„Paroda „Blind date“ pirmiausia skirta regos negalią turintiems žmonėms, sudarant jiems sąlygas praplėsti žinias ir suvokimą apie nacionalinį dailės paveldą, – sako organizatoriai. – Kartu tai reta galimybė kitu pojūčiu – lytėjimu – atrasti vizualaus meno kūrinį.“
„Blind date“ atidaryta lygiai prieš metus Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG). Ji iš karto sulaukė gyvo lankytojų, kultūros žmonių susidomėjimo. Pernai paroda persikėlė į Klaipėdą, Panevėžį, o šiemet ilgesniam laikui stabtelėjo Kaune.
„Paroda yra gyva, keliauja po Lietuvą, joje lankosi nemažai jaunų žmonių, – pasakoja vienas iš jos sumanytojų ir kuratorių Matas Drukteinis. – Geriausia naujiena – šiemet gavome Lietuvos kultūros tarybos finansavimą ją plėsti ir tęsti: bus parengta dar dešimt, šįkart grafikos ir fotografijos darbų reljefinių reprodukcijų.“
Siekė didesnės įvairovės
Parodą „Blind date“ sudaro 10 paveikslų originalų ir tiek pat jų taktilinių reprodukcijų. Reprodukcijas kūrė skulptoriai Jonas Aničas ir Matas Janušonis, konsultuodamiesi su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga bei ilgametę patirtį šioje srityje turinčiais Italijos Francesco Cavazzos aklųjų instituto specialistais. Šiame institute reljefinės reprodukcijos daromos iš gipso ir marmuro dulkių, o Lietuvos menininkai pasirinko šiltesnę ir plastiškesnę medžiagą – molį. Paveikslai, pagal kuriuos atliktos reljefinės reprodukcijos, yra įvairių laikotarpių, priklauso skirtingoms mokykloms ir stiliams: nuo kubistų maniera iš tarpusavyje besijungiančių plokštumų pavaizduoto veido (Vytauto Kairiūkščio „Kubistinis portretas“, 1921 m.) iki postmodernistinių kūrinių (Mykolo Šalkausko „Sindromas“, 1996 m.).
„Stengėmės, kad paroda būtų kuo įvairesnė – portretas, peizažas, žmogaus kūnas, siurrealizmui, avangardizmui, konceptualizmui atstovaujantys kūriniai“, – mintimis apie paveikslų atranką dalijasi parodos organizatoriai bei jos kuratoriai Matas Drukteinis ir Agnė Matulevičiūtė.
Pasak parodos organizatorių, patogiausia teigti, kad akliesiems geriausiai suprantamas garso menas, ir nieko nedaryti, tačiau pasaulio muziejai ieško naujų kelių ir juos atranda. Lietuvos muziejai taip pat nestovi vietoje. Štai 2016 metais NDG surengė liečiamąją skulptūrų parodą iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių „Menas tamsoje“, o 2018-aisiais išleido reljefinį katalogą „Moderni ir šiuolaikinė Lietuvos dailė“. Katalogo pristatymus, keturiuose Lietuvos muziejuose vyksiančius šių metų balandį–birželį, lydės kūrybinės dirbtuvės.
Meno kalbos reikia mokytis
Klasikinio meno, pavyzdžiui, renesanso meistrų reljefines paveikslų kopijas liečiame ir suvokiame visai kitaip nei kubizmo ar siurrealizmo atstovų darbus. Pirmosios tiesiog gali patikti arba nepatikti, antrosios – provokuoja, kviečia suprasti tam tikras „žaidimo taisykles“ ir jomis vadovaujantis bandyti atrakinti kūrinį ar jo autoriaus kūrybinę laboratoriją. Tai galioja ir kalbant apie „Blind date“: kai kuriems kūriniams etiketė „patiko“ ar „nepatiko“, neregių žodžiais, tiesiog netinka. O ar įdomu? Taip!
Tiek šios, tiek kitų panašių parodų reikalingumą taikliai įvardijo parodos konsultantė Irma Jokštytė: trimačio pasaulio perteikimas dvimatėje erdvėje turi savo taisykles ir savus dėsnius – neregiui tai yra tarsi visiškai nauja rašto sistema, kurią jis turi išmokti skaityti. Iš ko liečiant moters plaukus galima atpažinti, kad pučia vėjas? Kokios detalės ar ženklai mums byloja, kad paveiksle pavaizduotas žmogus šoka ar eina? O jeigu tų žmonių paveiksle ne vienas? Visa tai yra tam tikros rūšies raštas, kurio, kaip ir bet kokio kito, reikia mokytis. Tik, skirtingai nei reginčiam žmogui, jį išmokti nėra nei labai lengva, nei paprasta.
Geriausi Lietuvos muziejai, meno galerijos, kaip ir analogiškos Vakarų šalių įstaigos, vis drąsiau mezga socialinį dialogą, atveria savo ekspozicijas ir fondus ne tik meno žinovams ir jo gurmanams. Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus maždaug prieš pusantrų metų įkūrė socialinio kuratoriaus etatą. Suintensyvėjo edukacinė veikla, padaugėjo šios srities programų. Muziejaus edukacinėse programose pradėjo dalyvauti Karolinos Žernytės vadovaujamo „Pojūčių teatro“ aktoriai, kuriantys gyvuosius paveikslus.
„Bendradarbiaujame su Kauno Prano Daunio ugdymo centro moksleiviais, – pasakoja muziejaus socialinių programų edukatorė Rūta Klevaitė. – Kitais metais centro moksleiviams M. K. Čiurlionio muziejuje ir jo padaliniuose ketiname rengti integruotas muzikos, literatūros, teatro, istorijos, gamtos mokslų pamokas.“
R. Klevaitė atkreipia dėmesį, kad Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, nuo 2006 metų veikia Muziejus neregiui, pristatantis skirtingomis meno technikomis ir įvairiais būdais Lietuvos menininkų sukurtus meno kūrinius. Muziejų vis dažniau atranda ne tik turintys regėjimo negalią, bet ir gerai matantys moksleiviai, studentai. Čia vyksta diskusijos, meno pažinimo pamokos tamsoje. Suvokti mus supančią tikrovę kitais pojūčiais – ne vien smalsumas, bet ir nauja patirtis.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta
Tai – pirmoji pavasario lygiadienio diena;
Dauno sindromą turintys asmenys turi papildomą 21-ąją chromosomą;
Tai yra Benedikto (lot. Benedictus – palaimintasis) vardo diena.
