Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Chabarovsko krašte, gyvena aštuonios etninės grupės: nanaicai, negidalai, nivchai, oročiai, udegėjai, ulčiai, evenkai ir evenai. Mokslininkai teigia, jog gyvenimo būdas, nulemtas klimato ir geografinių sąlygų, liko nepakitęs beveik penkis tūkstančius metų. Tai žvejai, taigos ir jūros medžiotojai, miško gėrybių rinkėjai. Amūro srities tautos išlaikė pirmapradį, nenutrūkstantį ryšį su gamta. Iki šių dienų pasikliaunama šamanais ir jų galiomis. L. Varšavskaja paskyrė savo gyvenimą šių tautų savasties ir palikimo išsaugojimui.
Tradicinės aprangos ornamentai, medžiagos yra išlaikę pirmapradį autentiškumą. Būdama tekstilininke-technologe L. Varšavskaja išmoko išdirbti žuvies odą drabužių siuvimui. Jos pačios sukurti tradiciniai oročių tautos drabužiai iš žuvies odos pelnė ne vieną aukštą apdovanojimą Rusijos mados festivaliuose ir pripažinimą įvairiuose pasaulio muziejuose.
Iki XIX a. vid. drabužių siuvimui dažniausiai buvo naudojama namų sąlygomis išdirbta žuvies ir šunų oda, briedžio zomša, jūros ir miško žvėrių kailis. Pirktinės medžiagos pradėtos naudoti daug vėliau. Žuvies odos drabužiams naudojo skirtingas lašišinių šeimos žuvis. Pagautą žuvį kelioms valandoms pakabindavo padžiūti. Odą nuimdavo aštriu kauliniu peiliu perrėžiant žuvies papilvę. Džiovindavo ištiesinę, prilipdant prie lygių lentų ar prie sienos tvarte, pašiūrėje, kad nepasiektų tiesioginiai saulės spinduliai. Išdžiūvusią odą nuimdavo ir nukrapštydavo žvynus. Tuomet iš vidinės pusės nuimdavo likusią žuvies mėsą. Išdirbta žuvies oda yra nepralaidi vandeniui ir stipri medžiaga. Drabužiai iš žuvies odos dažniausiai būdavo dėvimi vasarą kartu su galvos apdangalais pagamintais iš beržo tošies.
Kitas tradicinis Rusijos Tolimųjų Rytų, Šiaurės ir Sibiro tautų drabužis chalatas – laisvas, ilgarankovis, užsagstomas priekyje iš kairės į dešinę. Jį vilki tiek vyrai, tiek moterys. Priklausomai nuo paskirties chalatai siuvami iš skirtingų medžiagų ir skirtingai puošiami. Kartu su išsiuvinėtais ornamentais ir aplikacijomis chalatų puošimui buvo naudojamos metalinės plokštelės, sagos, kriauklės. Manoma, kad tradicinis šiaurės tautų tarpe paplitęs chalatas, su dviem įkirpimais šone, sujuosiamas diržu atkeliavo iš Mandžiūrijos, tačiau savo pirmine kilme yra mongoliškas. Oročių tautos tarpe sakoma: „jog chalatą galima pasiūti per naktį, o puošti visą gyvenimą“.
Drabužių spalvos taip pat turėjo savo simboliką. Mėlyna, žydra buvo laikoma jūros spalva, balta – išminties, ilgaamžiškumo, raudona, oranžinė – saulės, vaisingumo, gyvybės, juoda – pastovumo, žalia – augmenijos. Tradicinio chalato svarbą rodo ir tai, jog mirus moteriai ant sienų pakabindavo ir visus jos turėtus chalatus. Chalatų turėdavo būti ne mažiau penkiolikos.
Parodos autorė Liubov Varšavskaja gimė ir užaugo Biriusinsko mieste Rusijos šiaurėje. Tuomet dar Susticho kaime, Irkutsko srityje, šalia Taišeto, ten kur driekiasi Transsibiro magistralė. Nuo vaikystės mėgo rankdarbius. Kaip prisimena pati: „augo be galo mylima. Buvo galima ir iš užuolaidos patikusią gėlytę išsikirpti, ir iš tėčio palto pasiūti lėlei drabužius“. Iki šiol autorės namuose yra trys jai itin brangūs daiktai iš tėvų namų: siuvimo mašina, ketaus keptuvė ir žirklės – menininkės talismanas.
1980 m. L. Varšavskaja atvyko aplankyti sesers į Vanino miestą Chabarovsko srityje. Šios vietos sužavėjo ir nebepaleido. Čia baigė Lengvosios pramonės technikumą. Siuvo puikiai, bet norėjosi kitokio darbo, kitokios saviraiškos. 1994 m. išvyko į pirmą ekspediciją po Chabarovsko apylinkes, pradėjo domėtis vietinių gyventojų taikomuoju menu, amatais, folkloru. Tai buvo pirma pažintis su Rusijos Šiaurės aborigeninėmis tautomis. 2005 m. L. Varšavskaja baigė Valstybinį Chabarovsko meno ir kultūros institutą, įgijo kultūrologės, pasaulinės visuotinės literatūros dėstytojos specialybę.
Daugiau nei septyniolika metų menininkė dirba kultūros srityje. Yra įkūrusi ir vadovauja Vanino municipalinio rajono Chabarovsko krašto Nacionaliniam Etnokultūros Centrui „Senke“. Šio centro veikla yra nukreipta saugoti, tyrinėti ir pristatyti visuomenei Vanino rajone gyvenančių vietinių tautų papročius, gyvenimo būdą.
Nuo 1994 m. L. Varšavskaja aktyviai dalyvauja įvairiose parodose ir festivaliuose, populiarindama Rusijos Tolimųjų rytų, Sibiro ir Šiaurės tautų tradicinį kostiumą. Yra surengusi trisdešimt penkias personalines parodas. Itin didelio populiarumo ir susidomėjimo menininkės kūryba yra sulaukusi Japonijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse. Aktyviai dalyvauja valstybinėje programoje „Šiaurės vaikai“, yra Amūro srities geografinės draugijos vadovė.
Paroda veiks iki birželio 17 dienos.
Straipsnis parengtas kalbinant parodos autorę Liubov Varšavskają.
Parengė Jurgita Rimkutė
