Kai nevyriausybinės organizacijos įvairiose kultūros įstaigose iškabino plakatą „Kultūra | Politika. Išgirskime vieni kitus“, neabejoju, kad dažnas galėjo nustebti vien tuo, kad kultūros žmonės kažką daro, o gal net ir pasipiktinti, kad kultūra „nusileido“ iki politikos lygio. T.y. mažų mažiausiai susipurvino savo kultūrinės nekaltybės marškinius.
„Kultūrtrėgeriai“
Skepsio pakako ir iš pačių kultūrininkų pusės. Ypač – iš nelabai įsigilinusių į esmę, t.y. į kultūros padėtį šalyje plačiausiu aspektu (kas siūloma kultūros suvokėjui ir ką jis gali pasirinkti) ir siauresniu (politikos ir finansų). Plakate pateikti skaičiai kalba apie beviltiškai nuo ES šalių, ir ne vien senbuvių, atsiliekantį kultūros finansavimą vienam Lietuvos gyventojui ir dėl kultūros ignoravimo tiek kaip ekonominio veiksnio, tiek ir dėl požiūrio į mūsų šalies „kultūrtrėgerius“. Išties valstybės elgesys yra, švelniai šnekant, nelabai kultūringas: šiaip jau menininkas, sprendžianti iš apsiėjimo su juo, gali būti alkanas, ir tik taip jam gali būti sukurtos sąlygos kurti ar atlikti šedevrus. Tačiau vos tik atvyksta koks užsienio svečias, tuoj vakarui vedamas į koncertą, kuris dar kartais ir būna specialiai svečiui užsakytas. Tačiau išimčių pilna: kai kurie menininkai itin gerai užganėdinami, ir šių savo išsikovotų vietų niekaip nenori užleisti kitiems šioje labdaros valgykloje. Todėl jie, pavieniui manipuliuojami, dėl to neprotestuoja ir vis tiek groja ar vaidina, ir tik nereikia jiems kalbėti apie pilietiškumą ar solidarumą. Be to – už tą vakarą jie gali gauti solidesnius honorarus (arba apskritai juos gauti). Ir tai yra senas mūsų kultūros veikimo modelis.
Jį galima pailiustruoti ir kitu pavyzdžiu. Kai kurių kultūrininkų reakcija į kvietimą prisidėti prie nevyriausybininkų akcijos beveik nenustebino: vieno kultūrinio leidinio vadovas pareiškė, kad tokia politikų ir kultūros žmonių diskusija prieš rinkimus yra „neperspektyvi“. Kodėl? Galbūt jis kalbėjo iš ilgametės savo patirties, bet yra ir kita pusė,– šis vadovas jau seniai yra pramynęs savus kelius ir seniai privačiai susikalba su politikais, jo (bet ne jo leidinio) svoris yra nemažas, ir jis juo naudojasi. Ateis kiti politikai – jis vėl mins takus ir gaus savąjį menininko „honorarą“. Be to – jis priklauso valstybės nuo soc.laikų remiamai kūrybinei sąjungai ir bus ramus iki mirties. Nes bus finansuojamas tol, kol, atleiskite už cinizmą, jo kartos politikai ir valdininkai neišmirs. O kadangi tokia situacija nekinta ir požymių jai kisti nesimato, galima papranašauti, kad artimiausiu metu kultūrai jokios reformos, nevykusios nuo sovietmečio, negresia: jos priklauso tik nuo žmonių biologijos, t.y. situacija gali pasikeisti tik tuomet, kai senuosius aksakalus pakeis jaunesni, kuriems tuomet taip pat bus ne trečioji jaunystė. Ir – jei dar šie nebus perėmę senųjų žaidimo ir privačių pokalbių su politikais taktikos (kas, beje, sėkmingai vyksta, nes kito kelio, jei nori kažką daryti, kol kas nėra).
Todėl neapsikęsdami šitos situacijos, kuri nelabai klaidingai gali būti įvardinta ir kaip „valstybininkų rojus, nevyriausybininkų/privačiųjų pragaras“, pastarieji nusprendė ir kultūros finansavimą, ir pačią kultūros politiką su aiškia strategija paversti sistema, o ne privačių pokalbių tema su užkulisiniais sprendimais ir amžinu „ištiestos rankos“ principu.
Politikai
Be abejo, per vieną ar porą susitikimų to nepadarysi. Bet atskaitos tašku galima būtų laikyti pernai birželį Seime vykusią konferenciją apie kultūros politiką bei finansavimą ir po jos priimtą rezoliuciją, su kuria kaip su savo programa atėjo į postą dabartinis kultūros ministras. Dabartinė akcija – susitikimai su politikais yra tų veiksmų tęsinys. Bet ką parodė susitikimai?
Kaip jau buvo rašyta, pokalbiais apie kultūrą kviestos partijos ne itin susidomėjo, nors, dėkui joms, žmones pavyzdingai atsiuntė. Tačiau 21-ais ar 51-ais sąrašuose esantys žmonės patys prisipažino nelabai ką padarysią, nes jie tiesiog nepaklius į savivaldų tarybas. Pašnekėjo, ir tiek. Kiti, jau dabar esantys vadovaujančiose kėdėse ir miesto taryboje, keikė vieni kitus, bet iš pokalbių ir ginčų paaiškėjo tik viena – tai vieni nesupranta, kas vyksta per miesto tarybos posėdžius ir negali pasakyti, ar buvo šiandien priimtas įstatymas, ar ne, tai kiti nežino, kaip dalinami pinigai ir kaip juos iš esmės reikėtų dalinti. Klausti apie savas programas ir aiškias vizijas, kaip turi veikti jų siūlomas mechanizmas, kaip parodė pokalbiai – beviltiška.
Vieni, gavę penkias minutes „reklaminio“ savo programos laiko, bandė šnekėti keistomis frazėmis apie matricentrinę Lietuvos kultūrą nuo praamžių laikų iki Marijos Gimbutienės, pridurdami, kad kuršių vyrų bijojo visa Europa (tą kultūrą, regis, mes tebetęsiame), kiti – apie kultūrą aristoteliškąja prasme, treti tiesiai sakė nešnekėsią apie tai, nes jiems rūpi gerokai „skaudesni“ ir „globalesni“ kultūros dalykai – pvz., iš esmės pakeisti biudžetą ir kultūrai skirti didžiausią prioritetinį finansavimą ar priimti Kultūros įstatymą. Retorika puiki, tik jai kažkodėl niekas neplojo. Nes akivaizdu: kuo didesni uždaviniai, tuo labiau jie neįvykdomi. Tai tas pats kaip pasakyti – pakeisiu Žemės orbitą. Kartais jie griebdavosi taktikos permesti kitiems atsakomybę ir pareikšdavo – „Mes drauge tai padarysime“. O mes, suprantama, tai – jūs. Demokratinei ir pilietinei visuomenei tai galbūt ir tiktų, jei „mūsų“ klausytų, bet ne sistemai, kur politikas atsisuka į rinkėją tik prieš rinkimus. O vienoje radijo laidoje buvo pademonstruotas visai neblogas politinis pilotažas. Paklaustas apie nacionalinį susitarimą kultūros politikos klausimais politikas pasigėrėtinai reagavo: išties, būtų puiku, jei visi kultūrininkai susitartų ir atneštų tą susitarimą politikams ant lėkštutės. Kaip ir problemas apskritai: kažkodėl daugelis įsivaizduoja, kad kultūrininkai turi pasakoti politikams savo problemas (kaip kad iki šiol jas pasakoja paskiriems ministerijos skyriams) ir jas patys išspręsti, bet ne dirbantieji tą darbą – mažų mažiausia pasidomėti. Dar vienas susitikimų vaisius – išsiaiškinta, kad visos partijos orientuojasi į etnines, tradicines vertybes ir sunkiai sutinka naujoves, nors tai dauguma argumentavo vien savo skoniu. Ir dar: be abejo, kultūros žmonės žino savo problemas kur kas geriau už politikus, bet šie keistai bandė su tuo nesutikti ir laikė atėjusiuosius į susitikimus kultūrininkus tiesiog kvailiais. Kitaip negalima paaiškinti jų šnekamų nesąmonių apie tai, kas yra kultūra ir su kuo ją valgyti. Čia tektų sutikti su minėto kultūros leidinio vadovu ne tik dėl pokalbių beperspektyviškumo, bet ir dėl po to apimančios visiškos nevilties. Kultūrininkai iš esmės nerado sau nors kiek lygesnio pašnekovo.
Išskyrus vieną epizodą: tūlam politikui pareiškus, kad Europa mums reikalinga tik tam, kad iš jos pasiimtume pinigų, ir daugiau niekam, Petras Auštrevičius tiesiog neteko žado ir sustingo rūpintojėlio poza. Po to prabilo beveik dramos ištraukomis, prilygstančiomis Cicerono kaltinimams Katilinai. Čia jau matei, kaip į Meno forto sceną nusileido ir visus palietė dramaturginis deus ex machina pirštas.
Pažadai ir komentarai
Tačiau prieš rinkimus įdomiausia buvo paanalizuoti, kaip partijos žiūri į kultūros politiką savo programose. Žinoma, programos yra dažnai priešrinkiminis ir kiek reklaminis produktas, bet net jei jas rašo samdyti viešųjų ryšių darbuotojai, visgi tikėtina, kad jos buvo suderintos su partijų galvomis?
Savivaldos rinkimuose kultūra buvo nustumta į 7 ar15 vietas, bet tikrai ne pirmąsias. Bent taip neišsisukinėta ir neapsimetinėta. O kas programose lieka be beprasmių „skatinkime“, „puoselėkime“, „didinkime finansavimą“? Šiaip jau vyrauja gan smagūs nonsensai: pvz., valstiečiai liaudininkai kalba, kad prioritetinė kryptis – „kokybiškos (...) kultūros paslaugos“. Įdomu – jie tą kokybę garantuos ar patys tas paslaugas teiks? Darbo partija sublizgėjo filosofija: „Laisvalaikis – kiekvienos asmenybės laisvės tikslas“. O retorinių pasažų à la „Mums svarbu, kad kiekvieno Vilniečio siela būtų soti“ (Lietuvos liaudies sąjunga „Už teisingą Lietuvą“) apstu, kaip ir nacionalinėse partijų programose.
Visgi pastebima, jog nuo praeitų rinkimų į Seimą daugelis partijų atkreipė dėmesį į kultūrą. Savivaldos rinkimų programose daugelio partijų leksikoje atsirado junginiai „viešosios erdvės“ ir „viešuosius projektus plačiai aptarti su visuomene“ (Lietuvos tautininkų, Rusų sąjungos, Pilietinės demokratijos partija, Valstiečiai liaudininkai su centro partija, Liberalų sąjūdis ir Naujoji sąjunga – jos už tai turėtų padėkoti judėjimui „Už Lietuvą be kabučių“ ir kitiems pilietiniams judėjimams).
Tėvynės sąjunga, keista, bet kaip ir socialdemokratai, pasiūlė „socialinį bilietą“, t.y. remti vartotojus, nes bilietai į koncertus daugeliui piliečių per brangūs (kas dėl „brangių bilietų“ – politikams patiems vertėtų juos nusipirkti ir tuomet paskaičiuoti, kiek brangiausių bilietų žmonės „prapirko“ per šias Kalėdas ir Naujuosius metus; kas dėl socialinio bilieto, panašaus į „Visa Mastercard“, klausimas būtų – ar jį galima bus parduoti ar iškeisti į porą dėžių alaus?). Pagaliau dauguma naujų sąvokų, žodžių junginių yra imti iš šios kadencijos tarybų aktualijų ir nukreipti į vieną tikslą: „taisyti, kas sugadinta“. Sureaguota.
O peržvelgus nacionalines partijų programas (kurios visgi turėtų lemti vietinius tikslus) ir jų skyrius apie kultūrą, galima neabejoti, kad dauguma partijų buvo nusisamdžiusios „rašytojus“, net apie kultūrą išguldžiusius jaučio odas. Vėlgi vyrauja retorika ir negaliu nepacituoti „auksinių minčių“: „Kultūros stiprinimas turi tapti visuomenės raidos tikslu“ (Liberalų ir centro sąjunga); valstiečių liaudininkų sąjunga „sieks, kad menininkai lygiaverčiu principu dalyvautų tarptautiniuose forumuose, (…) kad didėtų meno produkcijos eksportas“ (ar tai jie pasiuntė Urbonus į Venecijos bienalę? – nebūtinai, nes „gerinti Lietuvos kultūros ir meno pristatymą užsienyje“ siekia ir piliečiai demokratai). Tautos pažangos partija rėžia, kad „Kultūros pažinimas ir įsisavinimas yra būtina tautos savimonės, valstybės ir tautos istorinio tęstinumo ir vystymosi sąlyga“, bet jau keliais skyriais anksčiau jie pareiškė, kad „Lietuvos kaimas – mūsų tautos egzistavimo pagrindas“. Nepakonkretino, kuris – Vaižganto ir Žemaitės laikų (nors ir tada buvo ne kas), ar dabartinis, matyt, ir nulemiantis mūsų tautos kultūrinę būklę. O pasilinksminimui – klausimas: iš kur ši citata – „vaikas bus išmokytas, ligonis išgydytas, vagis pagautas”? Atsakymo variantai: a) Evangelija pagal Matą, b) „Tomo Sojerio nuotykiai“, c) Liberalų sąjūdžio programa.
Vis dėlto jei reikėtų pasakyti, už ką žmogus norėtų atiduoti savo balsą remdamasis partijų programų skirsniais apie kultūrą, galima būtų atrasti keletą esminių taškų. Dauguma akcentuoja vieną valstybės prioritetų (be abejo, susijusių su kultūra) – švietimą. Tam ne tik metami milžiniški biudžeto pinigai (klausimas – kam? Švietimo tobulinimui ar, sakykime, vis naujiems vadovėliams rašyti ir leisti, t.y. leidyklų rėmimui). Tam pasitelkiama ir Lisabonos strategija, kuri, beje, jau stipriai kritikuojama ir įvairiuose ES komitetuose, nes ignoravo kultūros ir kūrybos svarbą. (Lisabonos strategiją viename susitikime sutaršė ir Kęstutis Masiulis, keistai nepasidomėjęs, kad ji įrašyta kaip gairė jo paties partijos programoje). Tačiau bene geriausią – be ironijos – PR meistrą pasisamdė Lietuvos liberalų sąjūdis, žmoniškai išguldęs šiuolaikinį kultūros diskursą apie piliečių kūrybiškumą ir jo, o ne vien sausų žinių, įtaką viskam – nuo bendravimo iki ekonomikos.
Esminiai skirtumai, nors pačios partijos susitikimuose jų ir neišskyrė (gal neskaitė programų?), būtų tokie: Socialdemokratai pasisako prieš programinį finansavimą (beje, pastarųjų pačių labiausiai ir sustyguotą), nes taip gali būti sunaikinta kultūra mažuose miesteliuose ir kaimuose. Socialdemokratai pasisako už decentralizaciją, už „kultūrą visiems“ ir prieš rinkos dėsnių taikymą kultūrai (pastaruoju požiūriu su jais sutinka ir liberalai centristai). Iš esmės – beveik pasisakoma už tai, kas yra dabar, tik reikalaujama didinti finansavimą kultūrai, bet akcentuojama palanki įstatyminė bazė remti ... sportą. Darbo partija siūlo plėsti regioninį finansavimą pagal programas ir socialiai rūpintis kultūros ir meno žmonėmis. Kultūra pažymima kaip svarbus ekonomikos, turizmo skatinimo veiksnys. Ji pabrėžia, kad būtina remti tas kultūros sritis, kurios neišsilaiko rinkos sąlygomis, o mokesčių sistema turi skatinti remti kultūrą ir švietimą. Tėvynės sąjunga, likdama ištikima informacinei visuomenei, atvirkščiai, pasisako už programinį finansavimą ir labiau akcentuoja inovacijas bei kritikuoja sustabarėjusį valstybinį sektorių. Už programinį finansavimą pasisako ir Liberalų ir centro sąjunga, bet ji – prieš rinkos dėsnius kultūrai (nors šie seniausiai veikia). Krikščionys demokratai akcentuoja etninę kultūrą ir siūlo steigti fondą jai remti. Liberalų sąjūdžio programoje pabrėžiamas kūrybingumas kaip visuomenės variklis ir palankios sąlygos remti kultūrą, meną, sportą.
Toliau detalizuoti būtų sudėtinga, nes daugeliu atvejų programos beveik idealiai sutampa. Ir dėl lietuvių kalbos valstybingumo de facto, ir dėl kultūros finansavimo, ir švietimo tobulinimo nuo pastatų iki sporto aikščių, nuo parkų iki kitų rekreacijos zonų, nuo paveldo iki viešųjų erdvių. Tad pasinaudojus kiek pramoktu politiniu pilotažu galima būtų permesti klausimą partijoms – kodėl gi joms kultūringai nesusėdus ir nepriėmus Nacionalinio susitarimo dėl kultūros politikos ir jos įgyvendinimo strategijos?
