Švenčių periodu net ir didžiausi realistai vienaip ar kitaip atsiduria pasakų šalyje: šventiniai renginiai su pasakiškais personažais, pasakų šalies vilionės parduotuvių vitrinose, lempučių girliandos gatvėse, iš visur liete besiliejantys burtai, horoskopai ir prognozės visus mus paverčia pasakų šalies dalimi.
Visi žinome, kad pasaulis, kuriame gyvename – toli gražu ne idealus, ir kad anksčiau ar vėliau mūsų vaikai patirs jį su visa skaudžia realybe.
Taigi galbūt vertėtų atmerkti akis kiek anksčiau ir papasakoti jiems, kad stebuklų nėra? Ar niekada nesate susimąstę, kodėl nuo seno visose tautose vaikams sektos pasakos? Kodėl daugybė žmonių net suaugę nori tikėti stebuklais, nerealiais reiškiniais? Net ir mokslininkai bei rimtos valstybinės institucijos gvildena nepaaiškinamų reiškinių problematiką, bando rasti atsakymus į klausimus, kurie patys savaime nukreipia į stebuklų pusę.
Tokia jau yra žmogaus prigimtis, kad pasakos jam būtinos – kaip vanduo, maistas ir šiluma. Kaip tik vaikystėje šis tikėjimas efektyviai apsaugo dar nesustiprėjusią vaiko psichiką nuo karčios gyvenimo tiesos, suteikia vaikui jėgų ir pasitikėjimo savimi.
Gyvenimas laukiant stebuklo
Yra tėvų, kurie būgštauja, kad jei jie ilgai maitins vaiką pasakomis ir stebuklais, jis išaugs naivus ir patiklus. Vaiko tikėjimas nerealiais dalykais jiems atrodo juokingas ir netgi liudija šiokį tokį mažylio protinį nepilnavertiškumą.
Tokie tėvai skuba savo stebuklėliui kuo anksčiau atskleisti tiesą, parodyti, kaip „veikia“ mus supantis pasaulis, pasidalinti su juo savo, suaugusiųjų, cinizmu ir praktiškumu.Pasak psichologų, toks tiesmukiškumas – didelė klaida. Vaikui vystantis pasakų ir stebuklų stadija yra labai svarbi ir būtina – jis turi patikėti, kad pasaulyje egzistuoja tobulas gėris.
O tėvų užduotis – kuo ilgiau palaikyti šias vaiko iliuzijas, kol jis pats (palengva!) neims po detalę dėlioti tiesos mozaikos, kurioje, be abejo, bus ne tik teigiamų, bet ir neigiamų gabalėlių: raidos kelias kiekvienam žmogui individualus.
Be abejo, tai nereiškia, kad turėtumėte puoselėti net ir visai nevykusias vaikiškas fantazijas. Tačiau kiekvieną realią tiesą, pasakos paneigimą reikėtų atskleisti itin subtiliai. Jei 9-10 metų mergaitė įsivaizduos esanti pasakų princesė, kurią kada nors pastebės gražuolis princas – tai dažniausiai tėra viena iš savo lytinės priklausomybės suvokimo formų.
Tačiau jei tokios svajos išlieka sulaukus 15 metų ir mergina vis dar tiki princu ant balto žirgo, apie tai, kad pasaulis bei jame gyvenantys žmonės nėra tobuli, jau vertėtų pasikalbėti: juk princu ant balto žirgo (ar už prabangaus automobilio vairo) gali pasirodyti besąs ir vidutinio amžiaus krizę išgyvenantis, jaunutes merginas į savo lovą viliojantis prasisiekęs verslininkas, ir infantilus, savo protu mažai besivadovaujantis turtingų tėvų sūnelis, ir netgi nusikalstamo pasaulio personažas.
Beje, ne paslaptis, kad tapus princo „žmona“ gyvenimas ne visada keičiasi į gerąją pusę, tad kur kas perspektyviau būtų pasukti galvą pačiai ir trokštamą statusą bei kitas gyvenimo gėrybes užsidirbti savo protu ir išmintimi.
Melas su užuomina
Kai kurie tėvai mano, kad pasakos apskritai nėra šiuolaikiškos ir netgi tam tikra prasme žalingos: jose daug baisumų, jų herojai kupini agresijos, įvykiai nelogiški. Tačiau moksliniais tyrimais ne kartą įrodyta, kad senosios pasakos turi unikalių auklėjamųjų ir psichoterapinių savybių. Daugelis senųjų pasakų (pvz. „Ropė“, „Pagrandukas“ ir kt.) sukuria mažiesiems saugumo jausmą. Net ir pasakos turinio mažieji nesuvokia paraidžiui, kiekvieną kartą sekant pasaką jiems atsiveria vis naujos ir naujos prasmės, taigi kiekvieną kartą įdomu. Kaip tik todėl vaikai dažnai prašo sekti vis tą pačią pasaką – ir neturėtumėte šio prašymo ignoruoti.
Pasakos ir jose pateikiami elgesio modeliai moko vaiką, kaip jis turėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, jis pradeda suvokti, kas gerai ir kas blogai. Pasakos turinio galima net neaptarinėti: vaikui užtenka, kad girdi jūsų intonacijas – jis ir taip supras, kurį veikėją palaikote, o kuris simbolizuoja blogį.
Šiuolaikiniai psichologai teigia, kad vaikystė be pasakų ir būtinos stebuklų dozės palieka nepataisomos žalos įspaudą visam žmogaus gyvenimui: jam nelieka šiltų, gerų prisiminimų apie ypatingą vaikišką naivumą, jis gali jaustis nelaimingas ir vienišas.
Senosios pasakos geros dar ir tuo, kad jos yra praėjusios savotiškos natūralios atrankos etapą, išliko iki mūsų per šimtmečius. Patiems mažiausiesiems jos – kaip tik tai, ko reikia norint suvokti šimtmečiais formuotą kasdienybės išmintį: neatidarinėti durų svetimiems (vilkui), elgtis gerai (padėti sutiktam seneliui), ieškant laimės susidurti su pavojais ir kt.
Pasakos tęsiasi
Naujesni vaikų literatūros veikėjai, kurie jau turi savo autorius, taip pat paprastai sutelpa į klasikinį rinkinį, perduodamą iš kartos į kartą. Hansas Kristianas Andersenas, Šarlis Pero, broliai Grimai, Markas Tvenas, Žiulis Vernas, Radiardas Kiplingas, Luisas Kerolis, Astrida Lindgren ir kiti – tai autoriai, kurių sukurti personažai ir istorijos aktualios įvairaus amžiaus vaikams, padės palengva, neskausmingai pereiti iš pasakų ir stebuklų pasaulio prie literatūrinės fantazijos suvokimo ir išliks jų atmintyje visam gyvenimui.
