Šį rudenį pasaulio plento dviračių sporto čempionė Edita Pučinskaitė paskutinį kartą startavo pasaulio pirmenybėse, nes apsisprendė palikti didįjį sportą. Atsisveikinimo šventę Italijoje gyvenančiai garsenybei rengia šios šalies muziejus, kurio ekspozicija skirta dviračių sporto čempionams. Gruodžio 27 dieną jai sueis 35-eri.
„Šiaulių kraštas“ kalbėjosi su E. Pučinskaite, kai ji šį mėnesį kelioms dienoms buvo parvykusi į tėviškę aplankyti tėvų Naujojoje Akmenėje.
— Kokios mintys dabar kyla, kai atsisveikinai su didžiuoju sportu, su ta gyvenimo dalimi, kuri tave išgarsino?
— Praeityje — labai gražūs metai, nepakartojamos emocijos. Buvo ir nusivylimų, bet juos užgožė pergalių džiaugsmas, pripažinimas.
Man neliko nuoskaudų, kokias įžvelgiu kitų kolegių veiduose, kai jos palieka didįjį sportą. Nes kai kas tai daryti yra priversti — po nusivylimų ar patirtų traumų. O aš apsisprendžiau, turėdama galimybių ir toliau sportuoti. Ragino mano komanda Italijoje, Lietuvos dviračių federacija. Patyriau spaudimą tęsti karjerą.
— Kodėl būtent šiuo laiku apsisprendei?
— Anksčiau ar vėliau mano gyvenimas turi keistis. Juk visiems ateina laikas, kai tampama „eks“ kokioje nors srityje. O labai gera yra pačiai nuspręsti daryti pakeitimus, o ne būti tam verčiama.
Pasikeitimų pati norėjau. Juk gyvenimas pilnas naujų išgyvenimų, kurių iki šiol nepatyriau, prie ko mano amžiuje būtų laikas prieiti.
„Žiūrėsiu, kur užsikabinti“
— Gal galima sukonkretinti.
— Pradėkime nuo vasaros atostogų, kurių nė karto neturėjau per savo sporto karjerą. Gal kam keistai atrodo, bet nesu buvusi Nidoje. Kol buvau mažutė, tėvai per atostogas veždavo į Latviją. O nuo dvylikos metų pradėjau sportuoti, įstojusi į Panevėžio sporto mokyklą. Prie jūros buvau tik Palangoje ir Klaipėdoje, nes ten rengtos treniruočių stovyklos. Tad 22 vasaras vien įtemptai pramyniau dviračio pedalus.
Noriu išnaudoti galimybę daugiau pabūti su šeima, su tėvais. Noriu pakeliauti ir pamatyti pasaulį kitokiomis akimis negu iki šiol — turistės akimis. Juk tai padeda atsipalaiduoti.
Pagaliau gimsta naujos idėjos. Ir jei aš jų nerealizuosiu, tai paskui gali būti ir nesmagu. Sulaukiu ir pasiūlymų dėl įvairių projektų. Laikas žiūrėti, kur galėsiu užsikabinti. Aišku, laikas ir apie savo šeimą pagalvoti. Sportas man davė daug, aš nemažai daviau sportui. Ir šitame posūkyje jaučiuosi reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje.
Vadavosi iš sporto rutinos
— Nuo sporto įtampos atsipalaidavai tik šį rudenį, o naujos idėjos, panašu, gali įtraukti vėl į skubų tempą.
— Daugelį metų rašiau žiniasklaidai — į internetinius portalus, žurnalams. Tas rašymas man buvo būdas išeiti iš dviračio sporto rutinos, neužsisukti pedalais ir pažvelgti į gyvenimą plačiau. Dabar noriu tęsti rašymą spaudoje.
Bręsta mintys ir apie knygą. Ji yra viena iš mano svajonių. Italijos dviratininkių komanda, kuriai atstovaudama baigiau sportininkės karjerą, siūlo bendradarbiauti kaip komandos atstovei spaudai.
Kadangi sukaupta didelė patirtis dviračių sporte, tai tą patirtį norėčiau panaudoti. Kokiomis formomis — dar neaišku. Panašu, kad dėl turimų ryšių su dviratininkais ir jų vadovais gavau pasiūlymų iš kinematografijos pasaulio. O jis mane žavi ir naujų patirčių galimybe.
Ieškojimų etapas
— Tad šiuo metu tebėra ieškojimų etapas, nesi tvirtai apsisprendusi, ko imsies.
— Būtent. Nesakau, kad apdairiai renkuosi. Bet aš dar nenoriu konkretumo. Noriu truputėlį palaukti. Pasižvalgyti. Manau, kad neturėčiau atsidėti kam nors vienam. Taip, kaip vaikystėje padariau su dviračių sportu ir jam atidaviau visą save. Tad kol kas niekam nenoriu atiduoti savo minčių, fantazijų, dalinti save visur ir po truputį.
Gal atrodau kurioziškai nusiteikusi, bet dabar noriu šiek tiek mėgautis gyvenimu. Niekur nenoriu pulti stačia galva. Nes būtent taip pramyniau tuos 22 metus, tad jei po tiek laiko ir pailsėsiu kokį pusmetį, tai neturėtų būti didele nuodėme.
— Tai tavo materialinė padėtis tokia, kad nerūpi, kaip šiandien išgyventi. Ir gali sau leisti pasimėgauti gyvenimu, o ne uždirbinėti.
— Moterų dviračių sporte tikrai niekas aukso kalnų nesusikuria. Mūsų kontraktai buvo mažučiai. Moralinis atlygis, bent jau man, juos gerokai pralenkė. Dabar man pagelbėja valstybės skirta renta — visam laikui. Ją gaunantys aukščiausius apdovanojimus laimėję mano kolegos sportininkai jaučiamės tinkamai įvertinti kaip savo šalies piliečiai.
Apskritai aš visada didžiuojuosi savo tėvyne. Jausdavau dvasinį pakilimą, vilkėdama Lietuvos trispalvės marškinėlius per pasaulio čempionatus ir olimpiadas. Trijų Gedimino ordinų įteikimas Prezidentūroje man išliks, kaip gražiausi prisiminimai iš ilgų apdovanojimų serijos tiek Lietuvoje, tiek Italijoje. Ir stebiuosi kai kuriais mūsų šalies krepšininkais, kurie šito jausmo nebepatiria ir kurių reikia bemaž maldauti dėl atstovavimo savo šaliai.
Stabiliai laikėsi viršūnėse
— Vyrų dviračių sporte yra garsenybių, kurie kelerius metus iš eilės vis laimi aukščiausio lygio varžybas. O tokių dviratininkių — rečiau.
— Italė Fabia Luperini ketverius metus laimėjo daugiadienes „Tour de France“ lenktynes ir tiek pat “Giro d'Italia“ lenktynių.
Dabar laimėti varžybas vis sunkiau ne tiek dėl lyderių konkurencijos, bet ir todėl, kad pergalė priklauso ir nuo visos komandos pajėgumo, jos taktinių gudrybių, techninių galimybių.
Mano rezultatai nebuvo rėkiantys. Nelaimėjau dešimties „Giro d'Italia“, o tik dvi. Bet buvo ne viena antroji ir trečioji vietos. Dėl to visada jaučiausi laiminga, nes pozicijos iškovotos sunkiu prakaitu. Ir mano rezultatai buvo stabilūs. Keitėsi ne viena dviratininkių karta, mano pagrindinės varžovės krisdavo ar mesdavo sportą, o aš vis buvau viršūnėlėje.
Kelrodė žvaigždė neapakino
— 52 metų prancūzė Žani Longo laikosi dviračių sporto viršūnėse, yra ilgaamžės sportininkės pavyzdys. Ar žavi jos kelias ir patirtis.
— Ji labai protingai pasiruošia lenktynėms ir startuoja tik du kartus per metus, pademonstruoja aukšto lygio sportinę formą. Nežinau, kaip Longo tai padaro. Pati esu prieš tokį individualų pasiruošimą, nes galėjau tobulėti tik vis dalyvaudama varžybose.
Longo mane žavi, kad savo asmeniniu pavyzdžiu neigia teorijos apskaičiavimus, kiek dėl senesnio amžiaus suprastėja rezultatai.
Tačiau man nepatinka prancūzės uždarumas, ji beveik su niekuo nebendrauja. Ir treniruojasi lyg paslapčia. Tokio lygio garsenybė galėtų daugiau padaryti dėl moterų dviračių sporto pasauliniame lygyje. Juk nedaug sportininkų turi asmenines pažintis su pačiu Prancūzijos prezidentu.
Longo man buvo kelrodė žvaigždė karjeros pradžioje, bet dabar — ne. Ji — tokia vienintelė pasaulyje. O mano kitoks požiūris į gyvenimą.
— Tarp tavo sportinio gyvenimo bendražygių nebėra Zitos Urbonaitės iš Šiaulių.
— Jos savižudybė sukrėtė. Mūsų komandoje ji buvo iš žmonių, turinčių gražiausią vidinį pasaulį. Jutau labai artimą dvasinį ryšį su ja. Kuo daugiau mąstau — kodėl taip atsitiko, tuo kyla daugiau klaustukų. Kada prasidėjo Zitos depresija, kuri sutrukdė susivokti realybėje? Tačiau neigiu, kad didysis sportas stumia savižudybėn. Juk bet kurioje gyvenimo veikloje žmogus turi išmokti džiaugtis gyvenimu ir tai daryti yra menas.
Tęsia treniruotes
— Ar pati jauti kokių grėsmių besikeičiančiame savo gyvenime, kuriame keičiasi ne tik veikla, bet ir ritmas. Pagaliau keičiasi buitis.
— Viskas kaip nors susiklostys. Nereikia užsifiksuoti ant pasikeitimų. Stengsiuos kuo natūraliau įsilieti į naująją realybę.
Tačiau sporto neatsisakysiu visiškai, jis buvo beveik visas mano gyvenimas, o ateityje — tik jo dalis. Italijoje turiu daug nuostabių draugų, su kuriais paprasčiausiai gera dviračiais kasdien nuvažiuoti po kelias dešimtis kilometrų ir tame kelyje pakalbėti išsikalbėti. Tad neprireikia savęs prievartauti paimti dviratį.
O buities pasikeitimai priklausys nuo pasirinktos veiklos, nuo dalyvavimo projektuose. Antai jau dabar esu žengusi socialinį žingsnį — dalyvauju dviratininkų grupėje, kuri ragina žmones duoti kraujo. Ir pati greitai tapsiu donore. Noriu paprasčiausiai padaryti be jokio noro, kad kas nors sugrįžtų. Nors vis tiek sugrįžta — moraline prasme.
Pasiekimai
E. Pučinskaitė iškovojo apie 100 pergalių. Dviratininkė 1995 metų pasaulio čempionate pelnė bronzos medalį. 1998 metais laimėjo „Tour de France“ lenktynes. 1999 metais pasaulio čempionate iškovojo auksą ir bronzą bei buvo išrinkta geriausia Lietuvos sportininke. 2001 metais pasaulio pirmenybėse pelnė sidabro medalį. 2006 ir 2007 metais triumfavo “Giro d'Italia“ lenktynėse. Dviratininkė 2007 metais pasaulio reitinge buvo pakilusi į ketvirtąją vietą. Sportininkė varžėsi Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino olimpinėse žaidynėse.
Vytautas RUŠKYS
