintos bitės irgi buvo susirūpinusios savo reikalais, nes po korius jau ropojo jaunos besirengiančios poruotis motinėlės. Rudenį kai kurios šeimelės bus sujungtos, tad, kaip ir kasmet, jos papildys bityną. „Labai plėstis neketinu. Manau, kad iki 200 bičių šeimų galiu prižiūrėti padedamas savo šeimos narių: mamos, tėčio ir žmonos. Pasamdyti, ką nors sunku, nes ne kiekvienas gali darbuotis prie bičių“, – sakė Aurelijus.
Keis į aukštinius
Atvažiavę į naują, praėjusiais metais iš šeimelių sudarytą bityną, įsitikinome, kad su jaunomis motinėlėmis triūsiančioms bitėms – pats medunešio įkarštis. Kai kurie aukštiniai aviliai vos ne žmogaus ūgio. Vadinasi, iš vieno galima bus gauti daugiau nei 40 kg medaus.
Tik dalį bičių šeimų Aurelijus laiko aukštiniuose aviliuose. Kitos vis dar senuosiuose. Kai kurie, pasak bitininko, tarnauja jau daugiau nei 30 metų. „Yra avilių, kuriuose bites, dirbdama kolūkio bitininke, laikė dar mano mama. Aš juos šiek tik patobulinau, kad galima būtų įdėti papildomą meduvių aukštą. Tačiau ilgainiui tuos avilius teks keisti aukštiniais, nes juose bitininkauti daug lengviau. Ne veltui aukštiniuose aviliuose savo augintines apgyvendina užsiimantieji versline bitininkyste“, – tikino pašnekovas. Aurelijus, kaip ir dauguma kitų bitininkų, įsikūrė apleistoje sodyboje, kad ir jam, ir bitėms niekas netrukdytų dirbti. Ir tąsyk užsukome į apleistą, ketinusių ūkininkauti, bet nepajėgusių to daryti buvusių tremtinių kiemą. Veža avilius A.Kajieta ir prie žydinčių rapsų bei grikių laukų. Problemų su ūkininkais dėl purškimų kol kas dar jam nekilo, nes prieš atveždamas prie laukų bites visada klausia jų leidimo.
Taupys laiką ir jėgas
Buvusiame kolūkio pastate, kurį pavyko nebrangiai nupirkti, Aurelijus įsirengė medaus tvarkymo cechelį. Pasinaudojęs ES teikiama parama „Pusiau natūriniams ūkiams“, jis įsigijo medaus atakiavimo ir sukimo liniją. 25 tūkst. Lt – nedidelė suma, tačiau vis šis tas. Visa įranga kainavo ženkliai daugiau, net 60 tūkst. Tačiau Aurelijus – jaunosios kartos bitininkas, kuris galvoja, kaip galima būtų palengvinti fizinį darbą, atimantį daug laiko ir jėgų. „Visą liniją surinko lietuviai, Panevėžyje įsikūrusios UAB „Auridos mechanizacija“ darbininkai. Kai kurios dalys gamintos kitos ES šalyse. Atakiavimo mechanizmas vokiškas, vaško dangtelių spaustuvas suomiškas, o devyniasdešimties pusinių rėmelių medsukį gamino mūsų šalies meistrai. Visa linija – nerūdijančio plieno. Medus išsukamas per 12 minučių. Vienu sukimu į apačioje esančias talpyklas subėga 100 kg medaus“, – apie linijos privalumus pasakojo bitininkas. Neseniai Kajietų šeima ją pirmą kartą išbandė. Pasak Aurelijaus, reikia dar kai ką pareguliuoti ir galima bus dirbti visu pajėgumu, be jokių trikdžių. Neatsispyrė jis ir medaus pilstymo įrenginiui, kuris palengvins žmonos ir mamos darbą.
Šeima palaiko
Lauke prie vieno iš įėjimų į gamybines patalpas Aurelijus pradėjo įsirenginėti rampą, kad medaus pilnus vadinamuosius aukštukus iš mašinos galima būtų nukelti ne rankomis, o padėklų keltuvu. Aukštinių avilių aukštukai nėra dideli, tačiau per vasaros medunešį tenka sukilnoti jų ne vieną šimtą, todėl dažnas bitininkas skundžiasi nugaros skausmais, o kai kurie ir rimtesnių sveikatos problemų turi. „Noriu dirbti su malonumu, nebijoti, kad teks tapti nuolatiniu gydytojų pacientu. Gyvename XXI a., kodėl turime bitininkauti taip, kaip kažkada tai darė mūsų protėviai. Sunkaus fizinio darbo ir taip į valias, kai nueini į bityną. Turintieji keletą avilių to nejaučia, o kai laikai beveik du šimtus bičių šeimų, vakare jautiesi lyg būtum dieną praleidęs sporto salėje“, – pasakojo Aurelijus. Visiems jo sumanymams pritaria ir kiek gali padeda abu tėvai bei žmona. Kajietas kiekvieną savaitgalį galima pamatyti viename ar kitame sostinės turgelyje. Jie tikino, kad turi nuolatinių klientų, kurie laukia jų atvykstant su Anykščių krašto medumi. Šiuo metu anykštėnai jau prekiauja pirmuoju pavasariniu medumi, kuris ypač gardus ir vertingas.
