„Kaip bebūtų liūdna tai pripažinti, tačiau užtenka pasiklausyti Maskvos gyventojų pokalbių viešajame transporte, paskaityti jų mintis socialiniuose tinkluose, norint susidaryti neraminančią išvadą. Juk netgi rusai, priskiriami prie inteligentų, išgirdę „rusų Krymas“ atsisako nuo bet kokios analizės ir krinta į vaikišką ekstazę, prisimindami Koktebelį, Sevastopolio šlovę, Čechovo namą Jaltoje ir Puškino apdainuotą Bachčisarajaus fontaną. Ir reikalas čia ne masinėje televizijos propagandoje, nors ir jos įtakos atmesti negalime. Masinis sąmoningumas demonstruoja kažkokią nepaaiškinamą imperiško mąstymo recidyvo ir įžeisto nugalėtojo teisių komplekso mišinį. Be to, apie galimos Krymo aneksijos pasekmes niekas stengiasi negalvoti, manydami, kad ukrainiečiai kokiu nors nepaaiškinamu būdu atleis savo šalies padalijimą ir vis tiek liks broliška tauta.
O pasekmės jau yra, nors, ačiū Dievui, kraujo praliejimo Kryme pavyko išvengti ir, tikėsimės, pavyks ateityje, ir į rusų namus negrįš cinkuoti karstai. Rimtą smūgį Rusija jau patyrė išorinėje politikoje: „didžiosios aštuoniukės“ šalių lyderiai atsisakė važiuoti į Sočyje suplanuotą susitikimą vasarą ir kalba apie Rusijos atskyrimą iš G8, įvestos sankcijos prieš rusų valdininkus, egzistuoja ekonominių sankcijų galimybė. Tačiau rusams jautriausiai atsiliepti gali gresiantis vizų išdavimo tvarkos griežtinimas vos ne iki visiško draudimo rusams atvykti į šalis (autorius neužsimena, tačiau tikriausiai turima omenyje Rytų Europa – red. past.): ten dabar bijoma, kad Kremlius užsimanys apginti rusakalbius ir jų teritorijoje. Šiame fone iš esmės teisingi Rusijos pranešimai dėl Vakarų atsakomybės už įvykius Ukrainoje ir žmogaus teisių pažeidimus virsta dokumentais vidaus vartojimui: už šalies ribų į juos rimtai nežiūrima.
Rusija jau patyrė ir stiprius ekonominius nuostolius, virtusius rublio kurso smukimu ir fondų rinkos kritimu: per trumpą laiką ekonomika prarado daugiau pinigų, negu buvo išleistą per visą olimpiadą Sočyje. Ekonomistų teigimu, vien energetiniam ir vandentiekio Krymo aprūpinimui, kuris šiuo metu yra visiškai priklausomas nuo žemyninės Ukrainos dalies, prireiks investuoti iki 5 mlrd. dolerių. Iki 3 mlrd. dolerių – sudaryti transporto aprūpinimo grandinę, dar tiek pat kasmet – Krymo gyventojų dotacijoms, pensijų išmokėjimui ir panašiai. Netiesioginių nuostolių, susijusių su neišvengiamu rusų – ukrainiečių prekybos saitų nutraukimu, niekas neskaičiavo. Ir visa tai – pačioje Rusijos ekonomikoje pasirodžiusių krizės pavojaus signalų fone, jau nekalbant apie tai, kad Rusijos giluma – Sibiras ir Tolimieji Rytai, verkiant reikalauja ne ką mažesnių investicijų.
Rusijos ir Ukrainos konflikto pasekmės turės negrįžtamas pasekmes ir visam postsovietiniam regionui. Ekspertai teigia, kad po šio konflikto debesimi bus galutinai palaidota NVS. Juk net artimiausi Rusijos partneriai Muitų sąjungoje – Kazachstanas ir Baltarusija – neišsakė tiesioginės paramos jos veiksmams, o atvirkščiai, pasisakė už Ukrainos teritorinį vientisumą. O ir pačiai Muitų sąjungai, analitikų teigimu, ateina nelengvi laikai: stringa naujų narių priėmimo klausimai, visų pirma – Armėnijos. O apie laisvos prekybos zonų kūrimą tarp Muitų sąjungos ir kitų šalių išvis galima pamiršti. Pavyzdžiui, Naujoji Zelandija jau oficialiai pareiškė apie savo pasitraukimą iš šio projekto.
Tačiau žiūrint globaliai, įvykiai Kryme gali stipriai paveikti ateities pasaulio sandorą. Juk neatsitiktinai Krymo totorių Medžliso pirmininkas Refatas Čubarovas pareiškė: „Mes priartėjome prie pasaulinės santvarkos, kuri laikosi ant tarptautinių, dvišalių ir daugiašalių, susitarimų, žlugimo. Ir pasaulis šiandien turi mąstyti apie tai, kad tokios situacijos gali neišvengiamai pasikartoti jų teritorijose, jeigu čia, Kryme, šiai tarptautinės teisės netvarkai nebus užkirstas kelias.“
Savo veiksmais Kryme Rusija atidaro Pandoros skrynią, ir visų pirma pačiai sau. Tai ir vidinės problemos su nuolat detonuojančiu Šiaurės Kaukazu, tai ir Kurilų klausimas. Ir kas žino, ar Kinija nepasinaudos Rusijos „know-how“ (angl. Praktinė patirtis, – red. past.) ginant rusakalbius, nusprendusi apginti kinų gyventojus Sibire ar Tolimuosiuose Rytuose – jų jau ir dabar ten nemažai.
Socialiniuose tinkluose sklando toks juokelis: „Netgi Hitleriui 45-aisiais negalėjo prisisapnuoti, kad Vokietija turės įkalbinėti Rusiją nepulti Ukrainos.“ Manoma, kad iš šių įvykių reikia savo išvadas pasidaryti ir baltarusiams. Šiuo metu Rusijoje vyraujanti nuotaika kartais prasiveržia keista forma. Tai tik kelios vienos naujienų agentūros antraštės: „Baltarusijoje atidaromas pirmasis baras, diskriminuojantis rusakalbius“, „Baltarusijos valdžia peržiūri įstatymus dėl rusakalbių toponimikos sunaikinimo“. Militaristinės nuotaikos labai užkrečiančios.
Aišku, ne visi rusai nori karo. Yra ir tokių, kurie išeina į gatvių protesto akcijas. Tačiau plakatai „Karui – ne!“ šiuo metu Rusijoje yra už įstatymo ribų, už tokius lozungus yra baudžiami administracine tvarka. O ir išeina į gatves ne daugiau kaip šimtas žmonių. Kur kas daugiau jų surenka koncertas prie Kremliaus sienų su devizu „Už Krymo prisijungimą“.
