Kas yra lietuvis? – net patiems lietuviams vis dar sunkiai atsakomas klausimas. Tačiau klausti, kokia yra pasaulio lietuvio tapatybė, – dar problemiškiau. Nes mūsų tapatybė išvykus iš Lietuvos yra tarsi „netikra“, tarsi emigrantai būtų „netikri lietuviai“. Nors galbūt yra visiškai priešingai – juk tapatybės praktikavimas neturi nieko bendra su konkrečia gyvenamąja vieta.
Dažnas tautinis mitas – kad tautiškumo pagrindas yra konkreti vieta. Tai pagrindžia aibė įsitikinimų – „gimta žemė“, „gimti namai“, „protėvių žemė“ ir t. t. O iš tiesų, Tėvyne laikoma konkreti vieta yra tik asmeninės patirties nulemta iliuzija. Tarkime, galutinai susiformavusios Europos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, sienos yra visiškai „šviežias“ XX amžiaus reiškinys. Tai yra ne „protėvių žemė“, o geopolitikos sukonstruota vieta, kuri simboliškai vadinama „Lietuva“.
Kuo skiriasi lietuvis nuo pasaulio lietuvio?
Dabar itin madingas įvairių New age stiliaus istorikų teiginys, kad mes – lietuviai – esame sarmatai, nes čia nuo amžių amžinųjų buvusi Sarmatija. Nors ši mintis vis dar nesulaukia pakankamo dėmesio, bet ateityje, kai valstybių sienos dėl Europos Sąjungos politikos bus galutinai nutrintos, gali būti, kad savo „protėviškumui“ pagrįsti mes ieškosime naujų mitų, nes šis – susijęs su žeme – praras bet kokią prasmę, kai bus sukurta ne viena alternatyvi teorija.
Vietos pavadinimas „Lietuva“ vis dar pats populiariausias tik dėl to, kad ji neseniai išsivadavo iš SSRS jungo. Tai tarsi ir sutelkia minčiai, kad tokia šalis buvo visuomet... Pats pavadinimas yra tarsi imperatyvas: gyvenk čia! Jis palaiko vienybę tų, kurie nori būti vienijami aiškių ir tarsi „savaime suprantamų“ idėjų. Žinoma, pasaulio lietuvis puikiai žino, kur yra ši žemė, bet savo tapatybės su ja nesieja – nes jo namai yra visas pasaulis (tai pirmas ryškus lietuvio ir pasaulio lietuvio skirtumas).
Istorija, kuri užsakoma
Net ir nesiedamas savęs su konkrečia žeme, arba darydamas tai tik teoriškai, pasaulio lietuvis po konkrečios vietos mito pirmiausia į savo tapatybės formavimo matricą įtraukia istorinę perspektyvą. Nes istorija, kuri suvokiama kaip objektyvus žinojimas, išties pirmiausia yra naratyvas, kuriantis savo prasmes ir garbinimo objektus (didvyrius). Mūsų „protėviškumas“ kildinamas iš to, „kas jau įvyko ir ką reikia gerbti“.
Iš tiesų, kas gi mes būtume, neturėdami istorinės ateities? Atminties praradimas, ypač būdingas nūdienos „pasaulio piliečiams“, lietuvius išmuštų iš pusiausvyros. Būdami Rytų bloko nariai, mes privalome aiškiai žinoti, iš kur atsiradome ir kur ėjome – tai sąlygoja ir tą faktą, kad dabar galime „žinoti“, kur turime eiti. Todėl pasaulio lietuvis gali drąsiai pasigirti, kad turime šlovingą istoriją, kuri pasakoja apie žygdarbius, šlovę, kančias, kurioje sukaupta tai, kas brangiausia.
Istorija padeda formuoti savęs suvokimą
Istorija, kaip žinia, visuomet yra užrašoma tam, kad ja būtų galima manipuliuoti. Ne kitaip ir su Lietuvos istorija. Ji užrašyta taip, kad mes visuomet norėtume būti jos dalimi. Kad ji mums padėtų formuoti savęs suvokimą: gimiau lietuviu, su motinos pienu gavau kalbą, esu iš prigimties krepšininkas, man įgimta pagarba savo tautai, ir t. t.
Turėdami istoriją mes galime išsirinkti, kas mums patinka, ir paversti tai garbinimo objektais (bet tik su sąlyga, kad jausime tai „savo kraujyje“). Tarkim, visi laisvės kovų dalyviai yra įtraukiami į herojiškų veikėjų kontekstą, su kuriais tapatindamiesi mes patys pasijuntame „šiek tiek“ herojai.
Kitas labai svarbus istorijos motyvas yra tas, kad ji mums sukuria ne tik „įgimtas duotybes“, bet ir aiškią siekiamybių skalę. Būti lietuviu (kaip mokytojas mokykloje pasakytų: „ką iš istorijos žinome“) reiškia niekada nepasiduoti jokiai priespaudai, tai reiškia būti mažu, bet stipriu, ir t. t.
Istoriją kiekvienas interpretuojame savaip. Bet visuomet, kalbėdami apie savo šalies istoriją, matome mus norinčius užkariauti „blogiečius“ ir save – „geriečius“, laimėjusius visas kovas, tapusius laisvus ir dabar teisėtai turinčius kuo didžiuotis.
Istorija yra savotiškai narciziška. Tarsi žiūrėdamas į ją turėtum matyti nuostabų tautos veidą, kurio neįmanoma nemylėti.
Taigi, pasaulio lietuvis puikiai žino, kad jis iš garbingos, narsios tautos. Retai kuris žino istorines detales, mūšių datas ar girdėjęs apie istorinius dokumentus, pavyzdžiui, įrodančius, kad lietuviai neretai buvo nepasitikintys savimi žmonės, silpnavaliai, kurie atiduodavo savo žemę ir savo likimus į įvairių kitų tautų rankas. Tai paprasčiausiai nesiderina su istorija, kuria įtikėjome.
Nuostabi kultūra
Šalia vietos ir istorijos, kiekvieno žmogaus tapatybės kūrinį užbaigia kultūros mitas. Jis teigia, kad mes ne tik gyvename „šventoje žemėje“, ne tik esame „šlovingos istorijos padariniai ir pasekmės“, bet dar ir turime gilius dvasinius lobius – kultūrą.
Į kultūros sąvoką įeina viskas: kalba ir papročiai, tradicijos ir religija, meno kūriniai ir abstrakčios „vidinio pasaulio“ gėrybės.
Pasaulio lietuvis gėrisi tuo, kad Lietuva visuomet buvo maža, bet „giliai dvasinga“ šalis. Tai mūsų dvasia, kuri sunkiai pasiduoda aprašoma. Ji dažniausiai be turinio, priešingai nei vietos ar istorijos mitai.
Kultūriškumas siejamas arba su keliais praeities didžiais meno kūrėjais, arba su konkrečiais papročiais, kurie niekuomet nėra aiškūs ir tikslūs.
Pasaulio lietuvis taip pat žino, kad jo dvasia – gili ir prasminga. Kad joje tiek daug aukso. Tai labiausiai mistifikuota tapatybės dalis, bet iš tiesų ji dar svarbesnė už kitas, nes per ją galima tiesiogiai praktikuoti tai, kas esi, priskiriant tam visas savybes, kurios tau patinka, ir atmetant tas, kurios nelabai patinka.
Reziumė
Trumpai kalbant, pasaulio lietuvis turi kelias palankias kryptis, kuriomis tiesia savo kelią. Lietuvybė jam nėra kažkas, kas turi aiškią formą – tai veikiau medalis, kuriuo didžiuojiesi, kuris – būnant pasaulyje, o ne Tėvynėje – tau gali padėti sublizgėti kitų akyse. Ir visuomet tai yra kažkas, ką brangini „kaip prarastą daiktą“. Dar S. Freudas puikiai suprato, kad tikroji garbinamo stabo paskirtis yra „sugrąžinti tai, kas prarasta“. Mes garbiname ir šloviname tai, ko negalime turėti. Neduok Dieve, jei įsimyli žmogų, kuris tavęs nemyli – paverti jį dievybe. Jis tampa šimtus kartų tobulesnis nei pasiekiamas žmogus. Pasaulio lietuviui Lietuva yra tai, kas prarasta ir nepasiekiama. Dvigubo stiprumo užtaisas. Tai iš tiesų suteikia prasmę bet kokiai būčiai. Verčia jausti protėvių šauksmą ir bendrumą su didele žmonių bendruomene.
Pasaulio lietuvis yra vaikas, kuriam būdingas ilgesys to, ko jis neteko – iš tiesų gražios šalies (vietos), jos praeities (istorijos) ir jos dvasios (kultūros). Visa tai į jį gali grįžti tik per nuolatinę lietuvybės praktiką. Būtent dėl to jam taip svarbu būti lietuviu.
Vilis NORMANAS
