Iš Rygos miesto įvaizdžio reklamos šaiposi žurnalistas Aivaras Ozolinšas (Aivars Ozoliņš). Jo straipsnis skelbiamas tinklalapyje citadiena lv.
Arba Rygoje sunku gyventi, arba iš jos sunku išvažiuoti, arba ir viena, ir kita – štai žinia, kurią pasiuntė daugiafunkcinis veikėjų tandemas: Ainaras Šlesersas (Ainārs Šlesers), buvęs Latvijos susisiekimo ministras, dabartinis Rygos vicemeras, ir Bertoldas Flikas (Bertolt Flick), vokietis, bendrovės „airBaltic“ prezidentas. Tam, kad neva būtų viliojami tariami turistai sumanyta kompanija „Live Rīga“ („gyvenk Rygoje“ arba „Ryga tiesioginiame eteryje“ – neaišku, ar reikia čia važiuoti gyventu, ar internete ieškoti tiesioginių transliacijų iš miesto).
Šeši milijonai latų – tiek mokesčių mokėtojų pinigų, kuriuos prisidengiant reklamos kampanija planuojama įsisavinti šįmet ir kitąmet, jos užsakovams atrodo tokia smulkmena, kad jie netgi nepasistengė nusamdyti žmogų, bent jau mokantį anglų kalbą. Du iš B.Fliko ir A.Šleserso pristatytų plakatų skelbia, kad į Rygą „lengva atvykti“, tačiau joje „sunku gyventi“ – „Riga city: Easy to go, hard to live“. Tai visai ne tai, kuo kalbos nemokšos norėjo pagąsdinti liaudį: kad iš Rygos sunku išvykti – „hard to leave“.
Milijonams įsisavinti paskubomis buvo sudarytas Rygos turizmo vystymo biuras. Jo vadovas pareiškė, kad neturi supratimo, kas siūlė kampanijos idėjas. Tai puikiai dera prie gaminio koncepcijos, kuri įkūnija net pačiam autoriui nesuprantamą idėja. Dera ir prie dviprasmiškų asociacijų, kurias kelia sukurti vaizdiniai. Primityvi kalbos klaida ne pagadino, o priešingai – papuošė idėją kaip suvytęs petražolės lapas užvakarykštę mišrainę.
Ryga, kurią vilioja Šlesersas – ne kokia nors mėlyna karvė, dainuojanti tam, kad būtų patrauklesnė. Šleserso Ryga – tai šiek tiek operos, šiek tiek Flikui priklausančios taksi kompanijos, ir netgi išpūstas širdutės formos sausainukas piparkukas. Į jį širdingai įlieta siurrealizmo – jis atrodo lyg ryški pagalvė iš bordelio su rankutėmis ir kojytėmis.
Sausainuko akis tikriausiai skirta turistams iš Tibeto, Indijos ir Artimųjų Rytų – jeigu tai ne kokios nors „šventikų“ partijos mirktelėjimai masonams ir okultizmo adeptams. Viename iš plakatų ši puošni pagalvėlė apsikabinusi gipsinį liūtą, kitame – fontaną, dar kitame laiko madam iš bordelio sijoną arba karikatūrišką operos valkiriją.
Šlesersas kažkokia proga prisipažino, kad vienąkart buvo Vienos operoje. Tačiau šio žanro vertintojas yra Flikas, todėl ta kūninga tetulė su padėklu vienoje rankoje ir kardu kitoje tikriausiai vaizduoja valkiriją ir perspėja potencialius turistus, jog savo laiku Richardas Wagneris atvyko į Rygą, kad pasislėptų nuo skolų, tačiau dar po dviejų metų pabėgo iš ten su dar didesnėmis skolomis ir nemaloniais prisiminimais. Maža to, jis vos nepaskendo jūroje. Tad imkite ir važiuokite Rygon, bet išvažiuojant jums reikės surizikuoti savo pinigine ir gyvybe.
Buvo aiškinama, kad reklaminės kampanijos autoriai pasirinko „žmogaus širdį“ todėl, kad ji pasilieka Rygoje po to, kai šeimininkas jau išvažiavo. Tačiau dauguma Vakarų turistų jaučia, jog išvažiuoti iš Rygos sunku. Tai patvirtina ir „psichodelinė akis“, verčianti prisiminti grupės „Eagles“ dainą apie „California“ pavadintą viešbutį, iš kurio neįmanoma išvažiuoti („You can check out any time you like but you can never leave“ – dainos autoriai patys prisipažino, kad tai metaforiškas pasakojimas apie priklausomybę nuo kokaino). Tačiau vargu ar Šleserso pažadėtam šimtui tūkstančių turistų kils noras noras „keliauti“ neišeinant iš Rygos viešbučio numerio. Labiau prietaringi potencialūs atvykėliai gali pagalvoti apie prakeiksmą, kuris neleis jiems išvažiuoti – tai mistiškas pavojus likti be širdies (ypač, jeigu jie išgirs apie Šleserso grožio paieškas tarp moterų).
Savo ruožtu pragmatikai galbūt pabandys išnagrinėti vietos transporto problemas ir sužinoti, ar nebando buvęs susisiekimo ministras tyčia atvežti turistų ir neleisti jiems išvykti iš šalies – tam, kad jis pats pralobtų. Ar ne todėl Fliko vadovaujama „airBaltic“ kompanija šiuo metu yra ant mokumo ribos?
Pas patį Šlesersą širdis, kaip žinome, ten, kur pinigai, ir jis pats visa širdimi kartu su meru Nilu Ušakovu žiūri į Rytus. Būtent Rusijoje planuojama išleisti didesnę dalį turizmo skatinimui skirtų pinigų. Mintis, kad atvykti į Rygą lengva, o išvykti sunku, tenai tikrai sukels praeitimi paremtą emocinį atsaką. Tačiau tam reikia piparkuko su akimi.
Neseniai Kalvitis prašė vyriausybę išskirti mokesčių mokėtojų lėšų ledo riedulio klubui „Dinamo“, kad tokiu būdu Rusijos milijonieriams būtų reklamuojami Latvijos uostai. Priešingu atveju tie milijonieriai niekada nesugalvotų pasinaudoti uostais pervežant krovinius į Europą. Šlesersas pinigų pas nieką neprašė, pats pasiėmė, netgi be konkurso – tam, kad sukurtų plakatų ir keistų kvietimų su kalbos klaidomis.
Jeigu pažvelgtume į pranešimus spaudai, nevyksta jokia reklaminė kampanija. Greičiausiai, tie milijonai pradės suktis kitąmet artėjant parlamento rinkimams, kada visu pajėgumu vyks Šleserso pažadų kampanija – už mūsų pinigus siekiant gauti teisę naudotis mūsų pinigais. Dabar galima laukti, kad kartu su užsieniečiais mes galėsime vėl pasijuokti iš dar vieno Latvijos vaizdinio. Tačiau tam nereikia šešių milijonų – pernai labai sėkmingos Latvijos įvaizdžio kampanijos kūrimo metu su savo „nothing special“ tai visiškai veltui įrodė Atis Slakteris, ministras iš „Liaudies partijos“.
Ainaras Šlesersas (Reuters/Scanpix nuotr.)
Bertoldas Flikas (Air Baltic nuotr.)
Ruslano Kondratjevo nuotr.
