Parodoje „VILNIAUS ELEGIJOS“ pirmą kartą rodomas Boleslavos ir Edmundo Zdanovskių 1930-1940 m. fotografuotas Vilnius.
Visą kolekciją, saugomą Lietuvos dailės muziejuje, sudaro 439 miesto vaizdų ir architektūros stiklo negatyvai. Kolekciją identifikavo parodos kuratorė Margarita Matulytė. Parodai atrinkti 80 negatyvų, kurių atspaudus parengė fotografas Vaidotas Aukštaitis.
Boleslava (Tallat-Kelpšaitė, 1908–1982) ir Edmundas (1905–1984) Zdanovskiai – Vilniaus fotografijos mokyklos atstovai, Jano Bulhako mokiniai ir jo sukurtos fotografikos estetikos puoselėtojai. Nuo 1930-ųjų dirbę vienoje fotostudijoje, iš pradžių Vilniaus universiteto, o vėliau ir savoje, jie kartu kūrė, fotografijas dažnai signuodavo kaip bendraautoriai. 1945 metų rudenį Zdanovskių šeima repatriavo į Gdynę, kur tęsė kūrybinę ir pedagoginę veiklą. Stiklo negatyvų rinkinį fotografai paliko miestui – perdavė Vilniaus valstybiniam dailės muziejui (dabar – Lietuvos dailės muziejus).
Anot parodos kuratorės Margaritos Matulytės, Vilniaus fotografijų kolekcija sugrąžina prarastą tradicinio senojo miesto vaizdinį, kuris ne tik įtaigiai reprezentuoja sostinę, bet, ilgam išlikdamas atmintyje, lemia ir realiai egzistuojančio nuolat besikeičiančio miesto pajautą. Panoraminiai vaizdai, architektūros ar gamtos etiudai – tai ne tik fotodokumentai, Vilniaus fenomeną saugantys nuo užmaršties, bet ir elegijos, išgyventos labai asmeniškai, lyriškai ir sakraliai.
Fotografijos istorikės M. Matulytės teigimu, Pilies kalną, Trijų Kryžių paminklą, Katedrą, Šv. Mykolo, Šv. Kazimiero, Šv. Dvasios ir kitas bažnyčias Zdanovskiai „stebėjo“ kompleksiškai – nuo panoramų iki architektūrinių detalių, fotografijose suformuodami ir atpažinimo schemą, ir atskleisdami estetinį santykį su miestu. Kiekvieną bažnyčią jie visų pirmą pamatydavo ir parodydavo bendrame miestovaizdyje, atidengdavo jos iškilimą peizaže, pateikdavo lokalią vietą, pabrėždami eksterjero savitumą, charakterizuodami interjerą, atskleisdami jos istorinius slėpinius, bet čia pat išreikšdami ir ypatingą, tik jai vienai būdingą poetinę tonaciją.
Pavyzdžiui, Šv. Dvasios bažnyčios ir dominikonų vienuolyno negatyvų komplektas išsamiai „papasakoja“ apie vieną vertingiausių Vilniaus architektūros paveldo objektų. Fotografai regi jį nuo Pilies kalno, pastebi bažnyčios kupolą nuo Stiklių gatvės, iš visų pusių (nuo Dominikonų gatvės ir iš vidinio vienuolyno kiemo) apeina barokinį fasadą, tyrinėja rokoko puošybą viduje, pagaliau nusileidžia į požemius ir atskleidžia kriptų turinį. Čia, panašu, menininkai siekė ne tik sukaupti kultūros istorijai vertingą informaciją, bet ir sukelti tam tikrą estetinį rezonansą – makabriški vaizdai (mumifikavęsi palaikai sustatyti į „šeimos“ kompoziciją) dar labiau įtvirtina metafizinę miesto pajautą.
Autorių pasirinkta idėjinė programa atitiko bendrą Vilniaus, kaip vieno reikšmingiausių dvasinių ir politinių židinių, sampratą, diegtą ir Varšuvoje, ir Kaune (tik savaip argumentuojant). Estetinis fotografijų sprendimas ir jų autorinė kolekcinė atranka atitinka nustatytas „pasakojimo“ apie Vilnių kūrimo taisykles, įteisintas tam laikui nemenka vaizdų ir tekstų sankaupa.
Pirmasis ir vienintelis autoritetas fotografijos stilistikos srityje buvo Janas Bulhakas. Zdanovskiai beatodairiškai vadovavosi jo teorine baze ir nuorodomis, kaip fotografikas turi kurti meninę fotografiją (motyvo paieška, atvaizdo kompozicija, šviesos galia, technikos pasirinkimas, estetinė kultūra) ir ką ji turi išreikšti (tautinę savimonę). Kurdami miesto įvaizdį fotografai tęsė jau XIX a. įsigalėjusį Vilniaus romantizavimą, todėl suprantami ir be ypatingų pastangų „perskaitomi“ simboliniai ženklai tapo lenko ir lietuvės fotografų bendrine tapatybės išraiška.
Parodos kuratorės M. Matulytės pastebejimu, atsiribojus nuo ano meto Vilniaus kultūrinio ir politinio konteksto, verta pažymėti, kad Zdanovskių kolekcijoje dominuoja ne lenkiškas ar lietuviškas, o universalus vaizdinys. Fotografijose nėra apibrėžto mastelio (nesupranti Vilniaus dydžio), nėra kasdienybės nei šventės, nei veiksmo, nei herojų (į kadrą patekę žmonės – tik bendros kompozicijos elementai). Ištrinta riba tarp realybės ir iliuzijos, tarp fakto suvokimo ir jo emocinio absorbavimo. Tai jau ne matymas, o pasaulėjauta. Zdanovskiai sukūrė miestą, kurio nėra – jis dematerializuotas ir sudvasintas, arba tiksliau – miestą, kuris įsikuria mūsų įsivaizduojamybėje.
Parodos atidarymas - birželio 4 d., ketvirtadienį, 17 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4).
