Pasibaisėjo gyventojų elgesiu: kodėl esame linkę kaltinti aukas, o ne prievartautojus?

Pasak asociacijos „Lygiai“ vadovės, viena iš priežasčių, kodėl žmonės yra linkę kaltinti aukas yra savanaudiška – jiems atrodo, jog taip patys apsisaugos.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Nuo vyro pabėgusi garsi panevėžietė nesulaiko ašarų: „Žiauru, kai mamą užmuša prie vaikų“

Užfiksuotas vaizdas su šuniu sukėlė šleikštulį – policija ir gyvūnų gynėjai kreipiasi į gyventojus

Siaubas Klaipėdoje: vyras galimai išstūmė 26 metų moterį pro langą

„Sakoma, jog visuomenė yra linkusi kaltinti auką, siekdama apsaugoti save. Labai sunku tikėti, kad ir tau taip galėtų nutikti. Vienas iš būdų, kad netikėtum, jog taip tau gali nutikti – primesti kaltę tam, kuriam taip jau atsitiko. Galbūt ne taip atrodė, ne taip pasielgė – aš taip nedarau, man taip nenutiks. Tai yra apsaugos mechanizmas, kuris įsijungęs kuria distanciją tarp savęs ir aukos, tikintis, kad tau taip nebus“, – sakė R. Jureliavičiūtė.

Pasak pašnekovės, neretai vyksta neformalus teismas – žmogus apie auką sprendžia pagal tai, kiek ji atitinka „tobulos“ aukos kriterijus.

„Visuomenė įsivaizduoja, kaip turėtų atrodyti auka, nukentėjęs asmuo, ir kaip turėtų atrodyti skriaudėjas. Kuo labiau auka atitinka portretą, tuo labiau gali tikėtis visuomenės atjautos. Tai galėtų būti gležnos, tvarkingos išvaizdos asmuo, na pvz grįžtantis iš darbo, paskaitų ar pan. Staiga išnyra blogietis, nusikaltėlis, kuris piktai atrodo ir nori tik kenkti. Tada įvyksta susirėmimas, kuomet nusikaltėlis auką muša, o ji priešinasi. Kuo toliau nuo šios istorijos yra įvykęs nusikaltimas, tuo sunkiau patikėti, kad tai buvo nusikaltimas“, – pasakoja R. Jureliavičiūtė.

Vis dėlto, tik maža dalis seksualinio smurto nusikaltimų atitinka tokius rėmus. To rezultatas – rimtai žiūrima tik į nedidelę dalį „tobulos aukos“ rėmus atitinkančias istorijas.

„Didžioji dalis seksualinio smurto nusikaltimų vyksta visai ne tokiomis aplinkybėmis – dažniausiai smurtautojas būna aukai pažįstamas asmuo, nebūtinai naudojama fizinė jėga – galimos manipuliacijos, apsvaiginimas narkotikais ir pan. Tai neatitinka galvoje sukurto vaizdinio. Jei žmogus neturi daug žinių, tikėtina, jog jis remsis suformuotais stereotipais, minėtu tobulos aukos vaizdiniu. Jei atitinka vaizdinį – buvo nusikaltimas, jei ne – sugalvojama daugybė pasiteisinimų: auka norėjo, ne taip atrodė ir t.t“, – komentuoja pašnekovė.

Intymumas – vis dar tabu tema

Pasak pašnekovės, su intymumu susiję klausimai vis dar išlieka tabu tema. To pavyzdžiu būtų galima laikyti ir dabartines diskusijas dėl lytinio ugdymo mokyklose.

„Pažiūrėkite, kokią reakciją iššaukia lytinio ugdymo klausimų svarstymas švietimo sistemoje. Jeigu apie tai kalbame, kalbame su gėdos jausmu, baime. Atrodo, kad tai turėtų būti tik poros reikalas, arba jeigu kalbame apie vaikų ugdymą – vaikų ir jų tėvų reikalas. Sovietų sąjungos laikais gajus požiūris, jog apie tai nereikėtų kalbėti viešai, išlieka“, – sakė pašnekovė.

R. Jureliavičiūtės teigimu, požiūrio skirtumai pastebimi tarp skirtingų kartų, tačiau nėra tokie dideli, kaip kartais gali atrodyti.

„Mūsų tėvai ir seneliai užaugo su kitokiomis žmonomis ir nuostatomis. Iš jų dažniau sulauksime stereotipinio mąstymo ir kalbėjimo. Vis dėlto, vyresnės kartos gyventojai perduoda savo įsitikinimus atžaloms. Mokyklose atlikti tyrimai rodo, kad vaikai taip pat auga su kai kuriais stereotipais. Aišku, su suaugusiais atlikti tyrimai kartais stebina – kai 41 proc. respondentų sako, jog mylėtis su vyru yra žmonos pareiga ir pan. Tai taip, yra skirtumai tarp kartų, bet tai susiję su sociumu, kuriame užaugo, o ne tik savaiminiais kartų skirtumais“, – teigia pašnekovė.

Itin neigiamai stigmų yra veikiamos vyriškos lyties aukos – dėl egzistuojančių tabu, apskritai sunku pasakyti, kiek vyrų nukenčia nuo seksualinio smurto.

„Šiuo metu apie seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš vyrus turime labai mažai informacijos. Bet tai tikrai nereiškia, jog tokie nusikaltimai nevyksta, ar vyksta retai. Todėl sunku nuspėti, kaip visuomenė tokiais atvejais reaguos. Bet sprendžiant iš komentarų, atrodo, jog vyrai taip pat susiduria su stereotipiniu mąstymu. Maždaug – turi džiaugtis bet kokiu parodytu dėmesiu, o jeigu nesidžiaugi – tai gal tu ne vyras. Tada atsimušame į lyčių stereotipus, kurie kenkia tiek vyrams, tiek moterims“, – sakė pašnekovė.

Netinkamas institucijų darbas prisideda prie aukų kaltinimo

Pasak R. Jureliavičiūtės, prie aukų tildymo ir nusikaltimų neigimo kultūros stiprinimo prisideda ir netinkamas institucijų darbas. Pasak jos, darbuotojams, kurie turėtų padėti aukoms, neretai patiems pareigūnams, trūksta informacijos, arba jie naudoja netinkamą, iššaukiančią leksiką.

„2020 m. policininkas taip komentavo išprievartavimo naktiniame klube istoriją – „mažiau lakt ir raitytis reikia, ir nieko nebus“. Žinoma, tai vieno policininko komentaras, tačiau meta šešėlį ant visos institucijos. Sulaukiame daug pasakojimų, istorijų, kas nutiko. Tačiau tos istorijos lieka pavieniais pasidalijimais, nes aukos beveik niekada nesikreipia į policiją“, – teigia pašnekovė.

Kitas pavyzdys – susijęs su atveju, kuomet prokuratūra pasidalino įrašu, pašiepiančiu tuo metu Seime svarstytą sutikimo seksui įstatymą.

„Nustebino prokuratūros atvejis, kai jie įdėjo nuotrauką, kur yra popieriaus lapas su raštišku sutikimu. Reiškia, jie patys nesupranta, apie ką yra įstatymas bei sutikimas seksui. Kai buvo pradedama kalbėti apie sutikimą seksualiniams santykiams, buvo labai daug pašaipų. Ir taip, dalis to buvo trolinimas, tačiau atrodo, jog visuomenei tai toli gražu nėra savaime suprantama“, – pabrėžė pašnekovė.

Neretai seksualinio smurto formos yra taip menkai pažįstamos, jog trūksta lietuviškų terminų.