Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus paveikslų galerijoje K. Donelaičio g. 16, Kaune Gegužės 13 d., 17 val. įvyks Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės parodos „Įvaizdinta tikrovė“ atidarymas ir katalogo pristatymas.
„Technologijos tapo menu ir pamažu jos keičia tikrovę. Gyvename postbiologinėje epochoje. Prarastas betarpiškas kontaktas su matoma tikrove. Aparatų vykdoma matymo automatizacija atėmė iš žmogaus žvilgsnį. Atsirado matymo galimybė be žiūrėjimo būtinumo“, – cituodama šiuos grėsmingai dabartį konstatuojančius prancūzų mąstytojo Paul Virilio žodžius, tapytoja pristato savo naujausią parodą.
„Ką reiškia būti tapytoja šiandien? Ar vaizduojamo pasaulio tikrovė gimsta paveiksle, kai akis sujungia spalvų ir pavidalų žaismą? Ir ar reprezentuojama tikrovė tapyboje yra tikrai tokia, kokia pasirodo akiai? Gal būt tapytojai šiandien yra paskutinieji aktyvūs regėtojai – praktikai, kvestionuojantys tikrovės tikrovę?“ – klausia parodos autorė A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė.
Pasak dailėtyrininkės Kristinos Civinskienės, nenuobodi, patraukli ir aktuali tradicija Aušrą Barzdukaitę-Vaitkūnienę domino visą laiką. Per daugiau nei 20 kūrybos metų ji siekdama išlaikyti įtampą tarp tradicijos ir naujumo išmėgino tapymą moliu, pelenais, suodžiais, tačiau išsaugojo impulsyvaus, dramatiško, išgyvento, išjausto tapymo būdą.
A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė tapybos akcentus dėliojo tam tikrais etapais. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios tapytoja linko į lyrinį abstrakcionizmą. Išgyvenimai, įspūdžiai, prisiminimai virsdavo spalvomis, realiai sutiktas motyvas – nuotaikos atspindžiu.
Bėgant laikui Aušros kūryba kito, atsirado daugiau įskaitomų vaizdų, konkretumo, asmeninius lyrinius apmąstymus pakeitė bendresni, globalesni potyriai ar reakcijos į visuomenės pokyčius, jos ydas. Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapyba ėmė provokuoti žiūrovus pateikdama atpažinimo džiaugsmą ir viliodama į paveikslo perskaitymo spėliones.
