Jei dar nepamiršote, tai šiais metais „pasibaigia“ majų kalendorius ir mūsų visų laukia didelė ir baisi apokalipsė. Viena iš populiariausių priežasčių, kodėl mus ištiks katastrofa – tai planeta Nibiru, kurie susidurs su Žeme. Kai kada ją painioja su Planeta X.
NASA jau iki gyvo kaulo nusibodo, kad ufologai, panikuotojai, troliai, „karštienų“ gerbėjai ir paprasti elektroninių šiukšlių siuntinėtojai remiasi šios JAV agentūros mokslininkais, o pati NASA visai neseniai išplatino pranešimą,kad nei vienas iš vardijamų realių dangaus kūnų artimiausiu metu mūsų planetos nesunaikins. Tokių mistinių Nibiru apskritai neegzistuoja.
Beprotybė prasidėjo, kai 1976 metais pasirodė Zecharia Sitchin knyga „Dvyliktoji planeta“, kurioje buvo pateiktas savas šumerų metraščių vertimo variantas, kuriame neva užsimenama apie planetą Nibiru, kuri priartėja prie Saulės kas 3600 metų. Po kelerių metų pranašu pasiskelbusi Nancy Lieder paskelbė apie kontaktą su ateiviais, kurie neva įspėjo ją, kad planeta susidurs su Žeme 2003 metais. Kai to neįvyko, apokalipsės datą perkėlė į 2012 metus – majų kalendoriaus pabaigą.
Vėliau, jau 2010 metais, astronomai atrado Jelenino kometą (C/2010 X1), ir po kurio laiko ufologai paskelbė, kad tai ir yra ta pati „su pasaulio pabaiga siejama planeta“. Kometa, planeta – koks skirtumas! Tačiau vietoj to, kad objektas susidurtų su Žeme, jis per daug priartėjo prie Saulės ir suskilo į keletą fragmentų.
Tačiau ateivių medžiotojai nepasidavė. Kažkas iš jų atkapstė 1984 metų „Astrophysical Journal Letters“ žurnale straipsnį, kuriame buvo aptarinėjami keletas infraraudonųjų spindulių šaltinių, neturinčių analogų. Panašūs darbai gan plačiai paplitę astronomijoje, kadangi jie sulaukia daug dėmesio ir nuolat stebimi. Vėliau pasirodydavo, kad tai dažniausiai būdavo tolimos galaktikos. Ir jokių planetų.
Pats faktas, kad planeta su tokia ekscentrine orbita gali egzistuoti, kelia labai daug abejonių, kadangi pastaroji galėtų destabilizuoti Saulės sistemą ir gautų atsakomąjį smūgį iš kitų planetų, o to pastebėti būtų neįmanoma.
Pats paprasčiausias faktas, kurį būtų galima patikrinti, yra tai, kad tokio dydžio kaip planeta objektas, ketinantis priartėti prie Žemės 2012 m., būtų jau seniai matomas plika akimi. Nesudėtingi skaičiavimai parodo, kad balandžio mėnesį jis būtų ryškesnis už silpnai šviečiančias žvaigždes, matomas mieste, o beveik toks pat ryškus, kaip Marsas savo tamsiausioje fazėje.
Ufologai tikina, kad planeta jau seniai matoma, tiesiog apie tai draudžiama pranešti, kad nekiltų visuotinės panikos, tačiau vargu, ar kas galėtų užčiaupti šimtams tūkstančių astronomų – mėgėjų. Antra vertus, net ir profesionalai astronomai nelabai turi ką bendro su vyriausybėmis bei valstybiniais universitetais. Be to, NASA atstovai pabrėžia, kad daugiausia duomenų gauna būtent iš mėgėjų. Ir visada atsiras paprastų žmonių, kurie tiesiog pakels akis į dangų. Tik vieni mato ten daugiau, nei iš tikrųjų yra.
Taip pat skaitykite:
