Kadangi pasaulio pabaiga jau visai čia pat, gruodžio 21-ąją, skubu su jumis, mano mielas skaitytojau pasidalinti Šv. Kalėdų laukimo nuotaika, atsiprašyti megztaberetininkų Talibano, kuriam nepatinka mano įžvalgos ir paprašyti jų atleidimo, nes vėliau, kaip žinia, dėl prakeiktų majų, to padaryti nepavyks. Todėl viską reikia padaryti anksčiau iki paskutinioji dar neatėjo. Taip, kaip dabartinei koalicijai, kuri, kaip rodo įvykiai, nėra nei tvirta, nei ideologiškai artima. Interesai yra aukščiau visko, o partiniais ideologiniais principais veikiančių partijų Lietuvoje, panašu, buvo tik pirmaisiais nepriklausomybės metais. Šiandien šių ideologija atsispindi tik popieriuose, bet realiai tos partijos savo ideologijos neturi arba yra nutolusios nuo jos per kelis šviesmečius. Štai ir dabar, kai Seimas mėgina patvirtinti kitų metų valstybės biudžetą jau išryškėjo takoskyra tarp koalicijos „3+1“ partnerių. Tiesa, šią koaliciją teisingiau būtų vadinti „1+3“, kur vienos valties gale sėdi socialdemokratai, o kitame gale – visi kiti. Tik mėginimas irkluoti, švelniai tariant, pernelyg jau chaotiškas. Irklus ima ir vieni, ir kiti, todėl ta koalicijos valtis ežere blaškosi į visas puses, o tai matydami nuo kranto visa gerkle žvengia konservatoriai ir liberalai. Bet juk taip ir yra! Žvengti iš koalicijos jie turi dėl ko ir, neabejoju, opozicija pasistengs, kad tas žvengimas būtų dar garsesnis, vis papilant naujos informacijos apie Viktoro Uspaskicho ryšius su Nacionalinės kredito unijos afera.
Kvailiausiai šioje situacijoje atrodo premjeras Algirdas Butkevičius, mėginantis tai parodyti, jog turi stuburą, bet kitą akimirką visai Lietuvai atsiskleidžia esantis bestuburiu. Jis iki šiol pats sau neatsakė, kas jam svarbiau – koalicijos partneriai, geri santykiai su Prezidente ar valstybinis požiūris į premjero pareigomis prisiimtą atsakomybę. Nuošaliau stovinčiam žiūrovui iš tikrųjų gali atrodyti, jog A. Butkevičius nuomonę keičia kelis kartus per savaitę.
Vieną dieną jam koalicija svarbesnė už viską ir jis spaudžia dešinę „tvarkiečiams“, „darbiečiams“ ir „lenkams“, o kitą dieną jo vedami socialdemokratai dėl biudžeto Seime balsuoja vieningai su konservatoriais. Štai kur pasaulio pabaiga.
Žinoma, tokį balsavimą padiktavo situacija. Konservatorių džiaugsmui, koalicija pasirodė nesanti betoninė. Gal net tiksliau pasakyčiau – socialdemokratai šioje koalicijoje mėgina eiti tokiu pat keliu, kurį pramynė A. Kubilius prieš tai buvusioje koalicijoje su A. Valinsko „prisikėlėliais“ ir liberalais. Pirmuosius konservatoriai sėkmingai asimiliavo ir dalį jų pavertė konservatoriais. Liberalai toje koalicijoje tebuvo antrarūšiai partneriai, laikas nuo laiko tik sucypdami ir tuo parodydami, kad jie dar egzistuoja.
A.Butkevičius su socialdemokratais irgi mėgina demonstruoti raumenis, bet ar ne per anksti? Koalicijos Lietuvoje buriamos ne kokiais nors ideologiniais principais, o politiniais išskaičiavimais arba dar paprasčiau pasakius – politinio turgaus principais, kur valdžios ir pinigų troškulys nustelbia ir sąžinę, ir pašaukimą, ir net rinkėjų valią.
Antras gana svarbus signalas, kurį balsuodami sykiu su konservatoriais, pasiuntė partneriams socialdemokratai – jie pasirengę dirbti ir vaivorykštinėje koalicijoje. Tiesa, A. Butkevičiui ir visiems socialdemokratams toks „obuoliavimas su velniu“ būtų net pražūtingesnis už dabartinę situaciją, mat jie, galima sakyti, atsidurtų mažumoje, o sąlygas diktuotų konservatoriai ir liberalai, kuriuos, kaip žinia, visapusiškai remia Prezidentė. Vien todėl opozicija visais įmanomais būdais stengiasi papilti kuo daugiau žibalo į ugnį, baksnodami į trijų darbiečių teisinio imuniteto klausimą. Čia ir Kęstutis Masiulis, apsiputojęs demonstruoja visai Lietuvai menamus dokumentus iš Darbo partijos bylos, o aferoje dėl Nacionalinės kredito unijos aferos stangiasi prilipdyti ir V. Uspaskicho kaltę. Kurgi ne. Būtų stebėtina, jei konservatoriai taip nedarytų. Tik įdomu būtų išanalizuoti, kiek konservatoriams priklausančių įmonių ėmė kreditus iš minėtos kredito unijos, bet ar kas nors tuomet klyktų visa gerkle: „Žiūrėkite, aferistai!“
Beje, net ir tada, kai prieš paaiškėjant laikinosios Seimo komisijos nuomonei dėl imuniteto panaikinimo (ji vėliau pasiūlė Seimui teisinę neliečiamybę panaikinti), K. Masiulis garsiau už kitus rėkė, kad koalicijoje įvyko nešvarus sandėris, esą socialdemokratai mėgins apsaugoti Darbo partiją. Ir net dabar, kai V. Uspaskichas ir A. Butkevičius neigia bet kokias „derybas“, aiškiausiai skamba nuomonė: „Jie susitarė“. Tai pasakykite, ką tokiam megztaberetininkų Talibanui galima įrodyti? Lygiai nieko. Tuščias reikalas ir taškas. Šiam megztaberetininkų Talibanui bet koks kitaminčių veiksmas atrodys kaip Kremliaus pinklės, Penktosios kolonos žabangos ar sąmokslas iš Latvių gatvės, kur įsikūrusi Rusijos Federacijos ambasada.
Tačiau akivaizdu ir kitkas. Tam tikri susitarimai koalicijoje visgi yra. Kitaip ir būti negali, kai koalicijos susikuria. Priešingu atveju Rolando Pakso „tvarkiečiai“ ir Valdemaro Tomaševskio vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija nebūtų palaikiusi Darbo partijos pozicijos balsuojant dėl biudžeto.
Pavyzdžiui, šioje koalicijoje lenkai tautinėms mažumoms pasieks daug daugiau, nei iki šiol per visus 22 metus. Kitas koalicijos sparnas partija „Tvarka ir teisingumas“, iki šiol lyg pelenė besigėrėjusi pro rūmų langą valdžios privilegijomis ir galia, pirmą kartą pajuto, jog savo lyderį Rolandą Paksą gali bent jau iš dalies reabilituoti ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas jau uždegė žalią šviesą Konstitucijos keitimui, atveriančiam kelią šiam politikui patekti į Seimą. Tiesa, tai gana tolima perspektyva, bet visgi susitarimų koalicijoje, matyt, laikomasi. Kitas dalykas – dabartinis „darbiečių“ ir socialdemokratų nuomonių išsiskyrimas dėl imuniteto panaikinimo. Kažkaip įtariu, kad jei bus balsuojama slaptai, socialdemokratai nubalsuos palankiau Darbo partijai, bet gali būti, jog A. Butkevičius ir kompanija laikosi kur kas tolimesnio kurso – pasinaudojant Darbo partijos byla bus siekiama „susiurbti“ Darbo partiją arba bent jau dalį jos narių, jei ši politinė jėga byloje būtų paskelbta už įstatymo ribų.
Toks planas gali iš dalies pavykti ir gal net neprireiktų lipdyti vaivorykštinės koalicijos su konservatoriais. Tačiau klausimas kitas – ar Darbo partija, kaip struktūra, tokia pat silpna, kaip ir šalia konservatorių buvęs A. Valinsko darinys? Abejoju. Galiausiai, ar tai svarbu? Ypač, kai gruodžio 21-oji jau ant nosies...
