„Norint suprasti, kodėl taip yra, tereikia pamąstyti, kas sulaiko mus nuo mokesčių slėpimo arba, pavyzdžiui, kas trukdo papietavus restorane pasprukti neapmokėjus sąskaitos, – rašo JAV ekonomistai Raymondas Fismanas ir Edwardas Miguelis savo knygoje „Ekonomikos gangsteriai: korupcija, smurtas ir valstybių skurdas“, išleistoje leidyklos „Baltos lankos“. – Iš dalies – teisinių pasekmių baimė: o kas, jeigu sugaus? Bet bausmė už sukčiavimą mokesčių srityje – mažai tikėtina ir santykinai nedidelė, o neatsiskaityti su padavėju restorane galima apskritai nesibaiminant jokių teisinių bausmių (nors greičiausiai tame restorane tapsite nepageidaujamas). Vis dėlto dauguma žmonių dažniausiai nepažeidžia įstatymų. Ko gero, daug labiau nei baudos ar kalėjimas nuo nusikaltimų mus sulaiko vien žinojimas, kad taip elgtis tiesiog nedera. Sąžiningai elgtis mus verčia mūsų pačių sąžinė.“
„Ekonomika.lt“ publikuoja ištrauką iš ekonomistų atlikto pasaulinio tyrimo.
***
Tokie asocialūs asmenys kaip Al Capone šitokių skrupulų turi kur kas mažiau. Taigi jei kas nors elgiasi vien paisydamas siauriausių savanaudiškų interesų – sukčiaudamas su mokesčiais ar neapmokėdamas sąskaitos restorane, – tokį žmogų reikėtų laikyti nusikaltėliu, neturinčiu sąžinės, ir galėtume vadinti jį ekonomikos gangsteriu. Deja, kaip pamatysime, šioks toks „ekonomikos gangsteris“ tūno kiekviename iš mūsų.
***
Al Capone visi prisimena buvus gangsterį, žiaurų, šaltakraujį žudiką. Tačiau kur kas mažiau žmonių žino, kad prieš įstodamas į Čikagos šiaurinės dalies (North Side) gaują ir vėliau tapdamas jos vadeiva jis dirbo buhalteriu statybos bendrovėje. Paprastai mes nesiejame gana kuklios, gal net nuobodžios buhalterio profesijos su tokiais žinomais banditais kaip Al Capone. Tačiau buhalterio įgūdžiai Al Capone labai pravertė kuriant ištisą nusikalstamo verslo imperiją. Čia derėtų pabrėžti žodį „verslas“, nors Al Capone vertėsi iš kontroliuojamos prostitucijos, lošimų, reketo, prekybos pilstuku prohibicijos metais ir šio neteisėto verslo ginčus sprendė pasitelkdamas kulkosvaidžius, o ne teisininkus.
***XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje FTB pareigūnai įkūrė fiktyvią įmonę „Abdul Enterprises“, per kurią mėgino išprašyti iš politikų tam tikrų paslaugų (įskaitant paramą plaunant pinigus) išgalvotam turtingam Artimųjų Rytų šeichui. Slaptieji FTB agentai siūlė kyšius senatoriams, Kongreso nariams ir kitiems aukštiems JAV politikams, o visus pokalbius su jais įrašinėjo. Ši vadinamoji „Abscam“ operacija baigėsi penkiems Jungtinių Valstijų Kongreso nariams, vienam senatoriui ir daugybei vietos pareigūnų pateiktais kaltinimais, taip pat visuomenės pasipiktinimu JAV valdžios institucijose akivaizdžiai paplitusia korupcija.
***
Kodėl verta būti prezidento sūnumi? Paklauskite bet kurio eilinio indoneziečio, ir jis jums atsakys, kad dėl labai daug ko. Šis atsakymas bus paremtas asmenine patirtimi dar iš tų laikų, kai šalį valdė prezidentas Suharto. Jo sūnus Mandala Putra Suharto turėjo užtektinai lėšų daugelio milijonų vertės viloms pasaulyje įsigyti, prabangių automobilių kolekcijai išlaikyti ir kitoms pramogoms, būdingoms turtingiems plevėsoms. Tomio (taip Indonezijoje vadina buvusio prezidento sūnų) žygiais nuolat domėjosi vietos bulvarinė žiniasklaida ir eiliniai indoneziečiai turėjo galimybę pažvelgti į privilegijuotą pirmosios šeimos gyvenimą.
Iš kur Tomio gaudavo grynųjų prabangiems automobiliams? Kaip ir kiti Suharto vaikai, Tomio buvo verslininkas, ir jo verslo imperija apėmė kiekvieną Indonezijos ekonomikos sferą, įskaitant cigarečių gamybos įmones, naujienų televiziją, automobilių korporacijas ir visa kita. It karalius Midas prie ko tik prisiliesdavo, viskas virsdavo didžiausiu pelnu, ir, žinoma, jo nereikėjo raginti, kad atsiriektų dalį sau. Suharto šeimos nariai liūdnai garsėjo kaip reikalaujantys savo dalies iš bet kurios verslo įmonės, norinčios bendradarbiauti su valstybinėmis šalies institucijomis.
***
Vos prieš kelis dešimtmečius elektronikos prekės ar pigūs žaislai iš Azijos mus pasiekdavo su lipduku „Pagaminta Honkonge“. Dabar šios prekės pažymėtos ženklu „Pagaminta Kinijoje“.
Mat šiandien septyni milijonai honkongiečių yra pernelyg turtingi, kad konkuruotų su pigia darbo jėga gretimojoje Kinijoje, kur dirba dauguma gyventojų, o jų yra 1,3 mlrd. Honkongas grįžo prie savo šaknų – prekių transportavimo verslo ir šiuo metu yra žinomas kaip prekybos mazgas, Kinijos eksportą pristatantis į bet kurią pasaulio šalį ir priimantis didėjančius importo srautus, skirtus sparčiai augančiai šios šalies kaimynės ekonomikai pamaitinti.
Nesunku įsivaizduoti, kaip prekių gabenimas konteineriais padėjo ir Kinijos al kaponėms – ginklų, narkotikų ir kitos populiarios kontrabandos prekeiviams. Patikros ir priežiūros technologijos nesiplėtojo tokiais sparčiais tempais kaip krovinių gabenimas. Dauguma patikrų vis dar atliekamos senoviniais metodais – plika akimi apžiūrint konteinerio turinį. Tačiau, pavyzdžiui, vien 2006 m. per Honkongo uostą pervežta beveik 24 milijonai 40 pėdų konteinerių su prekėmis, arba daugiau nei 2 700 konteinerių per valandą, todėl vietos muitininkai pajėgūs patikrinti visai nedidelės šių konteinerių dalies turinį. Niekas nežino, kas iš tiesų keliauja per Honkongo uostą tuose milijonuose vienodų bevardžių konteinerių.
***
Lai Changxingas atvyko į Fudziano provincijos sostinę Siameną ieškodamas pragyvenimo šaltinio. Jis atvažiavo XX a. devintojo dešimtmečio viduryje, kaip tik tuo metu, kai Kinijos vyriausybė šiek tiek sumažino privataus verslo kontrolę. Ponas Lai atvyko be pinigų, neturėdamas jokių pažinčių, nemokėdamas nei skaityti, nei rašyti. O 1990-aisiais jis jau buvo milijonierius, 1999-aisiais – milijardierius, turintis akcijų kone visose Fudziano verslo įmonėse, pradedant sporto komandomis, viešbučiais, baigiant logistikos bendrovėmis. Šiandien pono Lai istorija jau išnarpliota. Šiuo metu L. Changxingas gyvena namų arešto sąlygomis.
Greičiausiai šis novatoriško greitojo krovinių gabenimo ir pasenusių patikros metodų neatitikimas niekam nebuvo toks naudingas kaip L. Changxingui. Jis užsiėmė kontrabandine veikla, tačiau jo nelegaliai gabenamos prekės nebuvo neteisėtos. Kaip skelbiama 1998 m. oficialaus tyrimo, pagaliau sužlugdžiusio Lai imperiją, ataskaitoje, šis kontrabandininkas nelegaliai iš Honkongo į Kiniją įvežė 6 milijardų JAV dolerių vertės prekių, kurios Kinijos vyriausybei atsiėjo milijardus nesumokėtų mokesčių.
FAKTAI: ekonomikos gangsteriai
Kontrabandą į Kiniją nenorom skatino pati valstybė: 1996 m. šalies valdžia 1996 m. nustatė 55 proc. muitą kvepalams ir 70 proc. muitą tabako gaminiams. Užsienietiškiems automobiliams buvo taikomas 100 proc. muitas, monitoriams – 50 proc.
Ekonomikos nuosmukis – nepaprastai svarbi smurto Afrikoje priežastis. Karo rizika Afrikos valstybėse padidėja 50 proc. (30 proc. šuolis nuo maždaug 20 proc.) būtent ekonomikos recesijos metais
Angola turtinga naftos ir deimantų, tačiau 2002 m. dauguma jos gyventojų pragyveno už mažiau nei dolerį per dieną. Pasibaigus ilgam ir varginamam pilietiniam karui, jie gyveno kur kas skurdžiau nei prieš 27 metus, kai buvo paskelbta šalies nepriklausomybė
R. Fismanas, E. Miguelis
