Ar galėjo jūsų senėlė ir senelis pagalvoti, kad tie skripkoriai, pagal kurių progresyvias melodijas jie kartu polką trypdavo, dabar stovi prie keistų aparatų ir kažkokius baisius, bet, sako, dar progresyvesnius triukšmus leidžia?
Skripkoriai mirė dar tada, kai atsirado įrašų industrija, o vėliau diskotekos apaugo apsamanojo pridėtinėmis vertėmis ir užgimė klubai, tos hedonizmo bažnyčios, o diskžokėjai, pamokslautojai plokštelėmis, netgi įgijo panašų statusą kaip roko žvaigždės ir pradėjo lipti į laikraščių puslapius ir TV ekranus. O per paskutinius porą metų klubai suvešėjo ir Lietuvoje.
Šių metų vasario 27 d. tiesioginiame “Bravo” apdovanojimų eteryje kaunietis Ignas i.v. (Ignas Vanagas) dėkojo visiems, padėjusiems klubams Lietuvoje išsprogti - pirmą kartą mūsų šalyje buvo išrinktas geriausias diskžokėjas. Kad jau prisidirbo, tai tegu dabar šneka į diktofoną.
Na, tai ar padaugėjo pasiūlymų groti? Ar dabar didės tavo honorarai?
Ne. Mano honoraras ir taip labai didelis ir visi tikisi, kad jis po apdovanojimo nekils.
Tavo konkurentai nebuvo įvardyti. Nežinai, kas jie buvo?
Aš galiu nuspėti, galiu įvardyti, kas jie tokie. Tai Marius Ivanoff ir Mindaugėlis. Kitų, už kuriuos buvo balsuojama, “RyRalio” diskžokėjų aš nelaikau konkurentais, nes jie propaguoja kitokią muziką. Aš juos labai vertinu, gerbiu ir manau, kad jie yra patys geriausi, tačiau manau, kad “Bravo” komisija vertinimo ne tik pagal gerumo kriterijus ar tokius standartus kaip miksavimas, kuris nebėra toks aktualus, bet ir populiarumą, ir kas per muzika šiuo metu valdo klubus.
Yra daugybė skeptiškai nusiteikusių žmonių, kurie sako, kad diskžokėjai negroja, jie tik leidžia kitų žmonių įrašus. Tai vis dėlto groja diskžokėjai ar ne?
Aš muzikos visai nekuriu. Tie patys kūriniai, sudėti tam tikra tvarka ir paleisti tam tikru momentu, suskamba visai kitaip. Jie suskamba taip, kaip galbūt negalėtų suskambėti, jei juos grotų patys tos muzikos kūrėjai.
Kaipgi diskžokėjai groja?
Dabar grodamas stebiu atskirus žmones, kaip jie reaguoja į tokį ar tokį gabalą ir ko jie gali tikėtis iš kitos plokštelės, ko jie tikisi iš manęs ir kas jiems daugiausiai jausmų sukelia, o aš bandau pataikyti.
Per paskutinius metus nustūmiau į šoną miksavimą. Žmonės to vis tiek nesupranta.
Kaip valdyti publikos nuotaiką?
Reikia turėti instinktą ir turėti ginklų juos nustebinti.
Su kokiais stereotipais diskžokėjai Lietuvoj dažniausiai susiduria, kai bendrauja su žmonėmis, kurie visiškai nesusiję su šokių muzika ir klubais?
Žmonės įsivaizduoja, kad diskžokėjas yra savo uždaram pasaulyje, suka tas dvi plokšteles, būtinai “skrečiuoja”. Įsivaizduoja tai, ką jie matė per TV.
O pats “neskrečiuoji”?
Tas garsas, kuris lieka tavo ausinėje, kai plokštelė atsukinėjama atgal, yra tam, kad pagautum tam tikrą momentą plokštelėje. Bet tai nėra “skrečo” (scratch) garsas žmonėms ir to niekas negirdi.
Sakei, kad kursi muziką. Kursi tokią, kurią mėgsti ir propaguoji?
Aš iš tikrųjų mėgstu daugiau muzikos krypčių, negu aš groju, tačiau dabar pakankamai gerai jaučiuosi. Taip, kursiu tokią muziką, kokią groju.
Ar yra šokių muzikos, kurią groti yra sunkiau ar lengviau? Koks skirtumas groti tokią muziką, kokią groji tu ir, pavyzdžiui, “RyRalio”?
Tai techniškai nepamatuojami dalykai, tai vienodai sunku. Galų gale techniškas grojimas nebėra toks aktualus. Nebe pats grojimas yra tas didysis uždavinys, o suprasti tuos žmones, ko jiems reikia. Tačiau miksavimas, plokštelių parinkimas turi būti natūralus ir tai tikrai nėra sunku. Jei aš būčiau “RyRalio” diskžokėjas ir aš pažinčiau savo fanus, man nebūtų nei lengviau, nei sunkiau.
Kas dar Lietuvoj gerai groja?
Man patinka repo diskžokėjai, Mixas arba Mamania, iš progresyvo (progressive) - naujas talentas Caschius. Iš pasaulio? Daug tokių - pavyzdžiui, pas mus viešėjęs Anthony Papa, tas pats Johnas Digweedas. Savitai patinka Deep Dish, Sandra Collins, Steve’as Lawleris, iš hauso - Masters At Work, Danny Howellas. Iš techno labai norėčiau išgirsti Jeffą Millsą, labai patiko Sven Vath.
Galėtum žodžiais nupasakoti miksavimo meną?
Diskžokėjui grojimas - tai kaip pasaka. Naujas gabalas turi būti kaip naujas pasakos puslapis, kad būtų tie patys herojai, tačiau su naujais nuotykiais.
Per kiek laiko įmanoma visiškai pakeisti publikos nuotaiką, jai pačiai nepastebint?
Taip kaip pasakoje gali netikėtai išlįsti šmėkla, taip ir pačiam mikse: tai gali atsitikti per 5 minutes. Tas sprendimas ką nors pakeisti ateina labai spontaniškai.
O kiek kainuoja būti diskžokėju?
Iš pat pradžių tai kainuoja labai daug, bet vėliau dingsta tik tas “labai”. Jeigu esi pradedantis entuziastas, turi pirkti bent po 10 plokštelių per mėnesį. Tai jau yra kokie 400 litų. Turi turėti aparatūrą arba draugą, kuris ją turi. Tai yra dar 5 tūkst. litų. Į tai įeitų patefonai, mikširavimo aparatūra, monitoriai kažkokie, ausinės, kurios kaip tyčia kas metus sulūžta.
Ar įmanoma pragyvent iš didžėjavimo?
Taip, įmanoma. Aš pragyvenu. Bet tokių kaip aš yra vienetai. Jeigu mes šnekam apie amatininkus diskžokėjus, t.y. tuos, kurie groja radijo stočių muziką, bloguose baruose, lietuviškuose mediniuose klubuose, aš manau, kad jiems duodama uždirbti tiek, kad jie pragyventų ir neverkšlentų. Bet jeigu tu esi diskžokėjas menininkas ir norėtum įsiūlyti savo skonį klausytojui, tai tol, kol esi nepripažintas, tikrai nepragyvensi. Tu kiši ir kiši, ir kiši savo pinigus. Man reikėjo penkerių metų, kad aš pradėčiau iš to pragyventi. Reikia atkaklumo, reikia aukoti viską, ką galėtum nusipirkti ir pergyventi Merfio dėsnį, kad plokštelės, į kurias viskas sukišta, tau jau nebepatinka, kai parsineši jas namo.
Kaip tu pradėjai savo karjerą?
Prieš kokius 6 ar 7 metus surengiau vieną vakarėlį Kaune, pasikviečiau Sagą, tada pats pabandžiau pirmą kartą pagroti ir grojau juostiniais magnetofonais, o to niekam nelinkiu daryti.
Tada nusipirkau labai blogų plokštelių, labai blogų. Visiems diskžokėjams lemta praeiti etapą, kai visi aplinkui kiša pačias blogiausias savo plokšteles. Geras plokšteles, aišku, pasiima tie, kurie pirmi prie jų prieina, o paskui lieka entuziastams. Lietuvoj nėra plokštelių parduotuvių, negausi, ko nori.
Aš gaunu tiesiai iš diskžokėjų, kurie atvažiuoja ir man palieka, kiti užsisakinėja internetu, kiti prašo draugų, kad atsiųstų iš Londono, dar kiti patys kas tris mėnesius važiuoja į užsienį ir ten ieško.
Lietuvoj, be to, kad trūksta plokštelių, viso kito, kad pradėtum, yra ar ne?
Gedimino prospekte nebus tokios parduotuvės, kad va, nusipirk ir pradėk, bet jeigu nori rasti, rasi. Yra kur nusipirkti ir patefonų, ir mikširavimo aparatūros.
Kaip tau pavyko prasilaužti?
Organizuojant vakarėlius Kaune. Tokią muziką grojančių klubų nebuvo, todėl mums reikėjo patiems viską organizuoti, bet viskas vyko labai sėkmingai ir išsivyniojo į tai, kad klubai pradėjo kviesti diskžokėjus.
Kol grojau hausą, vakarėlius darydavome Kauno baruose, paskui aš išvykau į Ameriką, kur patekau į pasaulio superklubu vadintą, dabar jau uždarytą “Twilo” ir išgirdau, kad progresyvusis hausas (progressive house), kurio labai nemėgau, gali skambėti visai kitaip.
Grįžęs sudominau klubo “Nirvana” savininką ir mes pradėjom ten rengti vakarėlius, o viskas baigėsi tuo, kad jis pervadino klubą į “Ex-it” ir paskyrė tokiai muzikai. Aš manau, kad mano vakarėliai prisidėjo prie to, kad “Nirvana” tapo “Ex-it”.
Ar didelė diskžokėjų konkurencija?
Didelė, bet nemanau, kad turiu daug konkurentų ir tų, kurie mane laiko savo konkurentu. Rinkoje panašią muziką groja 6-7 diskžokėjai.
Ar naudoja konkurentai kokias nors juodąsias technologijas? Galbūt subraižo plokšteles, įpjauna ausines?
Ne. Blogiausi dalykai yra visokie šmeižtai už akių. Yra daug visokių istorijų: ir apie narkotikus, ir apie mano muziką, net ir iš tų žmonių, kuriems tai labai patinka.
Kaip žmogui, niekada nebuvusiam klube, paaiškinti, kuo skiriasi progresyvusis hausas nuo paprasto hauso?
Jis yra energingesnis, įmantresnis, linksmesnis, nuotakingesnis, jis gali būti išraiškingesnis.
Kodėl jį kartais vadina “kalbasa”?
Turbūt todėl, kad tie, kurie jį taip vadina, deep ar jazzy hausą, fanką laiko standartine šokių muzika, o progresyvas jiems tiesiog nukrypimas. O žmonės, išauklėti progresyviosios muzikos, hausą laiko per lengva, muilina muzika.
Kodėl ta muzika vadinama progresyviąja? Kame tas progresyvumas?
Sunku pasakyti. Apskritai man nepatinka šis pavadinimas. Progresyvusis hausas nėra vienintelė progresyvi muzika. Galų gale muzika, kurią groju, nėra vien tik progresyvas, tai yra ir tribal hausas, ir tech hausas.
Kam reikia tokios galybės stilių pavadinimų - “groovy jazzy filtered funky afterparty house”?..
Manau, kad kiekvienas pavadinimas atspindi, kaip ta muzika buvo sukurta, su kokia nuotaika ir kokiu metodu. Tai tikriausiai reikalinga diskžokėjams. Aš manau, kad publikos neturėtų labai dominti visi šitie stilių pavadinimai. Svarbu pati muzika ir diskžokėjai, kurie ją groja.
Ką galvoji apie keistoką progresyvo įvaizdį?
Jis nėra keistokas, jis pakankamai blogas. Nors man ir gaila dėl to, aš manau, kad tai yra normalu, kadangi progresyvą labai mėgsta rusakalbiai banditai, mašinų vagys. Buvo toks klubas “Jet Set”. Šis klubas galbūt netyčia, galbūt nedėdamas jokių pastangų, atsisakęs “face control” prie to prisidėjo. Jie grojo šią muziką tiems žmonėms.
Dar yra tokia nuomonė, kad progresyvas yra labiau Kauno muzika...
Todėl, kad ta muzika prieš metus taip išsprogo, kad sužavėjo labai daug jaunų žmonių. O Vilniuje buvo kokybiškų deep hauso renginių, kai Kaune “RyRalio” dar nebuvo, Karalius dirbo mažesnėse erdvėse.
Koks dabar yra skirtumas tarp Kauno ir Vilniaus klubinės scenos?
Aš manau, kad progresyvas turi ateitį Vilniuje, bet kol kas jį lengviau priima Kaune, o Vilniuje yra įvairesnės muzikos poreikis, klubų lankytojai yra pasiskirstę, yra daugiau scenų, yra techno scena, yra progresyvo scena, yra ta pati jazzy funky hauso scena, o Kaune yra popso, progresyvo scenos ir mažytė hauso scena.
Paskutinius dvejus metus klubai labai suvešėjo. Kiek dar laiko klubai plėsis? Kiek dar potencialiai gali būti atdaryta klubų, kad jiems užtektų publikos?
Aš manau, kad dabar klubų jau yra per daug, bet žmonių, vaikštančių į klubus, tikrai turėtų padaugėti, nes kol kas į klubus eina tik pasiturintis jaunimas ir pakankamai retai, o jeigu ekonominė situacija Lietuvoje, kaip tikimasi, labai pagerės, tai turėtų ir daugiau jaunimo pradėti į klubus vaikščioti. Todėl galbūt klubai užsipildys. Pakilimas turėtų vykti kokius penkerius metus. O paskui arba atsiras kitos pramogos, arba klubinė kultūra atras ką nors nauja.
Ir kokia kryptimi turėtų dabar viskas plėstis?
Aš manau, kad turėtų atsirasti daug naujų klubų lankytojų, daug žmonių turėtų atrasti grožį ne tik radijų ir VIVA muzikoje, bet ir tam monotoniškam “bumčike”.
Koks Lietuvos įvaizdis tarp užsienio diskžokėjų?
Jie labai tiki, kad čia yra “the future”, jie tiki, kad čia bus bomba. Jie labai laukia ES, kai žmonės turės pinigų, o jie tada galės čia atvažiuoti ir daug uždirbti. Geriausias pavyzdys yra Vengrija - truputį atsigavus ekonomikai, klubinė kultūra ten suvešėjo ir ji kartu su Rumunija yra geriausios vietos groti.
Kuo Lietuva skiriasi nuo Anglijos? Kodėl Anglijoj klubai smenga žemyn?
Nes anglai buvo pirmi ir jiems tai jau atsibodo. Anglija tai turi jau 20 metų, jie pilni įspūdžių, Lietuva to dar neatšventė, Lietuva tai turi tik trejus metus, realiai dvejus metus ir tris mėnesius, nes aš manau, kad “Gravity” yra pirmas Vilniaus klubas.
O jeigu Lietuvą palygintume su artimuoju užsieniu - Latvija, Estija ar Lenkija?
Aš manau, kad Lietuvoj yra geriau negu Latvijoje. Latvijoj yra daugiau komercijos nei kultūros, todėl jie gali atsivežti net ir didžiausias žvaigždes, bet vis tiek to niekas nesupranta ir klubai tušti. O tie, kurie pilni, groja aukštais dažniais pigų vokišką transą. Rusams labai patinka tokia muzika.
Estijoj jie irgi turi kažkokią sceną, bet ji yra truputį mažesnė arba ji yra uždaresnė kaimyninių šalių diskžokėjms.
Lenkija yra vertinama labai dviprasmiškai. Žmonės ją vertina ir labai gerai, ir taip pat šneka, kad ten tuščia ir niekas nesirenka, tačiau aš girdėjau, kad ten vyksta puikių ir deep hauso, ir techno vakarėlių. Bet aš ten niekada negrojęs ir man sunku pasakyti.
Amerikoj šokių muzika yra taip pat labai komercializuota. Varomoji jėga ten yra klubų savininkai, kurie tikisi iš to uždirbti, o ne entuziastai, kurie nori tą muziką populiarinti, todėl honorarai Amerikoj yra didesni, tačiau muzika priimama daug prasčiau.
Ten būna geresnių laikų, būna blogesnių. Niujorkas pernai atsidūrė didelėj duobėj, dabar jie vėl kyla. Kitas dalykas yra repas. Jeigu nebūtų repo, šokių muzika būtų “number one”. O jeigu į Lietuvą ateis repas, mums irgi bus sunku.
Ateina?
Taip. Man atrodo, kad į Europą repas ateina, nes čia keliasi vis daugiau juodaodžių emigrantų, o Lietuvoje jis populiarėja, nes čia didelis autoritetas yra VIVA ir MTV kanalai.
Nejaugi neįmanoma sukergti šokių muzikos ir repo?
Aš manau, kad repas ir šokių muzika yra nesukergiami dalykai. Aš į repą žiūriu tolerantiškai ir man smagu jį pažiūrėti, tačiau tai yra skirtingų žmonių grupių muzikos.
Kiek dar Lietuvos klubai pritraukdami žmones galės sužaisti garsiais vardais?
Aš manau, kad tai netgi nepradėjo veikti. Dabar veikia tik įvaizdis, bet ne tikroji diskžokėjo vertė. Kai pagaliau žmonės supras, ką diskžokėjai daro, kai klube bus švilpiama dėl kiekvieno diskžokėjo “arklio”, tada pradės lošti tie vardai.
O pats kiek “arklių” vidutiniškai per vakarą padarai?
Tai priklauso nuo aparatūros. Jeigu ji ideali, aš galų visai be “arklių” pagroti.
Koks tavo tragiškiausias pasirodymas?
Tragiškiausias pasirodymas buvo Kėdainių klube “Vikonda” prieš keletą savaičių. Man iš tikrųjų buvo labai gaila to miesto gyventojų, kurie visiškai nėra atradę šitos klubinės gyslelės. Jų niekas neapšvietė, juos labai sugadino aplinka. Tie megztiniai, sukišti į džinsus... Aš negalėjau jiems gerai pagroti.
Vilnius, Kaunas, o kas Klaipėdoj?
Klaipėdoj, yra gera downtemp scena ir komanda “One Ear Stereo”.
Ar yra potencialo kituose Lietuvos miestuose?
Mes kaip tik Panevėžy turėjom renginį ir ten tikrai yra žmonių, kuriems visa tai patinka. Ten netgi yra labai daug techno fanų. Kur daugiausia potencialo? Aš vis dar labai tikiu Kaunu, nes, kad ir koks tas Kaunas būtų, kauniečiai labai nuoširdžiai priima tą muziką, kuri jiems patinka. Jie nesimaivo taip kaip Vilniuje: va, kaip aš atrodau, ar mane pastebėjo.
O muzikos srovės - kokios daugiausiai potencialo turi?
Aš labai tikiu savo muzika. Yra dar viena muzikos kryptis, kuri visoms kitoms nušluostytų nosį, nes ji surenka didžiausias mases, yra pigiai daroma ir daugiausiai pinigų uždirba. “Scooter” yra būtent tokia muzika. Tai ginklas, kuris galėtų būti nukreiptas prieš visą gerą šokių muziką.
O dėl šokių muzikos aš manau, kad visos kryptys turės tam tikrą savo sceną. Nėra taip, kad atsiranda muzika ir ji išpopuliarėja. Atsiranda žmogus, kuris ją išpopuliarina. Ir tai visiškai priklauso nuo pastangų. Jeigu Vilniuje atsirastų trys konkuruojančios agentūros, kurios rimtai dirbtų su techno, mes po trejų metų turėtume tokią kartą, kad techno per didžiąsias radijo stotis grotų. Nes tai yra sukuriamas dalykas.
Tai ar radijo stotys dėl neformato kaltos, ar žmonės, kuriantys kitokią muziką, deda per mažai pastangų, ar lietuvaičių skonis beviltiškas?
Skonis yra formuojamas. Jei gimei Amerikoj, tau labai patiks rokas, nes jis tavo antenas pasiekia iš visų radijo stočių ir TV. Jeigu tu gimei Londone, tu klausysi šokių muzikos. O kas kalčiausias? Tie, kurie formuoja tą skonį, t.y. radijo stotys. Radijo stotyse nėra tokių žmonių, kurie sakytų, kad galim rytoj neuždirbti pinigų, bet auklėjam žmones.
Jie juk neišgyventų, jei nesistengtų uždirbti.
Gerai. Galbūt jie per mažai galvoja apie ateitį, jie nenori investuoti.
Ko reikia vidutiniam lietuviui iš klubo?
Neįpareigojančios aplinkos, muzikos, kurią jis puikiai supranta, pagal kurią jis gali padainuoti, pamosikuoti savo alaus bokalu, keptos duonos užkrimsti. Dar kad galėtų atsisėsti prie medinio nešvaraus stalo ir suvalgyt kepsnį. Būtinai - jokio komforto. Nes jeigu yra gera vėdinimo sistema, tai bus šalta, jeigu interjeras kažkiek modernesnis, tai jie irgi nejaukiai jausis.
Uždirba būtent tie klubai, kurie tą daro. Tai yra pats geriausias pelningo klubo modelis.
O vidutiniam klubinėtojui?
Jeigu mes šnekam apie Vilnių, yra kitaip. Jiems labai patinka nemokamas įėjimas. Tai be galo pakelia vakarėlio nuotaiką. Dar jiems labai smagu, jeigu gali išgerti prekybos centro kainomis. Aišku, dar svarbu draugai, su kuriais eina, ką gali apkalbėti, prieš ką gali pasigirti. Dar muzikai ne eilė. Svarbu, ar jiems nereikia laukti ilgai eilėje. O dabar jau muzikos ir diskžokėjo eilė.
O ką reikia daryti, kad turėčiau klubą, bet neturėčiau lankytojų?
Vietoj mokesčio už įėjimą, klausti, koks diskžokėjas šiandien groja. Niekas neatsakys. Ir tu neturėsi nė vieno lankytojo.
Ar diskžokėjų gyvenimo būdas audringas?
Labai. Gyvenimo ritmas yra visiškai nesuvokiamas ne diskžokėjams, labai daug pagundų viskam, daug nervus tampančių dalykų aplink.
Merginas lengviau kabinti?
Aš manau, kad taip.
Kiek esi merginų diskžokėjo auros dėka nukabinęs?
Aš šito negaliu daryti, nes aš turiu draugę.
O jeigu pamirštum, kad turi draugę?
Aš iš tikrųjų esu labai geras savo draugei.
Ar “God is a DJ”?
Tam tikrais momentais, labai trumpais, taip. Bet iš tikrųjų ne.
Igną kamantinėjo Arminas Višinskis ([email protected])
Interviu metu Ignas nenukentėjo, jam neprireikė greitosios pagalbos.
Na, Ignai, uždėk tą “plastinkę”, noriu pašokti su savo mažule.
