Gal ne visi sutiks, bet man atrodo, kad šis posakis tiksliausiai atspindi Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio vykdytą Pietų Osetijos problemos sureguliavimo politiką ir jos rezultatus.
Neįdedu į šiuos žodžius situacijos vertinimo, nors kai kam ir gali pasirodyti, jog vėjo sėjėjas yra tas pirmasis, kuris problemą paverčia konfliktu, o konfliktą - karu...
Bet juk visi žinome, jog uždaroje erdvėje susikaupusią tvankią atmosferą greičiausiai išgrynina geras skersvėjis... Taip pat jei nepūs palankus vėjas, net ir didžiausias burlaivis, susiruošęs kelionei aplink žemę, plūduriuos uoste, nuleidęs be gyvybės karančias bures. Ar kas nors tada smerks to burlaivio komandą, kai ji šauksis vėjo?! Taigi, kad ne! Tačiau ne vienas prisimins antraštėje cituotą frazę, jei vietoj vėjo komanda prisišauks audrą, kuri burlaivį nuskandins, nespėjus nė mylios nuplaukti...
Audra, karo audra niokoja gražią Gruzijos žemę, žūsta ją mylinti tauta.
Aukas skaičiuoja ir kita pusė, padėjusi vėjui įsismarkauti iki uragano. Tad sunku būtų rasti savo siaurame pasaulėlyje neužsisklendusį žmogų, kuris nemėgintų ieškoti išeities iš susidariusios padėties... Vieni puls gesinti jau liepsnojančią ugnį ir gelbėti nukentėjusius, daug nesvarstydami, ar tinkamai tam tikslui parinktos gesinimo priemonės, o kiti ieškos priežasties, kuri įžiebė pirmąją kibirkštį. Mat, jos nenustačius ir nepadarius nekenksmingos, galimi nauji ugnies pliūptelėjimai toje pačioje vietoje, tad ir nuoširdžiausios gaisrininkų pastangos gali nueiti šuniui ant uodegos.
Visų gelbėtojų pastangos reikalingos ir sveikintinos, tačiau vieniems dėl objektyvių priežasčių (specialybė, profesija, patirtis...) labiau priimtinas yra praktiko - "gaisrininko" vaidmuo, o kitiems - teoretiko, analitiko pozicija. Pasirinkdama pastarąją poziciją, manau, jog būtina pradėti nuo istorijos žinių, kurios padės atvesti prie problemos (gaisro) ištakų.
Politizuota geografija
Šiandieniniame konflikte, be Gruzijos, aktyviai dalyvauja dar trys politinės geografijos subjektai: Pietų Osetija, Rusija, Abchazija ir pasyviai (kol kas?..) - Šiaurės Osetija. Kaip susidarė dvi Osetijos?
Pateiksiu tik vieną, tačiau, mano nuomone, objektyviausią versiją.
1871 metais Sankt Peterburge buvo išleista akademiko N.Dubrovino knyga "Karo ir rusų įsiviešpatavimo Kaukaze istorija" ("Istorija voiny i vladyčestva russkich na Kavkaze"), kurioje rašoma, jog dėl žemės trūkumo dalis osetinų iš savo istorinių žemių persikėlė į pietinį Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio šlaitą ir savanoriškai užsikrovė gruzinų dvarininkų jungą.
Vargu ar galima būtų įtarti akademiką buvus gruzinų nacionalistu ir "kūrus" gruzinams palankią istoriją, liudijančią, jog Gruzijoje gyvenantys osetinai - ne kokie nors gruzinų "okupuoti" autochtonai savo žemėje (kaip, pavyzdžiui, abchazai), o atsikėlėliai iš gretimų osetinų žemių. Tuo pietų osetinai panašūs į Kosovo albanus - taip pat persikėlėlius iš Didžiosios Albanijos, sugalvojusius kurti savo valstybę kitos tautos žemėje...
Vadinamoji Šiaurės Osetija buvo viena pirmųjų prie Rusijos prijungtų (1774 m.) Šiaurės Kaukazo teritorijų. Dabar tai yra Šiaurės Osetijos respublika (Alanija) Rusijos Pietinės federalinės apygardos sudėtyje.
Kad osetinų atsikraustymo į Gruziją priežastis galėjo būti žemių stoka, patvirtina ir šiandieninė osetinų demografinė situacija: Šiaurės Osetijoje gyventojų tankis yra vienas didžiausių tarp Rusijos Federacijos subjektų: maždaug 88,8 žmogaus viename kvadratiniame kilometre, o Pietų Osetijoje gyventojų tankis - 18 žmonių viename kvadratiniame kilometre. Beje, osetinai savo žemių plotą didino ne vien Gruzijos teritorijos sąskaita: itin dramatiški santykiai susiklostė tarp osetinų ir ingušų, kai po stalininių trėmimų reabilituotiems ingušams osetinai atsisakė grąžinti nuo seno ingušų gyventas žemes Prigorodnyj rajone, kuris Stalino laikais, ištrėmus ingušus, buvo atiduotas osetinams.
Ir tai - dar ne visos uždelsto veikimo minos, kurias imperinė, o vėliau sovietų Rusija pasėjo Šiaurės Kaukaze, vykdydama visų kolonizatorių politiką: "Skaldyk ir valdyk"...
Griūvant SSRS, Gruzijos sudėtyje buvusi Pietų Osetijos autonominė sritis pareikalavo didesnių teisių. Gruzijos valdžiai su tuo nesutikus, ten prasidėjo Rusijos remiamas separatistinis judėjimas ir pagaliau 2006 metais, remiantis referendumo rezultatais, Pietų Osetija pasiskelbė nepriklausoma respublika.
Abchazijos ir Gruzijos santykių problema, kaip minėjau, istoriškai turi kitas šaknis, bet ir čia separatizmą maitina bei kursto ta pati motina maitintoja - Rusija.
Kokiais pavyzdžiais vadovautis?
Iš istorijos žinome keletą tautų sambūvyje sumazgytų problemų sprendimų būdų. Vienas būdas - tai Aleksandro Makedoniečio, kuris tepripažino tik vieną priemonę, padedančią atsikratyti Gordijo mazgo: kardą. Bet toks būdas veiksmingas būna tik tuo atveju, kai pavyksta įgyvendinti populiarų pamokymą apie kardo vartojimą: be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!
Kitas būdas - taikingo pasipriešinimo, arba Mahatmos Gandžio kelias, kuriuo jis išvedė Indiją iš Didžiosios Britanijos imperijos į nepriklausomybę.
Dažnai naudojamasi ir taikingu vingrios diplomatijos, derybų būdu.
Lietuvos, Lenkijos bei kai kurių kitų pastaraisiais dešimtmečiais nepriklausomybę atgavusių tautų lyderiai sumaniai derino abu pastaruosius būdus, ir jokios tikros ar dirbtinai jiems priskiriamos vėlesnės klaidos negali sumenkinti didžiausiojo jų nuopelno - laimėtos nepriklausomybės nuo Rusijos, patyrus minimalų aukų skaičių.
Kaukazo tautos ar, tiksliau, jų lyderiai problemiškoje situacijoje dažnai renkasi A.Makedoniečio taktiką. Ir kas iš to? Kol kas - daug kraujo, o rezultatai - minimalūs ar net nėra jokių...
Kas kaltas ir ką daryti?
Kada nors, kai Gruzijoje nustos sproginėti bombos ir lietis kraujas, būtų ne pro šalį blaivia galva ir šaltu protu paanalizuoti, kodėl (neskaitant Rusijos provokacijų) Gruzijos sudėtyje ilgą laiką tyliai gyvavusios autonomijos ėmė ir pasišiaušė, pasijuto skriaudžiamos ir beteisės. Ir net dabar, kai Gruzija sutinka suteikti joms neribotą autonomiją, jos nelinkusios tikėti Gruzijos valdžios pažadais, o štai Rusijos - tiki... Papirktas tų tautų valdžios elitas? Bet juk paprasti žmonės neturėtų būti kurti ir akli... Rusijos valdžios nacionalinė politika jau esančių Rusijos sudėtyje nacionalinių anklavų atžvilgiu neduoda nė menkiausio pagrindo tikėti, kad abchazų ar osetinų Rusijos sudėtyje laukia šviesesnė ateitis.
Toli žiūrėti nereikia: neseniai, 2005 metais, jau buvo pakeista Šiaurės Osetijos Konstitucija, panaikintas respublikos prezidento postas ir įvesta respublikos vadovo ("glava respubliki") pareigybė... O tai jau reiškia paties nepriklausomybės statuso sumenkinimą.
Kita vertus, kaip galima nematyti to, kas akis bado: Rusija Gruzijoje vykdo savo naująją doktriną, kurią prieš tai atvirai buvo apskelbusi visam pasauliui: "gina" savo piliečius (kurių Pietų Osetijoje pastaruoju metu padaugėjo...) bet kokiomis priemonėmis. Ji formaliai - lyg savo agresyvių ketinimų neslepiantis šuo: pirma sulojo, paskui jau, be jokių skrupulų pasinaudojusi jai Gruzijos vadovybės paslaugiai pamėtėtu pretekstu - Cchinvalio miesto ataka - puolė pati... Tad tikriausiai ne toks jau beprasmis užsiėmimas būtų pagalvoti, kas kaltas, kad Gruzija, o prieš tai - ir visas padorus, demokratiškas pasaulis nepatikėjo viešai deklaruotu agresyvumu ir toliau elgėsi su Rusija lyg su gerai išauklėtu prijaukintu meškiuku: tai pažaisdavo, pamalonindavo skaniais kąsneliais, tai delikačiai pirščiuku pagrasindavo, užuot uždėjus antsnukį?..
Laikas, kai visa tarptautinė bendruomenė turėjo, - ne, privalėjo! - vieningai pasmerkti agresyviąją Rusijos doktriną visomis jai prieinamomis neagresyviomis priemonėmis, nedovanotinai pražiopsotas. Dabar iš visų jėgų belieka stengtis neleisti eskaluoti karinio konflikto, neduoti jam išplisti į kitus regionus.
Gaisrininkai žino: pirmiausia ir svarbiausia - gaisrą lokalizuoti, nes besiplečiantį gaisrą užgesinti kur kas sunkiau. Tai jau parodė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų praktika. O jau paskui, gaisrą užgesinus, kraujo praliejimą sustabdžius - būtina ieškoti padegėjo, bausti jį ar gydyti, tam tikram laikui izoliavus jį nuo uraganams ir gaisrams alergiškos visuomenės...
Vietoj išvadų...
Tai, deja, tik teorija. Vargu ar galima tikėtis, jog Europos Sąjunga ar JAV iš solidarumo su gruzinų tauta atsisakys pirkti rusišką naftą ir dujas, pašalins Rusiją iš pasaulio galingųjų "aštuntuko" (o vertėtų...), o Vokietija nebeties bendro dujotiekio Baltijos jūros dugnu...
O kol didžiosios valstybės užsienio politikoje vadovausis interesais, o ne istorija, tradicijomis, kultūra, žiniomis paremtais kriterijais ir aiškiai suformuluotais bei juridiškai įteisintais konfliktų sprendimų būdais, pergalę švęs ne tiesa ir teisingumas, o aukso veršiai ir įžūliai agresyvi karinė galybė.
Jūratė Laučiūtė
