Apie demografinių pokyčių keliamus iššūkius ekonomikai, socialinės apsaugos ir švietimo sistemoms bei nekilnojamojo turto rinkai kalbėjomės su Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto (KTU PTVF) dėstytoju doc. dr. Ričardu Mileriu.
Įvertinęs faktą, kad šiais metais ypatingai išaugo emigrantų skaičius (per pirmus 8 mėnesius iš šalies išvyko jau 42 tūkstančiai gyventojų, kai per visus 2016 m. išvyko 50 tūkstančių), KTU docentas tikina, jog migracijos srautų ir mastų pasikeitimas mažai tikėtinas tol, kol Lietuvos ir kitų labiau ekonomiškai pažengusių Europos Sąjungos (ES) valstybių ekonominio išsivystymo lygis bus reikšmingai besiskiriantis.
Geresnė padėtis – tik didžiuosiuose rajonuose
Pasak pašnekovo, 56-iose Lietuvos savivaldybėse daug optimistinių prognozių įžvelgti negalima, nes kiekvienais metais gyventojų skaičius tik mažėja. Čia 1996–2017 m. laikotarpiu kasmet vidutiniškai gyventojų skaičius sumažėjo nuo 0,28 iki 2,31 proc.
„Blogiausia padėtis yra Visagino, Akmenės, Ignalinos, Skuodo, Biržų ir Kelmės rajonų savivaldybėse, kur kasmet prarandama po 2 ir daugiau proc. gyventojų“, – tikina R. Mileris.
Geriausia demografinė situacija yra trijų didžiausių miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – rajonuose. Nors čia gyventojų skaičius didėja, R. Milerio teigimu, taip vyksta tik dėl vidinės migracijos, kai šių miestų gyventojai išsikelia gyventi į priemiesčius.
„Tokiu atveju padėtis iš esmės išlieka ta pati: nors ir atrodo, kad gyventojų skaičius didėja, pagal administracinį Lietuvos teritorijos suskirstymą pasikeičia tik šių mažais atstumais migruojančių gyventojų gyvenamoji savivaldybė“, – sako KTU docentas.
Nors minėtuose rajonuose padėtis geresnė, pažvelgus į bendrą situaciją ir šių miestų savivaldybėse gyventojų iš lėto mažėja: Vilniaus apskrityje vidutinis metinis gyventojų sumažėjimo tempas yra 0,39 proc., Klaipėdos apskrityje kasmet gyventojų sumažėja po 0,9 proc., o Kauno apskrityje – po 1,05 proc.
„Akivaizdu, kad šie teigiami skirtumai, lyginant su kitais regionais, yra sąlygoti didžiųjų miestų aukšto ekonominio aktyvumo, didelės verslo subjektų koncentracijos, investicijų, aukštesnio gyvenimo lygio ir didesnės darbo jėgos paklausos“, – teigia R. Mileris.
Tikėtina perteklinė nekilnojamojo turto pasiūla
Kaip veiksnius, darančius įtaką nekilnojamojo turto rinkos paklausai, KTU docentas įvardija ekonomikos ciklus, gyventojų pajamų lygį, vidaus migracijos srautų kryptis, užimtumą, verslo aktyvumą regione, komercinių bankų kreditų politiką ir netgi emocinį faktorių, kurį dažnai lemia subjektyvios nuomonės formuotojai dėl artėjančių kainų burbulų ir panašiai.
Nekilnojamo turto rinka, kaip ir demografiniai rodikliai, Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje išsiskiria. Didžiųjų Lietuvos regionų rinka savo specifika visai nebūdinga kitiems šalies regionams, kur tokie spartūs ekonomikos augimo ir plėtros procesai šiuo metu nevyksta.
„Ten didele dalimi viską lemia demografija – dėl vidaus ir tarptautinės migracijos susidarančių nuolatinių neigiamų srautų mažėjant gyventojų skaičiui, nekilnojamojo turto paklausa mažėja“, – sako R. Mileris.
KTU docentas pažymi, kad mažėjant Lietuvos gyventojų tankumui, kinta ir gyventojams tenkantis gyvenamojo ploto dydis: jei 1996 m. vienam Lietuvos gyventojui teko 21 kv. metrų gyvenamųjų patalpų ploto, jau 2017 m. ploto dydis išaugo iki 30,7 kv. metrų. Remiantis dabartinėmis statybų apimčių ir gyventojų skaičiaus kaitos tendencijomis, 2040 m. šis rodiklis turėtų išaugti iki 53,6 kv. metrų.
„Kyla klausimas: ar realu, kad kiekvienas statistinis Lietuvos namų ūkis iš keturių asmenų ateityje galėtų gyventi vidutiniškai 200 kv. metrų būste? Labai tikėtina, kad regionuose jau netolimoje ateityje ims formuotis perteklinė nekilnojamojo turto pasiūla, kas turėtų lemti kainų mažėjimą“, – mano pašnekovas.
Mažėjant gyventojų skaičiui – auga kainos
„Verslas jau dabar neabejotinai susiduria su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu. Dėl mažėjančios darbo jėgos pasiūlos, rinkoje auga kvalifikuotos darbo jėgos kaina, o tai didina gamybos sąnaudas“, – sako R. Mileris.
KTU docento teigimu, susidarius spaudimui didinti darbo užmokestį, kai iš esmės nepadidėja darbo našumas, skatinamas produkcijos savikainos ir kainų augimas. Tuo pačiu sparčiai mažėjant gyventojų skaičiui ima mažėti vartojimas regioninėse prekių ir paslaugų rinkose.
„Toliau nuo didžiųjų miestų esančiose vietovėse gali įsisukti sunkiai sustabdomas skurdo ratas: populiacijos mažėjimas sukelia vidaus paklausos ir darbo jėgos mažėjimą, o tai mažina regiono patrauklumą investicijoms, sulėtėja jo ekonominis aktyvumas“, – įsitikinęs R. Mileris.
Socialinės apsaugos sistemai šalies depopuliacija taip pat turi didelę įtaką. R. Mileris pastebi, kad mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui ir senstant visuomenei valstybinio socialinio draudimo sistema ateityje gali susidurti su rimtomis problemomis, siekiant užtikrinti šalies gyventojų socialinę apsaugą.
2001 m. statistiškai 100-ui darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje teko išlaikyti 21 pagyvenusį (65 m. ir vyresnį) žmogų. 2017 m. šis rodiklis išaugo iki 29. R. Mileris teigia, kad prognozuojamas šio koeficiento augimas ir ateityje.
Tuo tarpu demografiniai pokyčiai švietimo sistemoje pasireiškia tiek sumažėjusiu bendrojo ugdymo mokyklose besimokančių moksleivių, tiek į aukštąsias mokyklas stojančiųjų skaičiumi.
„2000-2017 m. moksleivių skaičius sumažėjo 45,2 proc., įstojusių į universitetus – 29,3 proc., o į kolegijas – 21,7 proc. Tikėtina, kad šie skaičiai ir toliau mažės“, – teigia R. Mileris, svarstydamas, kad tokie pokyčiai lems esminius aukštojo mokslo sistemos pertvarkymo sprendimus.
