Su būsimąja žmona susipažinau darbe. Pastebėjau, kad mergina simpatiška ir bendraujanti, tačiau visiškai nekalbėjo angliškai. Nesu didelis flirto specialistas, tad pasikuklinau pats ją pašnekinti, bandžiau gauti telefono numerį per kolegas, bet nepavykus teko paprašyti pačiam. Kalbėti mums sekėsi nekaip, ėmėme susirašinėti trumposiomis žinutėmis. Kadangi jai buvo sunku suprasti, ką rašau, buvau pradėjęs netgi mokytis lietuvių kalbos. Taip pamažu mūsų draugystė įgavo pagreitį. Atsimenu, kai parodžiau savo lietuvaitę šeimai, mama man pakuždėjo, kad geresnės panelės dar nebuvau parsivedęs. Negalėjau gi tokios paleisti!
Apie Lietuvą nežinojau nieko, darbovietėje pažinojau kelis lietuvius, bet jų šalies kalba ir tradicijomis tikrai nesidomėjau. Laikui bėgant supratau, kad mano išrinktoji vis laisviau kalba angliškai, o ir savo šalies papročių ji man nepiršo, greičiau jau pati stengėsi pritapti prie britiško gyvenimo būdo. Ir dabar retsykiais ji apsilanko pas drauges lietuves atšvęsti tradicinių švenčių pagal savo papročius, bet visai neprieštarauja, jei mudu per Kūčias valgome picą. Susipažinę netrukus apsigyvenome kartu ir tais pačiais metais susižadėjome. Esame susituokę jau penkerius metus.
Jei atvirai, Lietuva manęs nesužavėjo. Nuvykome ten atšvęsti vestuvių su žmonos giminėmis. Marijampolė – mažas miestelis, gatvėse anglų kalbos neišgirsi, žmonos tėvai angliškų kanalų namuose neturi, susirinkus šventinės vakarienės į užsakytą barą paaiškėjo, kad giminės irgi angliškai nekalba! Teko sėdėti, nesuprantant lietuviškų juokelių ir kilnoti stikliuką. Neįvertinau degtinės stiprumo ir baisiai nusigėriau. Vakarop nuvažiavęs į kaimą nakvoti, išvydau medinę trobą, lauko tualetą ir iš to siaubo ėmiau laukais bėgti ieškodamas oro uosto! Deja, buvau sugrąžintas atgal ir skaičiavau dienas ir valandas iki skrydžio namo. Ta viešnagė lietuviškame kaime mane šokiravo ir visus šiuos metus atsikalbinėju, jei žmona siūlo vėl aplankyti Lietuvą. Galbūt ateityje ryšiuos darsyk ten nukeliauti, bet norėčiau lankytis civilizuotesnėse vietose nei pirmąsyk, jokių lauko tualetų!
Ir maistas lietuviškas man nepatinka. Apskritai esu maistui išrankus, o iš visų lietuviškų patiekalų išskirčiau nebent balandėlius ir keptą „Palangos“ duoną, trintą česnaku, šitų skanėstų neatsisakau.
Mudviejų pažinties pradžioje buvau išmokęs nemažai lietuviškų žodžių, dabar, deja, beveik viską pamiršau. Nelabai man to reikia, manau, kad šiuolaikinėje Europoje lietuviams svarbu išmokti bendrauti anglų kalba, o man kalbėti lietuviškai tiesiog nėra jokio reikalo.
Džiaugiuosi, kad mano žmonai priimtina britiška kultūra, nes kitaip mudviem būtų sunku – Lietuva manęs nedomina nei kaip galima šalis gyventi, nei, tiesą sakant, keliauti. Kaip tikriausiai supratot, su degtine po viešnagės Lietuvoje irgi elgiuosi atsargiai.
