Interviu su keturiskart pasaulio sambo čempionu, Vilniaus migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus pareigūnu Svajūnu Polikevičiumi. Ketvirtasis aukso medalis iškovotas šiais metais spalio 24–25 dienomis Graikijoje, Salonikuose vykusiame pasaulio sambo meistrų čempionate.
– Dziudo, sambo. Kokia tikroji, artimesnė širdžiai sporto šaka?
– Rungtyniauju ir dziudo, ir sambo imtynėse. Panašios rungtys, skiriasi kiek taisyklėmis ir apranga. Dar – dziudo yra olimpinė sporto šaka, sambo – ne. Dvikovės ėmiausi vėlai, jau studijuodamas Lietuvos policijos akademijoje. Prieš tai labiau domėjausi irklavimu – mokiausi Trakų sporto mokykloje-internate ir irklavau kanoją. Ten baigiau aštuonias klases. Dar mokydamasis supratau, kad gerų rezultatų irklavime nepasieksiu, reikėtų imtis kitos sportinės veiklos. Norėjau skraidyti. Įstojau į trumpai egzistavusią Vilniaus sukarintą vidurinę (VLKJS-50) mokyklą, kurios kursantai buvo rengiami tuometės Tarybų Sąjungos aukštosioms karo mokykloms. Tenai mokiausi skraidyti, buvau aviacijos sporto akrobatinio skraidymo Lietuvos rinktinės narys, tapau vieno pratimo šalies vicečempionu, gavau piloto licenciją.
Ten likimas suvedė ir su Jurgiu Kairiu, Vytautu Lapėnu, Rolandu Paksu, jie buvo mano gyvenimo mokytojai ir skraidymo instruktoriai. Sekėsi ir mokslai. Stengiausi – norėjau patekti į Orienburgo aukštąją karo aviacijos mokyklą, kurią baigė kosmonautas Jurijus Gagarinas ir kuri garsėjo žiauriomis pretendentų atrankomis. Mano stojimo metais – 1987-aisiais į vieną studijų vietą pretendavo šeši norintieji. Kai dabar pagalvoju – turėjau drąsos... Įstojau, ir dar gan gerais rezultatais. Tarp 300 pirmamečių kursantų buvau vienas lietuvis. Kitais metais atradau dar vieną. Susitikimas su juo buvo labai netikėtas – gegužės 2-os dienos budėjimo poste metu lyg pats sau pasakiau: „Šiandien mano gimtadienis, o aš va, čia budžiu“. Staiga girdžiu: „Ir mano gimtadienis, ir aš budžiu“. Lietuvių kalbą išgirdęs nustebau labiau nei kad kažkieno gimtadienis kaip ir mano. Taip, suvienyti kalbos, tapome draugais. Naujasis pažįstamas buvo rusų karininko, gyvenusio Lietuvoje, sūnus. Jaučiausi esantis savo vietoje, žavėjausi mokomaisiais skrydžiais, keliamųjų bombonešių valdymu, pakilimais nuo lėktuvo denio. Išsvajotosios studijos baigėsi keistai – Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, man ėmė riboti informaciją, uždraudė skraidyti, staiga tapau netinkamas pasirinktai profesijai dėl sveikatos... Studijos neteko prasmės.
Grįžęs į Lietuvą, pradėjau dirbti Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklube. Vėl daug skraidžiau, buvau akrobatinio skraidymo Lietuvos rinktinės narys. Džiaugiausi nauja veikla ir potyriais, jaučiau, kad galiu gerai skraidyti, tikėjausi gerų perspektyvų skraidant. Tačiau šią veiklą sustabdė Lietuvai paskelbta blokada. Skraidymams nebeliko kuro, iš dalies netekome darbo. Vytauto Lapėno skatinamas 1990 m. įstojau į Lietuvos policijos akademiją.
Studijų pradžią aptemdė jo, mokytojo ir geriausio draugo, atstojusio man tėvą, tragedija – Vytautas Lapėnas, ką tik tapęs Europos akrobatinio skraidymo čempionu, rugsėjo 19 deiną surengė parodomąjį skrydį Lietuvos vadovams, kurio metu jo pilotuojamas lėktuvas kliudė medžius ir nukrito. V. Lapėnas tuomet apdegė 90 proc. kūno, tačiau jis sugebėjo pakilti ne tik iš ligos patalo, bet ir į padanges – jau po traumos, netekęs kojos ir rankos jis dar kartą tapo Europos akrobatinio skraidymo čempionu. Beveik visą likusį jo gyvenimo dvidešimtmetį stengiausi išnaudoti visas bendrumo su juo akimirkas, sėmiausi iš jo meilės gyvenimui ir stiprybės, lydinčios mane iki šiol.
Policijos akademijoje gavau dvikovės pagrindus – sambo buvo mokomasi kaip savigynos meno. Tuomet pradėjau intensyvesnes treniruotes, dalyvauti varžybose. Dar vaikystėje, kaip ir visi berniukai, norėjau būti sportininku, norėjau būti stiprus, pasitikėti savimi. Trakų sporto mokykloje-internate buvau pripratintas prie treniruočių, prie režimo, todėl, matyt, man nuolat trūko veiklos. Policijos akademijoje ėmiausi visko – imtynių, biatlono, bėgimo, tikriausiai buvau universaliausias sportininkas, atstovavau visoms įmanomoms rungtims, stengiausi išlaikyti sportinę formą, rūpinausi sveika gyvensena, daug sportavau, todėl vis dar galiu varžytis.
– Ar dėl aistros sportui nenukentėjo profesinė karjera?
– Turėjau tam tikrų karjeros siekių, stengiausi įgyti kuo daugiau profesinių žinių. Neturėjau užsibrėžęs tikslo būti kriminalistu ar kelių patruliu, taip kaip negalvojau apie tarnybą Vilniaus migracijos valdyboje. 1995 m. baigiau Lietuvos policijos akademijos kriminalinės policijos specializacijos magistrantūtą ir įgijau policijos ir vidaus reikalų įstaigų valdininko kvalifikaciją ir teisės magistro laipsnį. Karjeroje teko įvairių pareigų ragauti.
Tarnybą pradėjau Panevėžio policijos kriminalinėje paieškoje komisaro inspektoriaus pareigose. Ten buvo stiprinami padaliniai kovai su nusikalstamumu, todėl reikėjo pareigūnų. Į Panevėžį vyko studijų ir bendrabučio kambario draugas, ir aš kartu. Naujos veiklos ėmiausi entuziastingai, tačiau vėliau nusivyliau – dirbi, dirbi, sėdi pasaloj, gaudai nusikaltėlius, sugauni, o kitą dieną jie vėl laisvi. Nemačiau tikslo, perspektyvos, nepatiko pati sistema – ir „žulikai“ tave kvailina, ir viršininkai. Buvau pratęs siekti ir matyti rezultatus, ir staiga – dirbi be atvangos, be laisvadienių, ir jokios naudos. Panevėžį tuomet sėmė nusikalstamumo banga, žmonės dingdavo tiesiog gatvėje. Daug kas naujo buvo pačiam, daug nepatirto – policijai.
Kartu su žmona, auginusia dukterį, tikėjomės likti dirbti Panevėžio policijoje, tačiau vadovai nesugebėjo pasiūlyti patrauklių sąlygų jaunai šeimai, todėl žmona grįžo į buvusią darbo vietą – Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybą Vilniuje. Po pusmečio į Vilnių atvažiavau ir aš, įsidarbinau miesto policijos komisariato Personalo skyriuje inspektoriumi.
Viena iš man skirtų funkcijų – organizuoti pareigūnų profesinį ugdymą ir vykdyti sporto renginius. Jaučiausi puikiai. Dabar turėjau laiko ir sportui, daugiau dėmesio ėmiau skirti dvikovės rungtims – dziudo, sambo. Mano treneriu tapo daugelio tarptautinių sambo varžybų nugalėtojas Eduardas Rudas, su kuriuo buvau pažįstamas dar nuo vidurinės laikų. Tai jis mane išmokė sporto šakos sambo paslapčių, jis vedė į pergales. Dabar abu esame sambo treneriai, jau turiu savo mokinių, kuriais galiu didžiuotis: turiu Europos jaunių čempioną, daugkartinių šalies čempionų.
– Gal sambo pačiam labiau sekasi nei dziudo?
– Dziudo – didesnės konkurencijos sporto šaka, labai populiari, ypač Vakarų Europos dalyje, pelnyti pergales sunkiau. Aukštesniame lygyje dziudo nerungtyniavau. Dziudo pasaulio čempionate rungiasi apie penkiasdešimt sportininkų. Siekiant prizinės vietos, tektų imtis šešiose septyniose kovose. Kovos sekina, kiekviena jų atima jėgų ir primena turėtas traumas, vargu ar galėčiau pretenduoti į medalius. O laimėti norisi, ne veltui sakoma – pergalės skonis saldus. Labiau specializavausi sambo imtynėse, pergalių siekti čia man buvo lengviau. Aš šiuo sportu susidomėjau per vėlai kad tikėčiausi labai gerų rezultatų, nors esu daugkartinis Lietuvos čempionatų prizininkas, Europos ir pasaulio čempionatų dalyvis. Galiu drąsiai pasakyti, kad sambo atidaviau 20 metų. Ji man taip pat neliko skolinga, turiu gražių pergalių.
Prieš septynerius metus pradėjau kovoti meistrų tarpe, kur rungiasi profesionalūs sportininkai, kurie negali nesportuoti, kuriems tai leidžia daryti sveikata, kurie turi noro ir jėgų varžytis. Negali po didžiojo sporto tiesiog nulipti nuo kilimo. Man tai būtų buvę tolygu dideliems praradimams. Sambo – neolimpinė, nekomercinė sporto šaka. Pasauliniai sambo meistrų čempionatai finansinės naudos neatneša, pergalės teikia dvasinio pasitenkinimo, garbės. Tuose čempionatuose jau keletą metų esu lyderis savo svorio kategorijoje.
Tiek pat metų turiu ir mano kovas studijuojančių priešininkų. Tarp rimtų konkurentų – rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, moldavai, tadžikai, graikai... tikrai yra su kuo galynėtis. Kartais pergalės labai sunkai pasiekiamos, belieka priešininkus tik apgauti, pergudrauti, protu ir ištverme jų galimybes patikrinti, nes jų nei fizine jėga, nei technika neįveiksi. Tai supranti tik kovodamas, kovose įgaudamas patirties, analizuodamas savo ir kitų kovas. Visą gyvenimą tą darau, o dabar dar stebiu ir savo mokinių kovas, teikiu jiems informaciją apie jų priešininkus ir mokau juos nugalėti.
Džiaugiuosi pergalėmis, užlipti ant kilimo kai tau per keturiasdešimt – visuomet didelė šventė, nes metams bėgant pasiekti gerų rezultatų darosi vis sunkiau. Suprantu, kad laikas į priekį neina, bet ėjimą atgal bandau pristabdyti. Esu vyriausias Lietuvos, Europos ir pasaulio sambo čempionato dalyvis, meistrų kategorijos pasaulio sambo čempionatų keturiskart pirmos vietos laimėtojas. Man, kaip treneriui, tai labai svarbu – privalau būti teigiamu pavyzdžiu savo mokiniams, kad jaunuoliai norėtų būti tvirtesni, siektų pergalių sporte ir gyvenime, garsintų Lietuvą.
Kalbėjosi Loreta Tumalavičienė
