Po artimo žmogaus netekties, pasak jos, sielvartas gali pasireikšti tiek viduje, tiek išorėje, tačiau šios išraiškos ne visada sutampa. Gali būti, kad išorėje nepastebėsime jokių emocijų arba matysime stiprų verkimą, prislėgtumą ar liūdesį.
Artimo žmogaus netektis gali ne tik sukelti gilią liūdesio ir sukrėtimo bangą, bet ir priversti pajusti gyvenimo prasmės praradimą. Be to, žmogaus vidiniai išgyvenimai yra labai įvairūs ir gali stipriai skirtis nuo to, kaip jie yra išreiškiami išorėje.
„Kokia konkrečiai bus vidinė ir išorinė žmogaus reakcija, priklauso nuo ryšio, kurį turėjo žmogus su tuo, kurio neteko – labai stiprų ar artimą, gali būti skirtingai“, – pabrėžia specialistė.
Kultūroje – įvairūs įsitikinimai
Psichologė pažymi, kad sielvartas yra susijęs ir su kultūra, kurioje gyvename, nes dažnai nesuvokiame, kaip turėtume elgtis. Tik pamatę kitą perspektyvą, galime geriau suprasti save, todėl svarbu tai įvertinti.
„Žvilgsnis į kitą kultūrą yra svarbus, nes jis atskleidžia įvairius įsitikinimus apie tai, kas yra leidžiama ir kas ne. Pavyzdžiui, kaip leidžiama ar neleidžiama gedėti ir išreikšti sielvartą. Mūsų, labiau vakarietiškoje kultūroje, dažniau priimta, kad emocijos turėtų būti rodomos mažiau“, – sako ji.
Pasak specialistės, gedėjimo būdas priklauso ir nuo ankstesnių asmeninių patirčių, tokių kaip praeities netektys ar išsiskyrimai, įskaitant atsiskyrimus vaikystėje. Šios patirtys lemia, kaip žmogus išgyvena dabartines netektis.
„Jeigu vaikas neturėjo pakankamai stipraus suaugusio, su kuriuo galėjo išbūti netektį, jam būna labai sunku. Jis tampa tuo, kuriam reikia sukontroliuoti situaciją, gali kilti nerimas kitą kartą, kai ko nors neteks, bet jeigu juo rūpinosi, tada viskas būna gerai. Nuo patirčių priklauso“, – teigia R. Navickė.
Moteris taip pat pabrėžia, kad gedėjimo patirtis gali priklausyti nuo situacijos. Pavyzdžiui, jei netekus antrosios pusės reikia rūpintis vaikais, užtikrinti finansinį stabilumą ir spręsti kasdienius reikalus, gali nebūti laiko ir erdvės sielvartui.
Tai, kaip žmogus reaguoja, kaip išgyvena ir kaip tai atsiskleidžia išoriškai, priklauso nuo daugelio veiksnių, todėl negalima tiksliai pasakyti, kaip žmonės reaguos, nes tai yra labai individualu.
„Per netektį patiriamas sielvartas, kančia, sunkumas, kai kažko netenki. Tai parodo, kad tas žmogus, buvo tau labai svarbus, tu jį mylėjai. Ta žinutė, kurią norėčiau išryškinti, tai yra ženklas, kad tai buvo svarbu ir mes mylėjome“, – sako psichologė.
Dažna problema – gedinčiojo neišklausymas
Tikriausiai kone kiekvienas yra girdėjęs apie skirtingus gedulo etapus. Psichologės teigimu, tam tikros gedulo stadijos gali pasireikšti, tačiau žmogui jos gali padėti suvokti, kas vyksta su juo pačiu – galbūt yra šokas arba gedėjimo stadija: „Tai gali suktis ratu, nebūtinai bus tokia seka, kad nuo šoko iki susitaikymo“.
Psichologė sako, kad nors tai ir nėra liga, atsigauti nuo netekties reikalingas laikas. Visgi, vakarų kultūroje, pasak jos, vyrauja požiūris, kad reikia kuo greičiau nustoti liūdėti ir daryti ką nors naudingo.
„Tokį požiūrį dažnai turi darbdaviai, tačiau panašiai elgiasi ir artimieji. Jie gali jausti nerimą arba nesupratimą, kaip elgtis su gedinčiu asmeniu, ypač kai tas žmogus nori dalintis savo jausmais ir išgyvenimais. Dažnai kyla problema, nes artimiesiems ir kolegoms neaišku, ką su tuo daryti“, – teigia R. Navickė.
Sužinojus apie staigią netektį, psichologė pabrėžia, kad gali kilti stiprus šokas, kuris yra mažiau tikėtinas, jeigu žmogus ilgai sirgo, o liga buvo nepagydoma. Ilgai slaugant artimąjį, kartais, per tą laiką, galima susitaikyti su tuo, kas neišvengiama.
Ji taip pat priduria, kad mūsų kultūroje priimtina kuo mažiau galvoti apie mirtį ir vengti jai ruoštis, todėl dažnai ramus atsisveikinimas neįvyksta, o vyksta vidinė kova iki paskutinės akimirkos.
„Labai daug mūsų kultūroje yra normų, kad negalima, pavyzdžiui, priimtina, kad apie mirusį „gerai arba nieko“. Tai kaip aš leisiu sau pykti? Bet ne. Pyktis irgi yra žinutė, vadinasi kažką tai reiškia. Dėl to žmonėms yra nepatogu ir emocijos yra užgniaužiamos“, – atskleidžia specialistė.
Kokių veiksmų imtis, norint įveikti netektį?
Gedinčiajam yra svarbu suprasti, kad iš aplinkos gali kilti tam tikri lūkesčiai. Tačiau, jei žmogus ilgą laiką jaučia liūdesį ir ilgesį dėl netekto artimojo, tai yra visiškai normalu. Psichologė pažymi, kad nors kitiems tai gali kelti nepatogumų, svarbiausia yra tai, kaip jaučiatės jūs pats.
„Reikia atsižvelgti labiau į savo vidinius pojūčius ir poreikius nei į išorės reikalavimus kuo greičiau susitvarkyti. Svarbu skirti laiko atrasti, ką jums reiškia santykis su žmogumi, kurio netekote, kaip gyventi toliau ir kaip rasti prasmę netektyje. Tam svarbus laikas.
Ką svarbu daryti, tai leisti sau jausti. Tai nėra lengva, bet reikia leisti sau jausti viską. Emocijos nėra kažkas blogo. Netgi stiprus jų pasireiškimas nereiškia, kad jūs tuoj išprotėsite. Dažnai kyla klausimas, ar stiprūs jausmai gali privesti prie išprotėjimo, tačiau tai nėra tiesa“, – aiškina R. Navickė.
Psichologė pabrėžia, kad emocijos yra svarbios žinutės, kurias mums siunčia mūsų vidinis pasaulis. Jos gali atspindėti meilę, neapykantą tam pačiam žmogui, kurio netekome, liūdesį dėl šios netekties bei pyktį dėl to, ko žmogus galbūt mums nepadarė praeityje. Tai yra priešingos žinutės, kurias gali būti sunku priimti ir neaišku, kaip tai padaryti.
„Pirmiausia, padeda suvokimas, kad aš galiu jausti viską, ką jaučiu, net, pavyzdžiui, jeigu nieko nejaučiu. Gali būti visaip. Ir suvokimas, kad emocijos nėra mūsų priešas, nes dažnai emocijos suvokiamos kaip kažkas, ką reikia kontroliuoti.
Leidžiant sau suprasti tų žinučių prasmę, galima kitaip pergyventi tą netektį. Tai rodo ir įvardija aktyvų vidinį procesą – leisti sau jausti, negėdyti savęs už tuos jausmus, netramdyti jų“, – pataria specialistė.
Jos teigimu, yra įvairių būdų išreikšti savo emocijas: galima piešti ant popieriaus lapo, skaityti eilėraščius ar juos rašyti, net jei sakiniai atrodo nelogiški ar prieštarauja vienas kitam. Taip pat galima išdainuoti, iššokti ar leisti savo kūnui parodyti, ką jis jaučia. Be to, svarbu rasti bendruomenę, kuri suteikia jausmą, kad esi priimtas ir suprastas.
„Iš mokslinių tyrimų žinome, kad su ašaromis pasišalina streso hormonai, todėl yra sveika ir naudinga verkti, bet jeigu žmogus to nežino, ir kultūroje sakoma, kad tai yra silpnumo ženklas, tai žmogus to nedarys ir apribos save.
Išgyvenant netektį reikia rasti išklausančias ausis. Dėmesį sutelkti ne į tai, ko iš manęs reikalauja aplinka, bet į tai, kaip aš pats jaučiuosi, ką man sako kūnas“, – pabrėžia R. Navickė.
