Paryžius – kaip gyva būtybė: man staiga susidarė toks įspūdis, kai devintą ryto išėjęs į gatvę pačiame centre (Saint-André des Arts), neišvydau nė vieno žmogaus. Tik po minutės pasirodė iš boulangerie (bulanžri, kepyklėlės) grįžtantis mesje su garsiąja bagete (ilgu batonu) rankoje. Dar po minutės praėjo dvi moterys. Ir vėl visiškai tuščia gatvė. Prabėgs vos valanda, ir pasirodys žmonės. O dar po valandos, apie pietus, aplinkinės kavinės bus prigrūstos. Vakare šia gatvele nė nepraeisi – čia plūs minios, turistai ir paryžiečiai iš tolimesnių rajonų, skubantys šį sekmadienio vakarą pavalgyti prie Senos...
Šiandien Paryžius mane eilinį kartą nustebino. Užėjau į bulanžri, kurioje dažniausiai rytais perku bagetę, ir boulanger (bulanžė, parduotuvės kepyklos pardavėjas, o neretai ir savininkas) padavė man dvi bagetes. Daviau jam penkiasdešimt eurų. „Ne, aš neturiu grąžos, - pasakė bulanžė. – Bet tai nesvarbu. Imkite taip sau, o kitą sykį grąžinsit“. Negalėjau patikėti savo ausimis – negaliu to įsivaizduoti Lietuvoje. Juk galėjau išeiti ir daugiau niekada negrįžti. Kas gi slypi už tokio bulanžė elgesio? Pirmiausia, jau kelias savaites iš šio bulanžė pirkau bagetę – matyt, jis suprato, jog aš apsistojau kažkur netoliese. Antra, jis tikisi įprasto padorumo, kuris čia, Vakaruose, dar išliko. Jis mane nupirko tuo, kad manim „patikėjo“ ir nemokamai davė dvi bagetes. Nuo šiol eisiu tik pas jį, o ne pas jo konkurentą kitame gatvės gale. Jis įžvelgė manyje „padorų“ žmogų, negalintį apgauti, o kartu leido man pajusti savo teigiamą įvaizdį.
Vis tik tai dar nėra istorijos su bulanžė pabaiga. Kitą dieną nuėjau iš jo pirkti dar vienos bagetės. Jis mane pasitiko, kaip visada, „laba diena, mesje“. Aišku, nė žodžio apie skolą. Bet svarbiausia – jo reakcija, kai pasakiau: „Aš dar jums skolingas už dvi bagetes“. „Už dvi bagetes? A, taip – taip, tikrai. Tuomet du eurai keturiasdešimt santimų, mesje“. Manote, jis iš tikrųjų pamiršo, kad esu jam skolingas? Jokiu būdu. Prancūzai viską supranta ir viską mato. Tik yra kodų: reikia suvaidinti, kad pamiršai ir prisiminei. Nereikia klientui rodyti, kad jis skolininkas – reikia parodyti, kad tu nesmulkmeniškas. Manau šią taktiką jis perėmė iš savo tėvo - bulanžė, o pastarasis - iš savojo (šis verslas dažniausiai perduodamas iš kartos į kartą).
Beje, pastarosiomis dienomis man pasitaikė panašus atvejis, kurio, tarp kitko, nebegaliu taip lengvai paaiškinti. Vienoje iš krautuvėlių tarp Saint-Michel bulvaro ir Notre-Dame katedros pirkau skirtuką knygai su Eifelio bokšto vaizdu. Bokštas ima žibėti, kai judini skirtuką. Kainuoja du eurus. Dėl visa ko paklausiau, ar nebus pigiau, jei pirksiu kelis skirtukus. „Ne, kaina ta pati, pone“, atsakė man pardavėjas. Paėmiau penkis skirtukus po du eurus ir vieną – nežibantį – po eurą. Iš viso vienuolika eurų. Padaviau pardavėjui. Tai, kas įvyko sekančią akimirką, niekada nebūtų galėję įvykti Lietuvoje. Pardavėjas pasakė : „Tik jums – kainuos dešimt eurų. Jūsų nesupratau, kai klausėte“. Paaiškinkit man, prašau, kam pardavėjui, iš kurio pirkėjas jau perka daiktą, staiga nuleisti kainą? Nejaugi tai grynai žmogiškas dėkingumas už tai, kad iš karto pirkau šešis skirtukus? Jis panoro tokiu būdu man atsidėkoti. Kartu ir vildamasis, kad galbūt pas jį užeisiu dar kartą. Tiesa, akivaizdu, kad esu tik turistas. Bet turistai irgi kartais gyvena Paryžiuje ištisas savaites...
Kai rašau šias eilutes, kavinėje patarnaujanti mergina mane eilinį kartą nustebina. Prie kavos paprašiau stiklinės vandens (kaip jau rašiau, tai nemokama). Po minutės ji man atnešė nedidelį grafiną ir stiklinę. Pastatė ant stalo ir pasakė: „Ačiū, pone“. Pabandykite čia atrasti prasmę. Nespėjau jai ištarti „ačiū“, kai ji man tai pati pasakė. Už ką? Juk tai aš paprašiau, o ji išpildė mano prašymą. Ogi už tai, kad atėjau į jų kavinę, o ne pas jų konkurentą - todėl, kad šioje gatvėje mažiausiai dvi dešimtys kavinių. O aš ir kitą kartą ateisiu ten, kur man dėkoja už tai, jog išpildo mano prašymą. Perdėtas, „nelogiškas“ mandagumas - tai būdas kovoti dėl kliento, sudėtingomis konkurencijos sąlygomis. Tai išgyvenimo kapitalistiniame pasaulyje problema.
Bet kyla klausimas – Lietuva, ką, ne kapitalizmo šalis? Joje nėra kavinių? Sakyčiau, tokių privačių kavinių nėra. Beveik visos Vilniaus kavinės priklauso kažkam, kas atitolęs nuo savo verslo. Sunku įsivaizduoti Vilniuje už prekystalio dirbantį parduotuvėlės-kepyklos savininką, kuris pats (ar jo sūnus, duktė, žmona) pardavinėja savo kepinius. Sunku įsivaizduoti kavinės savininką, kuris pats stovėtų už baro arba dirbtų su sąskaitomis kambarėlyje šalia salės ir stebėtų, kas vyksta jo kavinėje. Be to, lietuviai – tai ne prancūzai, kurie, jei nebus aptarnauti „aukščiausiu lygiu“, daugiau niekada, iš principo, nebeis į tą kavinę. Lietuviai priprato, kad jų nevadina „ponais“ ir kad jiems dažnai net nepadėkojama už užsisakytą kavą ar pietus. Arba išspaudžia ačiū per sukąstus dantis. Ir jie neįsižeis, kad palikę arbatpinigių, išeidami neišgirs: „Labai ačiū, pone, geros dienos!“. Paliko arbatpinigių, o padavėja neištars nė žodžio – ir jie kitą dieną vėl pas ją sugrįš. Tai kam padavėjai jums sakyti tuos žodžius? O, be to, ji tiesiogiai niekaip nesusijusi su kavinės savininkais, kurie, matyt, nereikalauja iš jos „prancūziško mandagumo“. Rytoj ji iš ten išeis ir jai neverta stengtis. O arbatpinigių jai vis tiek paliks.
