Rudenį Lietuvoje pirmą kartą rengiamose „Pasaulio muzikos dienose“ (http://www.wmd2008.org/lt/news/view/66) bus parodytas vieno iš svarbiausių šiuolaikinio muzikinio teatro atstovų, kompozitoriaus ir režisieriaus Heinerio Goebbelso spektaklis „Eraritjaritjaka – museé des phrases“.
Šis kūrinys, pelnęs net 6 europinius apdovanojimus, pripažintas geriausiu teatro „Vidy Lausanne“ (Šveicarija) paskutinio dešimtmečio pastatymu. Goebbelso „Eraritjaritjaka“ spalio 28, 29 d. bus rodoma Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Kūrinį atliks prancūzų aktorius André Wilmsas ir garsusis „Mondriaan“ styginių kvartetas iš Amsterdamo.
Sostinės publikai Heinerio Goebbelso kūryba jau pažįstama: 2006 m. „Sirenų“ teatro festivalio akcentu tapo jo muzikinis spektaklis „Haširigaki“, o 2007 m. „Gaidos“ festivalio atidaryme skambėjo įspūdingas kūrinys orkestrui, aktoriui ir dainininkei „Surogatiniai miestai“. Vis dėlto tarp daugelio Goebbelso muzikinio teatro kūrinių „Eraritjaritjaka“ pelnė bene plačiausią pripažinimą: 2004 m. spektaklis apdovanotas „Herald Angel“ premija Tarptautiniame Edinburgo festivalyje, 2005 m. pelnė „OPUS Stage“ prizą už režisūrą, taip pat – prancūzų kritikų „Grand Prix“ už geriausią užsienio spektaklį, „Grand Prix Mira Trailovic“ BITEF festivalyje Belgrade ir serbų dienračio „Politika“ prizą už geriausią režisiūrą, o 2006 m. – lenkų kritikų „Teatro ateities“ apdovanojimą Varšuvoje.
„Eraritjaritjaka – museé des phrases“ (premjera 2004 m.) parašyta pagal Nobelio premijos laureato, Bulgarijoje gimusio žydų sefardų palikuonio Eliaso Canetti (1905–1994) autobiografinius tekstus. Pavadinimas pasiskolintas iš Arandos – Australijos aborigenų – kalbos: „Eraritjaritjaka“ reiškia „ilgėjimąsi kažko, kas negrįžtamai prarasta“. Tačiau, kaip po premjeros rašė „Basler Zeitung“, „čia nėra nieko sentimentalaus ar nostalgiško, viskas fokusuojama į dabartį – kaip ir Šostakovičiaus muzika, kuri pradeda spektaklį ir kurios melancholija kaip niekada anksčiau pabrėžia mūsų dienų disonansus“.
Muzikinis spektaklio variklis yra „Mondriaan Quartet“ griežiamas „garso takelis“, kurį „Financial Times“ apžvalgininkas pavadino mišiniu ištraukų „nuo Bacho iki Bryarso“ (įskaičiuojant Ravelį, Scelsi, minėtąjį Šostakovičių ir patį Goebbelsą). Jis netyla per visą pusantros valandos spektaklį, išskyrus paties režisieriaus sukomponuotus elektroninius intarpus. Savo ruožtu tekstas, kaip byloja paantraštė, tai – „frazių muziejus“, pateikiantis „apmąstymus apie žmogų ir jo santykius su kitais, apie jo įpročius, madas, muziką, kalbą ir daugelį kitų dalykų“ („Basler Zeitung“).
Vaizdinė „Eraritjaritjaka“ pusė asketiška ir kartu magiška, kaip ir visas Goebbelso teatro pasaulis, kaip jį dažnai apibūdina kritikai. Puikaus prancūzų aktoriaus André Wilmso personažas nuo pat pradžių tarsi įkalinamas balto apšvietimo kvadrato (įspūdingas apšvietimo dailininko ir scenografo Klauso Grünbergo darbas), o aktoriaus meistriškumą atskleidžia ne tik vaidyba, anot kritikų, „alsuojanti autentika ir gyvybe“, bet ir, pavyzdžiui, tai, kaip jis tobulai sinchroniškai su M. Ravelio Styginių kvarteto pizzicato geba kirsti svogūną... Dar vieną išmatavimą spektakliui suteikia gyvas video (Bruno Deville‘o darbas).
„Tai Goebbelso skiriamasis ženklas: muzikos ir teksto jungtis, scenos ir personažai apgaubiami jaudinančio šviesų žaismo, audžiant sunkiai apibūdinamą teatro magiją“ („Financial Times“).
Heineris Goebbelsas gimė 1952 m., nuo 1972 m. gyvena Frankfurte prie Maino. Studijavo sociologiją ir muziką. Kaip kompozitorius pasižymi savitu mišriu stiliumi su klasikinės, džiazo ir roko muzikos elementais; beje, Goebbelsas yra grojęs art-rock-trio „Cassiber“ sudėtyje (1982–1992). Pradėjęs kaip audio spektaklių autorius (dažniausiai Heinerio Muellerio tekstais), Goebbelsas kuria muziką teatrui, kinui ir baletui (pvz., Frankfurto baleto trupei). Nuo 1988 m. bendradarbiauja su garsiausiais dabarties muzikos atlikėjais – „Ensemble Modern“, „Ensemble Intercontemporain“, „Strasbūro mušamaisiais“, Berlyno filharmonijos orkestru su seru Simonu Rattle‘u priešaky. 2002 m. įvyko pirmosios Goebbelso operos „Landschaft mit entfernten Verwandten“ premjera. Naujausias Goebbelso muzikinio teatro kūrinys – „I went to the house but did not enter“ (Ėjau į namą, bet neįžengiau į jį); visai netrukus, rugpjūtį, jį publikai turėtų pristatyti Hilliardo ansamblis, teatras „Vidy Lausanne“ ir keli Europos festivaliai.
Nuo 1999 m. Goebbelsas yra Taikomojo teatro studijų instituto (Angewandte Theaterwissenschaft) profesorius J. Liebigo universitete Gysene (Vokietija), nuo 2006 m. – Heseno Teatro akademijos prezidentas.
Goebbelsas yra dalyvavęs daugelyje svarbiausių teatro, naujosios muzikos, džiazo ir „performing arts“ festivalių. Šiemet greta „Pasaulio muzikos dienų“ Vilniuje jo kūriniai atliekami „Holland Festival“ Amsterdame, Edinburgo, Istanbulo festivaliuose, „Berliner Festwochen“, Briuselio „Kunstenfestival“, o Hagoje kovo mėnesį vyko jo kūrybai skirtas visas festivalis.
Goebbelsas yra pelnęs daugiau nei 35 apdovanojimus, tarp jų – Naujosios teatro realybės prizą, du kartus (2001 ir 2004 m.) nominuotas „Grammy“ apdovanojimui. 50-mečio proga jis išleido pirmąją knygą „Kompozicija kaip inscenizavimas“ („Komposition als Inszenierung“), taip pat yra išleista virš 10 jo muzikos CD.
