„Kardo ir žagrės sąjunga", „Darbas ir neapykanta", „Jungtuvės, laidotuvės ir gimimas" - tokiais ir dar šmaikštesniais epitetais visi apibūdinome Kristinos Brazauskienės ir Vytauto Šustausko sugalvotos Lietuvos prezidento sąjungos išsiperėjimą. Kai vienas bičiulis pusiau rimtai man pasakė, kad jos atsiradimas pasitarnaus demokratijai - nustebau. Paskui pamaniau - o kodėl ne?
Netikslus pavadinimas
Tiksliau, manding, būtų buvę pavadinti ją Liokajaus Lietuvos partija. Juk velionis prezidentas, su kurio atvaizdu politikos olimpą šturmuos nauja senų politinių chuliganų ir juokdarių partija, pats save vadino būtent taip. Pradėkime nuo to, kad prezidentu būti jam patiko kur kas mažiau nei premjeru, o užvis labiausiai jis troško paprasto ir nuoširdaus tautos tarno įvaizdžio.
Būtent apie „Liokajų Lietuvos" ištikimi sekėjai ir norintys įsiteikti pataikūnai kūrė filmus. Dar gerokai prieš tai, kai Algirdas Mykolas Brazauskas atidavė Viešpačiui dūšelę, jo vardu jau buvo vadinamos mokyklos. Jam jau pasitraukus į pensiją ir net tiesiog vis aiškiau keliaujant prie mirties, jo partijos draugeliai vis traukdavo ir traukdavo jo autoritetą ir įvaizdį kaip paskutinį šiaudą, prie kurio mėgindavo kabinti savo reitingus, kai daugiau nebuvo kuo jų patempti į viršų. Visi žinojo, kad socialdemokratijos jo politikoje buvo tiek pat, kiek teisybės lošimo namuose. Kitados atvirai paporinęs, kad Lietuvos komunistų partijoje kažkada irgi buvę keli procentai, jis pats atvirai nurodė, kad geriausia spjauti į ideologijas ir daryti viską „kaip reikia".
Milijonieriais vis dar aptekę socialdemokratai ligi šiol mėgina tapti panašūs į tikrus rožės nešiotojus. Ir jiems K.Brazauskienė kartu su "Ubagų karaliumi" nepadarys didelės žalos, mėgindami dar kartą išgręžti jau bemaž sausą kempinę - pajodinėti išėjusiojo įvaizdžiu. Tie, kurie prognozuoja socdemams bent minimalius praradimus dėl Prezidento partijos pasiskelbimo, - tikrai neteisūs.
Turės atstovų
Kam atstovaus naujoji partija? Tikrai ne tiems, kurie būtų balsavę už Algirdo Butkevičiaus socialdemokratus. Ir nusibodę pernelyg, ir lyderis kitokio tipo. Socialinio ir antropologinio šios partijos galimo rinkėjo paveikslo turbūt geriausia ieškoti tarp kokių nors sukčiaujančių taksistų, Gariūnų prekeivių, aršiausių kasos aparatų priešininkų, devynių dešimtadalių nelegalių „verslininkų", pardavinėjančių seges, karoliukus ar liemenėles Palangos gatvėse ir paplūdimių prieigose.
Tarp tų, kurie žino, kad „visi jie vagys, todėl mokesčių nemokėsiu" ir kartu myli tikrus vyrus bei nuoširdžius, paprastus, viešai „samagono nebrokijančius" lyderius. Minėtoji individų kategorija yra įsitikinusi, kad valdžia jiems dar ir skolinga už tai, kad sukdami savo šešėlinius versliukus jie ne visada bėga pasiimti bedarbio pašalpų. Tiesa, bėgti dažniausiai reikėtų iš kokioje nors sodo bendrijoje "iš nuostolių" išsimūrytos pilaitės, vietoj sportbačių naudojant džipą arba sportišką BMW.
Ši kategorija realių atstovų dar nebuvo atradusi. Kaip jau rašiau, socdemai atsibodo, o A.Butkevičius netinka, nes įtartinai mokytas ir inteligentiškų manierų. "Ne savas". Rolandas Paksas, nepaisant visų peripetijų, lieka teisiniame užribyje, be to, yra išbandytas ir jo pečiai nepakankamai platūs. Darbo partijai šios rinkėjų terpės prisišnekinti irgi nepavyko. Jie gal ir atvyksta į Viktoro Uspaskicho ledų šventę, dykai pasiklauso koncertų, pavalgo „Dadu", bet kažko trūksta. V.Uspaskichas, kad ir koks anas būtų, niekada nepagirs Adolfo Hitlerio, „išvaliusio" žydus iš Laisvės alėjos ir "išvadavusio" V.Šustauską nuo jo tikrai vertos profesijos - batų valytojo. Maža to, Kauno poniutė, tiekianti blizgučius į Gariūnus ir Palangą, gali dar laikyti save ir patriote (neatsitiktinai Kaune ir Prezidento sąjunga gimsta), o V.Uspaskicho akcentas čia netinka. Apie konservatorius kalbėti neverta - kas už juos balsuoja, tie balsuoja ir tiek. Ričardo Čekučio ir Stanislovo Buškevičiaus tipo tautiniai radikalai irgi netinka "paprastiems smulkiesiems verslininkams".
Tad štai ir jie turės savo atstovus: V.Šustauskas ir K.Brazauskienė - lyg Lietuvos politiniai lomonosovai. Ir iš paprastų žmonių, ir paprasti, ir kartu „prasimušę". Kad prasimušė ir išsimušinėja ne visai elegantiškais metodais - per chuliganizmą, lovas ir šiaip "antras duris" - tik privalumas: nesisuksi - neturėsi. Kombinatoriai, įsitikinę, kad žino, kaip reikia gyventi, irgi turi teisę turėti savo patronus. Negi gaila?
