Apie tai, kaip susitaikyti su artimojo netektimi ir kaip elgtis su velionio daiktais, pasakoja psichologė, psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė ir laidojimo namų „Rekviem“ atsisveikinimo ceremonijų planuotoja Karolina Jancevičiūtė.
Gedulo laikotarpis
Psichologė, psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė pasakoja, kad susidūrus su artimojo netektimi neretai yra pastebimos kelios gedėjimo stadijos. Pirmoji apima šoko būsena, kurioje patiriama daug engimo, nenoro priimti esamos realybės, skaudžių naujienų.
„Šiam etape žmogui yra per sunku integruotis į tokį skausmingą dalyką, ypač tais atvejais, kuomet artimojo mirtis buvo staigi. Jeigu netektis buvo numanoma, artimasis ilgai sirgo, tokiais atvejais paleidimas ir atsisveikinimas su artimuoju neretai vyksta jam dar būnant ligos eigoje. Staigios mirties atveju neigimas yra vertinamas kaip gynybinė reakcija, leidžianti save apsaugoti nuo galimai nepakeliamo skausmo.
Vėliau žmogų gali apimti kita stadija – pyktis ir daugybė klausimų, kodėl. Neretai šis pyktis būna nukreiptas į mus pačius, aplinką. Po pykčio apima situacijos minkštėjimas, derybos su savimi pačiu, galbūt buvo galima artimąjį apsaugoti, apima vidinė kaltė, savigrauža, emocijos, kurios paprastai būna nelogiškos, niekuo nepagrįstos“, – sako S. Vizgaudienė.
Paskutinė gedulo stadija apima depresiją, kuri sukelia nepakeliamą liūdesį, širdies skausmą, pasireiškiantį po kurio laiko. Neretai šis liūdesys būna nepakeliamas, tačiau galiausiai po jo ateina susitaikymas ir naujos dabarties priėmimas.
Anksčiau, anot psichoterapeutės, gedulas trukdavo metus ir jo metu žmonės paisydavo tradicijų – stengdavosi nešioti gedulo rūbus ar su juo susijusias detales. Taip pat skirdavo didesnį dėmesį savo jausmams, leisdavo išgedėti:
„Prabėgus metams pasidaro kiek lengviau, nes didžiausias skausmas aplanko pirmuosius netekties mėnesius. Visgi, susiduriama su stipriu gedulu ir antraisiais metais, tačiau šiuo laikotarpiu jausmai iškyla tarsi prisiminimai, kurie suspaudžia širdį kuriam laikui. Būna, kad liūdesys yra neadekvačiai stiprus ir antraisiais metais, tačiau įprastai, sveikas gedulas trunka iki antrų metų.“
Pasiteiravus, kada galima galvoti apie artimojo paliktus daiktus, juos tvarkyti ar kitaip rūpintis, S. Vizgaudienė sako, kad svarbiausia tuo užsiimti tuomet, kai esate pasiruošę.
„Susidūrus su artimojo netektimi tenka spręsti jo paliktų daiktų klausimus. Visą laiką būti apsuptam jų – sudėtinga, o galų gale jie tampa ir nebereikalingi po tam tikro laiko... Visgi, šiam klausimui reikia vidinio pajautimo, kada galite paleisti, atsisveikinti su tais daiktais.
Kaip su jais reikėtų elgtis, yra įvairiausių sprendimų – vieniems būna priimta jais pasidalinti tarpusavyje, kitiems – atiduoti labdarai, paaukoti. Dar kiti daiktus pasilieka sau, juos nešioja ar laiko savo namuose. Tai yra išties labai individualus sprendimas, ką su daiktais reikėtų daryti“, – pasakoja psichologė.
Pašnekovė taip pat teigia, kad pasilikti sau galima tuos daiktus, kurie yra svarbūs, kelia sentimentus ar yra susiję su artimuoju. Pavyzdžiui, tai gali būti papuošalai, dienoraštis, užrašai ir visi kiti dalykai, kurie galbūt jums kažkada primins artimąjį.
„Žinoma, vienos taisyklės, kaip reikėtų elgtis su daiktais – nėra, kadangi svarbiausiai įsiklausyti į save“, – primena ji.
Be to, kartais daiktų likimo klausimas būna paliestas ir išreikštas dar prieš mirtį, todėl psichologė siūlo visuomet gerai apgalvoti ir tai, kaip dėl to jaustųsi jūsų artimasis, gerbti jo atminimą ir nesielgti prieš jo išreikštą valią:
„Visuomet yra geriau žinoti, ko norėjo jūsų artimasis. Priešingu atveju kartais gali kilti ir vidinių konfliktų, grįžti jausmai ar nuogąstavimai, kad pasielgėte netinkamai. Kad viso to būtų galima išvengti, siūlau neskubėti tvarkyti daiktų, jei tik galite su jais ilgiau pabūti, kol iš tiesų būsite pasiryžę su jais atsisveikinti ir tiksliai žinosite, ką su jais daryti.
Dažnai žmonės juos ima tvarkyti prabėgus vos kelioms savaitėms, tačiau visuomet siūlau prisiminti, kaip jaučiatės patys, kaip jaučiasi kiti, nes tokiomis sunkiomis akimirkomis yra svarbiausios artimųjų emocijos ir jų savijauta.“
Svarbiausia – skirti sau laiko, neskubėti
Laidojimo namų „Rekviem“ atsisveikinimo ceremonijų planuotoja Karolina Jancevičiūtė teigia, kad vieno teisingo atsakymo į klausimą – kada galima pradėti atrinkinėti, liesti ir judinti iš vietos velionio daiktus – nėra.
„Religingi žmonės dažniausiai velionio daiktus pradeda tvarkyti ne anksčiau nei po mėnesio nuo mirties, tačiau tai nėra taisyklė. Dažnai rūpintis velionio daiktais gali būti per sunku ir ilgiau, kadangi daiktai sukelia prisiminimus, su kuriais grįžta ir skausmas.
Svarbu atkreipti dėmesį į savo savijautą, neskubinti jokių veiksmų, jeigu jaučiame, kad negalime to padaryti. Tačiau, jei velionio daiktai nejudinami ilgą laiką – metus ir ilgiau, dėl to, kad emociškai yra per sunku, tai gali būti ženklas, kad gedėjimas yra užsitęsęs ir vertėtų kreiptis pagalbos į specialistus“, – sako specialistė.
K. Jencevičiūtė teigia, kad sugebėjimas rūpintis velionio daiktais yra ženklas, kad artimieji pamažu priima mylimo žmogaus netektį bei mokosi toliau gyventi be mirusiojo. Kitaip tariant, jų gedėjimas yra pasiekęs gijimo stadiją.
„Todėl svarbu duoti sau laiko išgyventi kitus gedėjimo etapus, kurių metu žmogų gali užplūsti stiprios skirtingos emocijos, ir velionio daiktais pradėti rūpintis tuomet, kai neigimo, pykčio bei gilaus liūdesio etapai jau išgyventi“, – priduria pašnekovė.
Atiduotuvės, aukojimas ir prisiminimai
Kaip tinkamai reikėtų elgtis su velionio daiktais, taip pat nėra vienos teisingos nuomonės. Specialistė pasakoja, kad vyrauja labai daug skirtingų nuomonių apie tai, ką reikėtų daryti su anapilin iškeliavusio artimojo rūbais arba papuošalais ir kitais daiktais:
„Galima nešioti, atiduoti, paaukoti. Skirtingos nuomonės priklauso nuo žmonių įsitikinimų, tikėjimo, ryšio su velioniu. Vieniems naudotis artimojo daiktais po jo mirties yra sentimentalu, o kitiems tai kelia visai kitokias asociacijas, todėl labai svarbu yra atsižvelgti į tai, ką iš tiesų jaučiame.“
Nors neretai žmonės yra linkę artimojo daiktus pasilikti sau, tačiau dažnai juos pasirenkama paaukoti ir labdaringoms organizacijoms.
„Yra nemažai organizacijų, kurios priima drabužius, buitinę techniką, buityje naudojamą tekstilę, knygas ir kitus geros būklės daiktus. Svarbiausia yra atrinkti ir paaukoti tik tuos daiktus, kurie yra tinkami naudojimui.
Atiduoti ar aukoti nereikėtų tik tų daiktų, kurie yra netinkami naudojimui ir kurių žmonės nebenaudotų patys. Visi atiduodami daiktai bei drabužiai turėtų būti švarūs, išskalbti ir tvarkingi“, – sako K. Jancevičiūtė.
Ką galima dėti į įkapes?
Be to, neretai dar prieš laidojant žmogų yra atrenkami daiktai, kurie kartu su velioniu atguls amžinojo poilsio. Pasiteiravus laidojimo namų „Rekviem“ atsisveikinimo ceremonijų planuotojos, ar yra ribojimai, ko negalima dėti į įkapes, Karolina tikina, kad ilgametė darbo patirtis parodė, jog nieko panašaus nėra:
„Į įkapes gali keliauti beveik viskas, kas telpa į karstą ar kapo duobę, pavyzdžiui, pamėgti velionio daiktai: kvepalai, drabužiai, papuošalai, aksesuarai, žvejybos priemonės ar kiti rekvizitai, susiję su pomėgiais, žaislai.
Taip pat kartais su velioniu laidojami ir daiktai, naudojami buityje: patalai, pagalvė ar namų aksesuarai. Tačiau dažniausiai į įkapes dedami sentimentalūs daiktai, pavyzdžiui, laiškai ar piešiniai.“
Visgi, laidojant artimąjį tradiciniu laidojimo būdu, reikėtų apgalvoti ne tik apie į įkapes dedamų daiktų dydį, tačiau ir tai, ar jie neteršia žemės.
„Pasirinkus kremavimą, į karstą galima įdėti tik tokius daiktus, kurie itin lengvai sudega: gėlės, laiškai, nedideli tekstilės gaminiai ir pan. Griežtai negalima dėti nieko, kas kelia sprogimo riziką: aerozolinių pakuočių, kulkų, ir t. t. Taip pat metalinių, keramikinių ar kitokių didesnių meno dirbinių“, – įspėja moteris.
