Tarp pirštų byrantis paplūdimio smėlis, švelniai banguojanti Baltijos jūra, skanus maistas ir visų rūpesčių užmiršimas – štai apie tokias atostogas lietuviškame pajūryje svajoja dažnas lietuvis.
Ir nors daugelis poilsiautojų į Palangą atvažiuoja pasiilsėti, pagulėti paplūdimyje ir atsipalaiduoti, vis dėlto šis Baltijos pajūrio perlas savyje slepia ir itin įdomią istoriją, su kuria susipažinti visus norinčius kviečia žurnalistė, „Savaitgalio ekskursijų“ įkūrėja ir knygos „Vilniaus atminties punktyrai“ autorė Gabija Lunavičiūtė. Būtent ji yra ir pajūrio ekskursijos „Sena, miela, nepažįstama Palanga“ iniciatorė.
Lankomės pajūryje, bet istorijos nežinome
G. Lunavičiūtė naujienų portalui tv3.lt pasakoja, kad ji iš pradžių ekskursijas pradėjo organizuoti sostinėje. Mat moteris pastebėjo, kad žmonės mažai ką žino apie tas vietas, kuriose gyvena, savo miestus.
Pati pernai metais nemažai laiko praleidusi Nidoje, ekskursijų organizatorė suvokė, kad ir ji žino pakankamai mažai pajūrio istorijos. Taip prasidėjo knygų skaitymo ir pokalbių su vietiniais gyventojais maratonas.
„Parengiau ekskursiją, kurią net ir kelias dešimtis metų gyvenantys Nidoje įvertino geru žodžiu, pradėjau kviesti žmones pažinti savo mėgiamą kurortą ir pačiai buvo smagu padėti atrasti jį kitiems. Iš tiesų esu įsitikinusi, kad nėra neįdomių vietų ar istorijų, yra tik ne kokie pasakotojai, dėl to, kol nesusipažinau su puikiai pasakojančiais kitais žmonėmis, tol ir dirbau viena.
Prieš metus susipažinau su labai šaunia gide iš Klaipėdos Agne, taip pradėjome rengti ekskursijas uostamiestyje: turime ir interaktyvią ekskursiją vaikams, ir pažintinį maršrutą trumpam atvykusiems, ir pikantiškų istorijų maršrutą tik suaugusiems, planuose dar daugiau“, – pasakoja G. Lunavičiūtė.
Žmonėms vien faktai ir skaičiai neįdomu
Prasidėjus vasaros sezonui, G. Lunavičiūtė kartu su savo kolege Agne ėmė siūlyti ekskursijas ir Palangos poilsiautojams. Pati Gabija čia nemažai laiko ilsėdavosi ir vaikystėje, tačiau moteris patikina, kad kaip ir daugelis čia atvykstančių žmonių, ji iš pradžių pažino tik gatvių išorinį vaizdą. Tačiau pasigilinusi daugiau, gidė sužinojo, kokia iš tiesų įdomi yra Palangos nematoma pusė:
„Kodėl vilos turi tokius pavadinimus, kaip kad Romeo ir Džiuljeta, Komoda arba Anapilis? Iš kur Palangoje yra Simpsono gatvė? Galų gale, kaip atsitiko, kad būtent Palanga tapo tokiu lankomu kurortu, juk pajūrio turime šiek tiek daugiau?
Dėl ko turime tokį ilgą tiltą, gal teisingiau sakyti būtų lieptą, vedantį į jūrą? Manau, kad didžioji dauguma poilsiautojų, o neretai ir vietiniai gyventojai tikrai nustebtų, sužinoję ir šiuos, ir kitus ne mažiau intriguojančius dalykus.“
Gabija prasitaria, kad daugelis pirmą kartą einančių į ekskursiją po Palangą klausia, ką gidės rodys. Atsakymą moteris tokiems žmonėms pateikia dažniausiai tokį: „Jeigu jūs tikrai norite, galiu jums išvardinti keletą objektų, bet ekskursijos sėkmė ir įdomumas mažiausiai priklauso nuo objekto“:
„Kas iš to, jei pasakysiu, kad rodysime Penkos gatvės kokį nors 52 namą, arba net jeigu pasakysiu, kad kalbėsiu apie vilą konkrečiu pavadinimu. Tai nieko nesako. Net ir ekskursijų aprašyme pažymime tik pradžios ir pabaigos taškus, bet niekada nevardijame konkrečių objektų.
Mano nuomone, tai yra prasto gido požymis, jeigu jis pasakoja apie namus kaip namus, pamoja ranka į dešinę, pasako statybos metus, tada į kairę, pasako architektūrinį stilių ir eina toliau. Žmonėms neįdomu vien faktai, skaičiai ir datos. Žmonėms įdomu kiti žmonės, jų istorijos, netikėtumai ir tai, kas primena juos pačius. Tai, kas leidžia nustebti, atrasti, kažką suprasti“, – įsitikinusi yra G. Lunavičiūtė.
Pajūrį mylėjo ir Čiurlionis
Vis dėlto šiek tiek istorinių Palangos detalių gidė sutiko atskleisti ir skaitytojams. Ekskursijų metu, kaip sako pati Gabija, jie kartu su turistais vaikščioja kaire puse nuo Palangos tilto.
Būtent ten buvo įkurtos Tiškevičių valdos, kuriose jie statė gražiausias medines vilas, nuostabaus grožio prancūzo kraštovaizdžio architekto Andre kurtą parką. Gabija atskleidžia, kad būtent šiame parke be Eglės žalčių karalienės yra net ir skulptūra, skirta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbui „Šaulys“.
„To tikrai dauguma nematė“, – patikina Gabija.
Gidė pasakoja, kad M. K. Čiurlionis ne kartą lankėsi Palangoje, jam labai patiko jūra, tai galima suprasti ir iš autoriaus kūrinių.
„Toje pusėje gyveno ir pirmasis Palangos burmistras Jonas Šliūpas su savo jauna žmona – dėl šios santuokos daug apkalbų teko jiems iškęsti. Ten yra nuostabus ne visų atrastas skulptoriaus modernisto Antano Mončio muziejus, ten buvo vadinamasis rašytnamis su visomis jo bohemiškomis istorijomis.
Ten buvo ir žydų kapinės – žydų istorija Palangoje yra atskira, įdomi tema, deja, beveik nėra ką rodyti. Taigi Palanga tikrai turi kuo nustebinti, nesvarbu, kokiomis gatvėmis eisi, tik reikia mokėti ją prakalbinti. Manau, kad mums tai pavyko“, – džiaugiasi G. Lunavičiūtė.
Palangos istorija neįsivaizduojama be Tiškevičių
Žinoma, kalbėti apie Palangos istoriją ir nepaminėti garsiosios Tiškevičių šeimos būtų tikra nuodėmė. Su tuo sutinka ir gidė G. Lunavičiūtė. Moteris sako, kad be jų Palanga būtų tikrai ne tokia, o asmeniškai jai – net ir ne tokia graži.
Legendos byloja, kad Tiškevičiai turėjo net 99 dvarus, nors pati gidė mananti, kad tokius faktus ir reikėtų palikti būtent legendoms:
„Šie grafai gal ir neturėjo 99 dvarų, kaip kad mėgstama pasakoti, bet jų turėjo tiek, kad galėjo sau daug leisti. Būtent ta Tiškevičių šeima, kuri susijusi su Palanga, prieš tai gyveno Lentvaryje. Nors jau XIX a. pradžioje jie nusiperka nedaug civilizacijos mačiusią, tik žvejų apgyvendintą Palangą ir ten vysto stambų verslo planą: pastato plytų fabriką, uostą ir tiltą, nutiesia geležinkelį, kad plytas galėtų pakrauti į Liepojon plaukiančius laivus, geležinkelis ėjo net ir per patį tiltą – jo liekanas galite matyti šalia naujojo, pristato daugybę gražuolių vilų, kad baronai ir prasigyvenę tarnautojai turėtų kur poilsiauti.“
Kol Tiškevičiai tvarkosi Palangoje, tuo metu Lentvaryje 1857 metais buvo paleidžiamas geležinkelis ir Tiškevičių šeimos gyvenimas neplanuotai pasikeitė. Grafų rūmai virto savotiškais svečių namais, kuriuose ištisus metus ėmė lankytis daugybė svečių – artimųjų, pažįstamų ir netgi pirmąkart apsilankančių nepažįstamų aristokratų, nutarusių svečiuose pas Tiškevičius sutrumpinti ir paįvairinti laiką, kol ateis jų laukiamas traukinys.
G. Lunavičiūtė pasakoja, kad tai sukėlė nemenką nepatogumą, todėl Tiškevičiai persikėlė ten, kur ramiau – į Kretingą.
„Amžiaus pabaigoje jie pasistato ir dailius rūmus, kuriuose nei vienas gyvenamasis langas neišeina į šiaurę, net ir tarnai mėgavosi saule, pasisamdo labai žinomą ir brangų kraštovaizdžio architektą. Dalis plano pavyko, kaip kad kurorto gyvenimas, dalis ne – visais laikais Palangos ir Šventosios pakrantė dėl savo geografinių ypatumų netiko uostui, taigi pramonė Palangoje taip ir neišsivystė.“
Kurorte netrūkdavo ir romanų
Iki šių dienų galima išgirsti kalbų, kaip Palangos kurorte užsimezgė viena ar kita meilės istorija, o kur dar ir nesuskaičiuojama kurortinių romanų gausa. Gidė šypteli, kad romantika apgaubtame kurorte romanų būdavo visais laikais, o anksčiau buvo ir juokaujama, kad čia vyrams kišenės patuštėja, o moterims – papilnėja.
Nors G. Lunavičiūtė pabrėžia, kad to tikrai nebūtų galima pasakyti apie Palangos rūmų šeimininką Feliksą Tiškevičių, kuris nei gėrė, nei rūkė, o labai mylėjo, saugojo ir gerbė savo žmoną.
„Kartu jie augino devynis vaikus, rūmuose pastatė koplyčią, o parke – Lurdo kopiją, bet vilose virė ne toks jau ir šventas gyvenimas. Gal dėl to ir pirmasis Palangos burmistras Jonas Šliūpas iš Kauno pabėga į kurortinį miestelį, nebeatlaikęs apkalbų ir spaudimo dėl 38 jaunesnės žmonos – matyt, kurorto žmonės buvo visko matę ir prie daug ko pripratę. Net ir tarnaitė, atvykusi slaugyti mirštančios žmonos, vėliau tapusi antrąja žmona, jų taip nešiurpino“, – pikantiškąją Palangos miesto istorijos pusę atskleidžia pašnekovė.
Pažinčių ieškodavo skelbimuose
G. Lunavičiūtė pasakoja, kad anksčiau visai prie pat Palangos, ties Nemirseta, buvo pasienis tarp Rusijos, vėliau – Lietuvos ir Vokietijos imperijų. Ir dabar tebestovi Nemirsetos kurhauzas, priklausęs Vokietijai. Liudininkai pasakoja, kad tuomet prostitutes į jį veždavo iš Klaipėdos ir Telšių, nes Palangoje jų tiesiog nebuvo.
„Ten ir važiuodavo „taksomotorais” poilsiautojai į „ekskursijas” iš Palangos, pasidžiaugti merginomis, gėrimais, muzika, laisve be jokių įsipareigojimų. Sunku pasakyti, ar tikrai Palangoje nebuvo tokio reiškinio, bet apie 1925–1930-tuosius Palanga buvo vienišų merginų ir damų kurortas.
Juokaujama, kad tuo metu vienam vyrui tekdavo dešimt moterų. Vienišės suvažiuodavo atostogauti ir stengdavosi susirasti jeigu ne pastovų kavalierių, tai bent laikiną meilužį. Kaip ir dabar, taip ir tada klestėjo kurortiniai romanai, o tuo metu leidžiamame Palangos laikraštyje „Pliažas“ net buvo atskira skelbimų skiltis, kurioje vyrai ir moterys atvirai ieškojo antrų pusių.
Dažniausiai skelbimuose nurodydavo konkrečius asmenis. Parašydavo kurioje vietoje, kokiu laiku tą žmogų matė, apibūdindavo, kaip atrodė, ir siūlydavo susipažinti artimiau. Kur kas paprasčiau ir atviriau nei dabar, juk pažinčių programėlės yra šių laikų pažinčių skelbimai“, – šypteli gidė.
Kairė pusė – turtuoliams, dešinė – valstiečiams ir žvejams
Ne ką mažiau įdomesnėmis detalėmis yra apgaubtas ir poilsiautojų pamiltas Palangos paplūdimys. Pasirodo, kad kol Palangoje gyveno vieni žvejai, tol jie ir maudydavosi visi tik su „Adomo kostiumais“.
Gidė išskiria ir gana įdomų faktą: štai Tiškevičiams pietinėje Palangos dalyje pradėjus statyti vilas, dalyje į kairę nuo tilto buvo uždrausta maudytis paprastiems miestiečiams. To meto damos niekaip negalėdavo atsistebėti, matydamos dešinėje tilto pusėje besimaudančius nuogus valstiečius ir žvejus.
O kaip gi persirengimo kambariai? To meto aukštuomenė buvo radusi išeitį ir šiam klausimui: kas nenorėjo bristi į vandenį ir apsinuoginti pakrantėje, galėjo užsisakyti persirengimo kambarį, traukiamą tikrų tikriausio arklio.
„Arklys įtraukdavo tą būdelę giliau į jūrą, kad galėtum nebrisdamas įšokti į vandenį ir privačiai pasiplaukioti. Iš nuotraukų panašu, kad tik vyrai taip maudydavosi... Kaip atrodė paplūdimio mados? Turbūt dabar sunku įsivaizduoti, kad tarpukariu moterys žiemomis megzdavosi vilnonius maudymosi kostiumėlius – čia ne tik Lietuvos mada tokia buvo, visame vakarų pasaulyje damos taip ruošdavosi vasaros sezonui“, – paplūdimio madas vardija G. Lunavičiūtė.
Dviejų valandų užtenka susiorientavimui
Palangoje ekskursijas organizuojanti gidė pasakoja, kad vidutiniškai viena ekskursija trunka apie 2–2,5 valandos. Būtent tiek laiko užtenka vadinamam „susiorientavimui“, kur esi.
G. Lunavičiūtė pabrėžia, kad jos didžiausia siekiamybė, kad žmonės išeitų sužinoję ir nepamiršę bent poros dalykų. Juk, kaip sako ji pati, čia ne istorijos paskaita, už kurią reikia atsiskaityti, o malonus laisvalaikio praleidimo būdas.
„Kai jau pradedi suvokti, ką reiškia Meilės alėja, kaip atrodė Basanavičiaus gatvė ir kokie žmonės gyveno Palangoje, galima ir atidžiau pasižiūrėti. Na, kas gi nežino Birutės parko? Bet jis tokio dydžio, kad kelias valandas galima vaikštinėti ir kas kartą ką nors naujo atrasti.
Dėl to kviesime poilsiautojus ir Palangos gyventojus pakvėpuoti jodu ir atrasti visas įdomiausias parko vietas. Patikėkite, ten tikrai yra išskirtinių kampelių, kuriuos klaidžiodamas vienas pats gal atrasi, o gal ir ne, bet svarbiausia yra istorijos ir jas lydintys jausmai“, – įsitikinusi gidė G. Lunavičiūtė.
