„Pasiaukojimas, pagalba, tikslo siekimas bet kokiomis sąlygomis, atsakomybė“, – Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke vykusiuose baziniuose kario savanorio įgūdžių kursuose išmoktas pamokas vardija Šiaulių apygardos probacijos tarnybos (buvusi Regiono pataisos inspekcija) direktorius Regimantas Mikaliūnas.
Kariu savanoriu tapęs 33 metų vyras sako, kad ši patirtis praverstų kiekvienam. Tokios vyriškumo pamokos nedėstomos jokioje įprastoje mokykloje.
Šiandien savimi patenkintas
„Žinojau, kad bus sunku, bet kad taip sunku – net nenutuokiau“, – po įtemptų karinių mokymų praėjus kelioms savaitėms išbandymų skonį vis dar mena R. Mikaliūnas.
Jis neužmiršo, kokie sunkūs buvo fiziniai ir psichologiniai išmėginimai ir kaip kone kasdien norėjosi viską mesti.
„Bet žinojau, jei mesiu, rytoj gailėsiuosi tai padaręs“, – prisimena kasmetines atostogas į savanoriškąją karybą iškeitęs R. Mikaliūnas.
Šiandien jis didžiuojasi ištvėręs sunkumus ir tapęs kariu savanoriu.
Prioritetai – tvarka ir pagarba
Kursų laiku beveik šimtas būsimųjų savanorių gyveno kareivinėse. Kareiviška diena – pagal minučių tikslumu suplanuotą dienotvarkę: keliamasi be 15 minučių šeštą, išsirikiuojama – kareiviai suskaičiuojami. Mankšta. Po jos būsimieji savanoriai klojasi lovas, tvarkosi, pusryčiauja.
Po pusryčių – rytinis patikrinimas.
„Žiūrėta, ar uniforma tvarkinga, ar batai švarūs, ar karys nusiskutęs. Jei tvarkos trūksta, įsakoma nedelsiant susitvarkyti" – sako R. Mikaliūnas. Jis prisipažįsta kartą ir pats gavęs pastabą dėl tinkamai nenuskusto sprando.
Po rytinio patikrinimo visam pulkui išsirikiavus rikiuotės aikštėje pakeliama Lietuvos Respublikos vėliava, giedamas himnas.
Po vėliavos pakėlimo – kariai žygiuoja apžiūrai (pagal rikiuotės maršą) pro pulko vadus.
Iki pietų, kuriems skirtas tik pusvalandis, vyksta įvairūs užsiėmimai. Jie – ir popietinėje darbotvarkėje.
Pirmosiomis dienomis daugiausiai dėmesio buvo skiriama rikiuotės užsiėmimams – žygiuoti, judant būryje keisti kryptį, įsiklausyti į komandas, išbandyti įvairias rikiuotės formas ir išmokti tvarkos.
R. Mikaliūnas – M. Romerio universiteto magistras, todėl rikiuotės mokymai jam didesnių sunkumų nesudarė. Tačiau jie, sako, tebuvo uogelės palyginti su kitais išmėginimais.
Dėmesio mokymuose buvo skiriama ginklui, susipažinimui su jo veikimu, techninėmis savybėmis ir ypač saugiam elgesiui su juo.
Su ginklu paskutinėmis mokymų dienomis vaikščiodavo kone visąlaik. „Nelabai patogu“, – dabar šypsosi šiaulietis.
Klaidos moko
Kariams savanoriams fizinės jėgos užduotys, per kurias bėgama, šliaužiama, krentama ir keliamasi – kasdienybė.
„Teko bėgti su ekipuotės diržu ir ginklu. Bėgant net batų padai atšoko, – prisimena R. Mikaliūnas. – Bėgdamas supranti, kad nebėra jėgų, bet suvoki – jei sustosi, būrį pasivyti bus sunkiau. Viskas taip kaip ir gyvenime.“
Iš pradžių buvo daug neaiškumų, pavyzdžiui, kaip susidėti žygio ekipuotę, kad prireikus kokio daikto netektų išversti visą kuprinės turinį. Mokytis tai daryti teisingai teko laisvalaikiu.
Kariuomenėje, anot pašnekovo,veikia kiekvienos minutės išnaudojimo principas.
„Išmoksti planuoti laiką porą žingsnių į priekį. Imi mąstyti, kaip viską suspėti, ir suspėji, – sako R. Mikaliūnas. – Išmoksti neleisti laiko vėjais: atokvėpio minutę antsiuvą prisikabini, šalmo tinklelį susitvarkai. Nes nežinai, kada vėliau galėsi tai padaryti.“
Anot jo, ne tik kariuomenėje, bet ir gyvenime svarbi daiktų ir darbų seka – planavimas, kad nereikėtų nieko rausti arba gaišti laiką kažką padarius nekokybiškai.
Svarbios net ir smulkmenos. Vyras prisimena, kaip per mokymus statant palapinę liko kelių sprindžių virvelė. Kur galėtų toks niekalas praversti? Bet pagailėjo jos, įsikišo į švarko kišenę.
Nulūžo plastmasinė ginklo užtaisymo rankenėlės dalis, ją pririšo kišenėje turėtu „šniūriuku“.
„Primityvus pavyzdys, bet, susidūrus su problema, tinka bet koks būdas ją išspręsti“, – virvagalio tarnystę prisimena šiaulietis.
Emocijos nenugalėjo
Įtemptas mokymų grafikas būsimam kariui kėlė abejonių dėl pasirinkimo. Kasdien mintyse klausdavo savęs, ką jis čia veikia. Ir tada kildavo didelis noras grįžti į namus.
Namų ilgesys labiausiai kankinti ėmė antros savaitės pabaigoje.
Apsispręsti padėjo turimos psichologinės žinios. Paėmęs sąsiuvinį skersai perbraukė lapą ir skirtingose skiltyse ėmė rikiuoti, kodėl nori važiuoti namo ir kodėl vertėtų pasilikti.
„Įsitikinau, kad noras važiuoti namo tik emocinis – tai bandymas bėgti nuo sunkumų, – prisimena Šiaulių regiono probacijos tarnybos vadovas. – Po tokio testo pasakiau sau: užteks verkšlenti – problemas reikia spręsti, o ne nuo jų bėgti.“
Finišo tiesiojoje
Paskutinėmis bazinių kursų dienomis – 36 valandas trunkančių lemiamų pratybų. Po jų paaiškėja, ar kursų dalyvis vertas kario savanorio vardo.
Šios pratybos – patikrinimas, ko būsimasis karys išmoko. Tikrinami gebėjimai naudojant radijo ryšio priemones, procedūrinius žodžius, fonetinė abėcėlė, topografinės žinios, būsimieji savanoriai kasa apkasus, dalyvauja orientaciniame žygyje, atlieka kitus taktinius veiksmus.
Į orientacinį naktinį žygį kariai ėjo suskirstyti po keturis. Naktį brido per pelkėtą mišką, orientuodamiesi pagal proskyną. Rankose – kompasas ir žemėlapis.
Pirmą valandą nakties priėję poligono riboženklį iš nuovargio vos kojas velkantys kariai suprato ėję teisingai, nes iki to nuolat lindo mintys, kad pasiklydome.
Laikas, pagalba ir atsakomybė
„Kariuomenė – tai mokykla, kur mokaisi planuoti savo gyvenimą: turi būti visada pasitempęs, pasiruošęs netikėtumams ir pasirengęs spręsti problemas, – įsitikinęs kariškus sunkumus išbandžiusio Šiaulių regiono probacijos tarnybos direktorius. – Tai pasiruošimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis.“
R. Mikaliūnas prisipažįsta kariuomenėje gavęs kiekvienam itin naudingos laiko planavimo patirties. Suprato, kiek daug brangaus laiko gyvenime iššvaistoma šiaip sau.
„Armija – tai mokykla, kaip planuoti savo gyvenimą: turi būti visada pasitempęs, pasiruošęs netikėtumams ir pasirengęs spręsti problemas, – įsitikinęs pareigūnas. – Tai pasiruošimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis.“
Dirbdamas bausmių vykdymo sistemoje R. Mikaliūnas pastebėjo, kad daugelio žmonių problema yra nemokėjimas prasmingai leisti laisvalaikį ir neišugdytas atsakomybės jausmas.
Edita KARKLELIENĖ