Šiais metais ten pakviesti 130 pasaulio elito atstovų – politikų, korporacijų vadovų, finansų, mokslo ir žiniasklaidos atstovų. Bet kas ten negali papulti, konferencija vyksta už uždarų durų.
Nesvarbu, ką skaitote, kokį įtakingą asmenį ar žiniasklaidos priemonę besektumėte, jūs nepamatysite nė vieno reportažo iš Bilderbergo klubo susitikimo. Nė vienas žurnalistas, patekęs į konferenciją, nieko nepraneš. Tai yra griežtai draudžiama. Ne mažiau garsūs ir kiti dalyvių vardai.
Į klubo susitikimą kviečia ne tik tuos, kurie jau pateko į elito sąrašus, tačiau ir tuos, kurie, tikėtina, netrukus į jį įsitrauks.
1991-aisiais buvo pakviestas Billas Clintonas, nors dar nebuvo aišku ar jis taps Demokratų partijos kandidatu į prezidentus, jau nekalbant apie jo išrinkimą.
Tony Blairas buvo pakviestas 1993 metais, likus metams iki tapimo Leiboristų partijos lyderiu, ir trims metams iki premjero posto.
Diplomatija ar suokalbis?
Tačiau kas tai yra Bilderbergo klubas? Forumas, kuriame vieši asmenys gali paprasčiausiai pabendrauti tarpusavyje privačioje erdvėje ar pasaulio valdytojų užkulisiai?
Konspirologijos teorijų gerbėjai kaltina Bilderbergo klubą visomis įmanomomis nuodėmėmis: nuo finansų krizės 2008-aisiais iki planų sunaikinti 80 proc. planetos populiacijos.
Vienas iš tokių konspirologų, amerikietis Alexas Johnsas kasmet važiuoja į Montrė ir per megafoną šaukia: „Mes žinome, kad jūs neturite gailesčio. Mes žinome, kad jūs niekšai. Mes matome jūsų tamsią jėgą“.
Iš karo pelenų
Žinant ilgą ir paslaptingą Bilderbergo klubo istoriją, nesunku suprasti, iš kur atsiranda šie beprotiški kaltinimai jų atžvilgiu.
Pirmasis susitikimas įvyko 1954-aisiais su aiškia misija – sustiprinti JAV ir Europos šalių santykius ir neleisti naujo globalaus konflikto, panašaus į Antrąjį pasaulinį karą.
Nuo pat pradžių visa organizacijos veikla buvo apipinta konspiracija. Žurnalistų nekviečia, apie susitikimo metu kalbėtus dalykus nėra išleidžiami pranešimai spaudai, o paties klubo tinklapis atrodo taip nuvargusiai, lyg būtų sukurtas praėjusio amžiaus pabaigoje.
Patys sau smagūs?
Nepaisant to, kad Bilderbergo klubas lyg iš akies trauktas blogiukų klubas iš filmų apie Jamesą Bondą, ekspertai tvirtina, kad iš tiesų viskas nėra taip baugu.
Pasak „Times“ leidinio apžvalgininko Davido Aaronovitchiaus, dažnai yra tiesiog juokinga stebėti, kaip kai kurie nerimauja dėl to, kuo šis klubas užsiima.
„Iš tiesų, tai paprasčiausiai turtingųjų ir įtakingųjų susitikimo vieta prie vakarienės stalo“, – tvirtina jis.
Ir yra ne vienas manantis, kad šie susitikimai mums visiems atneša naudą.
Vienas iš Bilderbergo klubo įkūrėjų Denis Healey, XX a. 8-ąjį dešimtmetį ėjęs Didžiosios Britanijos finansų ministro pareigas, interviu Johno Rohsono knygai „Them“ (angl. „Jie“) pasakojo, kad daugelis neįvertina praktinės neformalių susitikimų naudos.
„Bilderbergo susitikimai – patys naudingiausi tarptautiniai susitikimai, iš visų, kurie kada nors egzistavo, – cituojamas D. Healey. – Viskas vyksta už uždarų durų, todėl dalyviai gali laisvai dėstyti savo nuomonę, nesibaimindami sankcijų“.
Bilderbergo klubo šalininkai taip pat teigia, kad konfidencialumas leidžia dalyviams kalbėtis tarpusavyje atvirai, nesibaiminant jų žodžių interpretacijų žiniasklaidoje.
Viena tema
Tačiau tai taip pat nereiškia, kad Bilderbergo klubas nesinaudoja savo didele įtaka.
Konspirologai, aišku, gerokai perdeda, tačiau yra dalykų, kur jie yra teisūs, tvirtina knygos „Bilderberg People“ autorius, profesorius Andrew Kakabedse.
Jo teigimu, tie žmonės turi gerokai daugiau įtakos už likusius, net ir tuos, kurie renkasi, pavyzdžiui, Davose. Todėl yra suprantamas žmonių nerimas, kuomet pokalbiai tarp tokių žmonių vyksta už uždarų durų.
„Tai ne konspiracinė organizacija. Čia viskas suorganizuota daug gudriau, – tvirtina profesorius. – Jie formuoja visuomenės sąmonę, ir dar taip, kad visiems atrodo, tarytum kitos alternatyvos tam nėra“.
Klubas sau kelia tikslą surinkti elito atstovus, tiek dešiniųjų, tiek ir kairiųjų politikos atstovus, leisti jiems pabendrauti neįpareigojančioje, tačiau prabangioje, aplinkoje ir pažiūrėti, kokios idėjos iš to išsivystys.
Viena vertus, tai gali atrodyti aukštuomenės pramoga su neįprastu jiems slaptumo šydu, tačiau iš kitos, – tame visa susirinkimo esmė ir yra. Jeigu apsilankytum keliuose tokiuose susitikimuose, tai suprastum, kad jie visi turi bendrą temą.
Bildenbergo klubo susitikimuose formuojasi Vakarų rinkos ekonomikos konsensusas ir idėjos dėl jo plėtros visame pasaulyje.
„Ar tai reiškia, kad šie žmonės nori valdyti visą pasaulį? Bet kokiu atveju, tai yra stiprus ryžtas judėti link vieningos pasaulio valdžios, prisilaikančios šios idėjos“, – cituojamas BBC A. Kakabadse.
Kur teisūs konspirologai
Jamesas McConnachie, knygos apie konspiracijos teorijas autorius („Rough Guide to Conspiracy Theories“), tvirtina, kad klubo susitikimų slaptumas leidžia nepatenkintiems perkelti savo baimes ant jo.
JAV konspirologai Bilderbergo klubą laiko suokalbininkų, kuriuos kontroliuoja Europos Sąjungą, siekianti apriboti amerikiečių laisvę, susirinkimu. Europiečių konspirologai klube įžvelgia, atvirkščiai, rinkos ekonomikos elitą, bandantį „prastumti“ savo politiką.
Eksperto teigimu, tam tikra prasme teisūs ir tie, ir tie, tik abi pusės suteikia tam gerokai per daug reikšmės.
„Šį reiškinį įsivaizduoja kaip Visatos blogį. Tačiau viskas iš tiesų yra daug sudėtingiau“, – aiškina J. McConnachie.
Jo teigimu, nepaisant to, kad daugeliu atveju suokalbių teorijos neturi pagrindo, reiktų padėkoti konspirologams už keliamus klausimus. Jo teigimu, apie Bilderbergo grupę pradėta kalbėti visai neseniai ir iškėlė abejonę, ar taip būtų, jeigu šios grupės negaubtų konspiracijos debesis.
Kaip gyventi, kai pasaulio niekas nevaldo?
Su tuo nesutinka D. Aaronovitchius. Jeigu tikėsime slaptomis bendruomenėmis, tai tam tikras žmonių grupes teks laikyti jų aukomis. O tai trukdo racionaliam pasaulio suvokimui.
„Tvirtai tikėti Bilderbergo grupe – reiškia tikėti savo fantazijomis, – tvirtina jis. – Tai reiškia, kad egzistuoja žmonės, atliekantys aukščiausiosios valdžios funkcijas. Kaip Dievas. Iš tiesų pasaulis yra chaotiškas, pati mintis apie tai kai kuriems žmonėms yra nepakeliama“.
„Galima manyti, kad tai yra tam tikra terapijos forma, tačiau dėl to žmonės pradeda tikėti mokslu nepagrįstais dalykais“, – tvirtina apžvalgininkas.
