Juro Abromavičiaus nužudymo tyrimas neišvengiamai grąžina į 1993 m. įvykius. Gal ir kiek anksčiau. Tyrimo iniciatorius A.Paulauskas to nenorėjo, siekė atkirsti įvykių grandinę, bet prasidėjus tyrimui visą laiką kalbama, bemaž pirmiausiai, apie Kauno savanorių nepaklusnumo akciją Pakaunėje.
Kai kas mėgindavo ir net šiandien mėgina tą keliasdešimties vyrų protestą vadinti „maištu“. Taip, jie atsisakė vykdyti ministro įsakymą ir tuo būdu pažemino vieną noriai atsistatydinusį Vyriausybės ministrą; bet kaip tąsyk vadinti ištisos atskaitingos institucijos, VSD, šiandieninį atsisakymą vykdyti aukščiausios valdžios sprendimą? Tikras maištas ir diversija prieš visą valdžios sistemą, ne kitaip.
Norint geriau suvokti anų įvykių prasmę ir reikšmę - taip pat nemažą pavojų Lietuvos valstybei - būtina matyti ne vien jų seką, bet ir plotį. 1993 m. liepa - rugsėjis, tai Rusijos kariuomenės visiško išvedimo metas, o sykiu ryškėjantis vidaus politinių jėgų sutarimas, kad Lietuva turi atvirai siekti narystės NATO.
Buvo stiprios priešingos jėgos - pirmiausiai Rusijoje, bet įtakingos ir Lietuvoje, - kurios nenorėjo nei vieno, nei kito. O norėjo labai aiškiai ir atvirai: „išeinant pasilikti“ arba, jei pavyktų, parodyti, kad nuo išvedimo pasidarė blogiau; galbūt gauti pretekstą išties grįžti arba nors neišvedinėti kariuomenės iš Latvijos ir Estijos. Be to - pakirsti Lietuvos savarankiškumą, pririšti ją prie Rusijos sutartimi dėl karinio tranzito per Lietuvą, gal ir „saugumo“ vietinei valdžiai garantijomis; apsisaugoti nuo Lietuvos narystės NATO paprasčiausiai sukompromituojant ją iš anksto kaip nestabilią, nedemokratinę kandidatę.
Tiems tikslams pasiekti neregėta geresnės priemonės kaip valstybės vidinė sumaištis, ypač ginkluotųjų pajėgų supriešinimas, valdžios dezintegravimas ir kraujo praliejimas neva „pilietiniame kare“. Tai jau buvo pavykę Gruzijoje ir Azerbaidžane, nušalinant prezidentus Z.Gamsachurdiją ir A.Elčibėjų, kad ten ilgam įsitvirtintų buvusios nomenklatūros valdžia.
Norint panašių dalykų Lietuvoje, reikėjo įtampos ginkluotose pajėgose, kurių nors struktūrų didelio nepasitenkinimo. Taip intrigų taikiniu tapo savanoriai.
Pakanka pasiskaityti jų - Panevėžio ir Kauno rinktinių - kreipimąsi apie savo vargingą, žeminančią, užgaulią padėtį 1992 m. vasarą ir vėlesnę pasitraukusiųjų į mišką deklaraciją (pasirašė J.Maskvytis), paskelbtą laikraščiuose 1993-09-18. Matome: praėjo metai, o padėtis nepagerėjo; atrodo, pasikeitus valdžiai buvo dar tyčia bloginama. Jau 1992 m. vasarą „ministro A.Butkevičiaus grubus elgesys su savanoriais peržengia visas ribas. Jis vadina mus kvailiais, keikia rusiškais keiksmažodžiais“ (iš tuometinio savanorių kreipimosi į Aukščiausiąją Tarybą - žr. kn. „Viešoji informacija apie 1993 m. savanorių akciją Pakaunėje“, V., 2006, p.13). Dabar, po metų, ministras pasitraukusius į mišką apšaukinėja „kriminaliniais nusikaltėliais“. Tai juos labai įžeisdavo, o sykiu su „ultimatumu“ dar galėjo būti ir propagandos priemonė rengiantis panaudoti jėgą. Būtent „likviduoti“ išėjusius į mišką reikalavo generalinis prokuroras A.Paulauskas (žr. ten pat, p.65), o jam pavaldus Kauno prokuroras grūmojo, kad likvidavimui pakaksią vos 15 minučių… (Ne be reikalo, turbūt išgirdęs apie planus, vidaus tarnybos pirmasis pulkas Kaune pareiškė neisiąs prieš savanorius). Tačiau nesunku suprasti, kad dvi radikaliai nusiteikusios aukštos institucijos - KAM (bent ministras) ir Generalinė prokuratūra - nepaliko protestuojantiems jokio pasirinkimo: arba jūs antivalstybiniai, arba kriminaliniai nusikaltėliai. Konfliktuojat su Kauno mafija? Tai nusiginkluokit, ir tegu jus tvarko. Ypač pavojingai provokuojanti buvo laikraščio „Kauno laikas“ laikysena - protesto akcija jame reklamuojama ir aukštinama kaip „sukilimas“ prieš komunistų valdžią ir „perversmas“; skelbiama tai „žygis į Vilnių“, tai „įžengimas į Kauną“, tariamai visuotinė parama didvyriams, panieka neprisidedantiems. Dar ir apibendrinama, neva visas „kraštas stumiamas į sukilimą“… Nesukurstė, neįstūmė, bet stengėsi labai. Neatrodo, kad prokurorai būtų tyrę, kas už to visko stovėjo, kas laikraščio rankomis kurstė ir manipuliavo. Tokia neabejotinai suinteresuota jėga būtų Rusijos specialiosios tarnybos. Bet kam tirti?
O įvykių planavimo ryšys su Rusijoj bręstančia lemiama konfrontacija, 1993 m. rudens puču Maskvoje? Nuversdami prezidentą B.Jelciną, valdžią siekė užgrobti A.Ruckojus ir R.Chasbulatovas pasižadėję atkurti SSRS…
Prie sąmoningų provokatorių Lietuvoje dar tenka priskirti pasitraukusiųjų miškan „atstovą spaudai“, aktyvų kurstytoją bei ideologą R.Kazėną. Neva kursto prieš A.Butkevičių (savanoriai reikalauja jo pašalinimo), bet po ketverių metų visi trys - A.Paulauskas, A.Butkevičius, R.Kazėnas - stovi petys petin. Naujoji sąjunga. Du - atvirai prieš NATO.
Tuometinės opozicijos, Tėvynės santaros politikai rūpinosi Lietuvos perspektyvine kryptimi į NATO, tad galimą ginkluotą sumaištį traktavo kaip didelę grėsmę šiam tikslui, kaip numanomą priešiškų jėgų arba jų manipuliuojamą specialią operaciją. Absurdiška šnekėti, nors taip dabar elgiasi kai kurie nesąžiningi asmenys, kad Tėvynės Sąjunga arba jos pirmininkas būtų elgęsi kaip pačių siekiamo svarbiausio valstybės tikslo priešai. Bet verta matyti skiriamąją liniją tarp jau įvardintų veikėjų, stumiančių į pražūtingą konfrontaciją, ir tų, kurie darbavosi taikaus sprendimo labui.
Taikinamai veikė Seimas, dalis jo NSGK (pirmininkas G.Kirkilas, kol neturėjo užleisti savo posto jėgos šalininkui V.Petkevičiui) ir specialioji Seimo narių komisija, vadovaujama N.Medvedevo, opozicijos vadovas V.Landsbergis (iškart įvertinęs išėjimą į mišką kaip „naudingą tik LDDP ir Maskvai“); taip pat savanorių vadai J.Gečas, A.Pocius; ypatingai svarbų vaidmenį atlikęs, nuosaikią ir supratingą poziciją užėmęs prezidentas A.Brazauskas.
Greta jų - ir nekurstęs, o raminęs laikraštis „Lietuvos aidas“, jo žurnalistai. Apie visų išvardytų taikytojų nuostatas žr. toje pačioje kn. „Viešoji informacija apie 1993 m. savanorių akciją Pakaunėje“. Kodėl anuometinių kurstytojų nuostatos buvo kitokios, vis dar galima paklausti jų pačių. Gaila, kad to neatliko nei Generalinė prokuratūra, nei 1997 metų komisija.
O Juras Abromavičius, jo laikysena? Ji prieštaringa, ir tegul tai tiria dabartinė komisija, nes gana aštrus jo ir kai kurių savanorių susipriešinimas matomas net iš ano meto spaudos. Gali būti, kad ir tie savanoriai Kaune, ir buvęs jų teritorinio štabo viršininkas tąsyk pateko į kur kas didesnių svetimų jėgų sumanytą mėsmalę. J.Maskvyčio ir J.Abromavičiaus į viens kitą atstatyti ginklai, laimei, neiššovė, tai čia vaizdas ant kokios bedugnės krašto buvom atsidūrę.
V.Landsbergis anuomet prognozavo dar pora mėnesių anksčiau, kad kai išeis Rusijos kariuomenė, Lietuva netaps tuoj saugesnė, o iš pradžių bus net priešingai. Tai pasitvirtino, bet politikų valstybiškas protas ir gera valia laimėjo prieš blogąją. Kai kurių veikėjų norimo susirėmimo pavyko išvengti, ir šis incidentas baigėsi taikiai. Ardančios jėgos nusitaikė į kitus taškus, žinomi mėginimai sukelti traukinių katastrofas. Apie tai V.Landsbergis kalbėjo jau 1994 metų gegužės mėnesį: „Galima įsivaizduoti, kaip būtų ginami Rusijos „gyvybiniai interesai“, Lietuvai pasirašius karinio tranzito sutartį. Bet koks, kad ir pačių prasimanytas konfliktas, trukdymas ar avarija arba diversija būtų labai lengvai panaudoti bet kokiems kariniams veiksmams prieš Lietuvą arba Lietuvoje. O ką reiškia didelės šalies „gynyba“ nuo mažos šalies, mums primena ir 1940-ieji metai“ (žr. kn. V.Landsbergis. Karaliaučius ir Lietuva. V., 2003, p. 60). Po pusės metų tai ir driokstelėjo Bražuolėje, laimei, be žmonių aukų, kurios buvo numatytos „didžiojo spalio“ metinėms Maskvoje. Nelyginant būsimo dar po penkerių metų namų sprogdinimo repeticija. Karinių veiksmų prieš Lietuvą galėjo būti imtasi jau 1994-aisiais.
Strasbūras, 2007-01-17
Vytautas Landsbergis yra Europos parlamento narys.
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
