Jonų politikoje ne vienas ir ne du
Kas puokštėmis, kas iš lauko gėlių supintais vainikais nešini skubame sveikinti Jonų, Janinų, Jonių... O jei artimųjų ar draugų būryje tokių nėra – vis tiek švenčiame ir ieškome stebuklingojo laimę nešančio paparčio žiedo.
Kaip jo ieškojo ir surado, pasakoja žinomi Lietuvos politikai – skirtingų kadencijų Seimo nariai bei ministrai Jonai ir Janinos, sutikę portalui balsas.lt atskleisti savo šeimų tradicijas.
Tačiau prieš tai pabandykime suskaičiuoti, kiek Jonų yra didžiojoje mūsų šalies politikoje. Pasirodo, ne taip mažai. Per visą laikotarpį po Nepriklausomybės atkūrimo nebuvo nė vienos Seimo kadencijos, kurioje per Jonines nebūtų ką sveikinti.
Aukščiausioje taryboje-Atkuriamajame Seime buvo 6 Jonai. Tiek pat jų buvo ir 1996-2000 ir 2004-2008 metais. Dabartiniame parlamente dirba 3 Seimo nariai Jonai. Ilgą laiką rekordininke šiuo požiūriu buvusią 2000-2004 metų kadenciją, kai tarp parlamentarų buvo net 8 Jonai ir Janinos, pralenkė praėjusios (2008-2012 m.) kadencijos parlamentarai, kurie savo gretose turėjo net 9 varduvininkus. Kai kurie iš jų, Jonas Šimėnas, Rimantas Jonas Dagys ir dar keletas seime dirbo net ne po vieną kadenciją.
Tiesa, ministrų Jonų buvo gerokai mažiau, ir ne visose vyriausybėse. Bene ilgiausiai Jonų „frontą“ Ministrų kabinete laikė Jonas Biržiškis – I-VII –os vyriausybių susisiekimo ministras. Daugiausia Jonų – po 3 buvo III-ojoje ir V-ojoje vyriausybėse, o štai VIII-ojoje (1997-2000 m.), XII-ojoje (2001-2004 m.) ir dabartinėje, XVI-oje nėra nė vieno.
Jonas Šimėnas: aš pats balsavau, kad Joninės būtų šventė
„Tiksliai jau neprisimenu, seniai tai buvo“, – paklaustas, kaip Jonus sveikino Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatai, prisipažino Kovo 11-osios akto signataras Jonas Šimėnas. Tačiau pasak jo, paprastai kolegos parlamentarai pasveikinti nepamiršdavo.
„Jei tai būdavo posėdžių diena, būtinai pasveikindavo. Kai dirbau kitoje kadencijoje, mes ir priėmėme sprendimą, kad Joninės turi būti šventė. Įdomus buvo balsavimas – lyg ir turėjau tada nebalsuoti, nes pats Jonas esu, bet balsavau už“, – prisipažino jis.
„Švęsdavome Jonines dar iki nepriklausomybės atkūrimo. Per Jonines dainuodavome lietuviškas dainas, lankydavome piliakalnius. Aš dalyvavau folkloro ansamblyje, todėl dažniausia švęsdavau ne su šeima, o su kolektyvu. Vienais metais važiuodavome prie Skomantų piliakalnio Žemaitijoje, kitais metais prie Dubysos. Rasos šventė Kernavėje taip pat buvo. Bet tai nebuvo masinė kultūra – jautėme poreikį pabendrauti, padainuoti prie laužo. Merginos kupoliaudavo. Tai buvo šventė „iš vidaus“, viskas ėjo iš širdies, o ne komercializuota, kaip dabar“, – pasakoja J. Šimėnas.
O tais laikais, kai buvo dar vaikas ir gyveno kaime, per Jonines sveikindavo jo tėvą. „Prikaldavo vainiką prie durų, o jis turėdavo pavaišinti tuos pynėjus“, – prisimena politikas, kurio vyriausiasis sūnus taip pat Jonas. Nepriklausomybės akto signataras šiemet Jonines švęs itin gausiame būryje.
„Svarbiausia pačiam dalyvauti – jausti, kad esi viso to dalis. Dalyvausiu dideliame renginyje. Aš dainuoju chore „Ave verum“, ir mūsų choras dalyvauja Zarasuose vykstančioje aukštaičių dainų šventėje. Dainuosime sau, gamtai ir visiems, kurie ten bus“, – sakė šventei besiruošiantis J. Šimėnas.
Išgirdęs tradicinį klausimą, ar pavyko rasti paparčio žiedą, trijų kadencijų Seimo narys (1900-1992 m. 1996-2000 m. ir 2008-2012 m.) atsakė: „Be abejo. Su tuo žiedu ir dabar tebegyvenu. Jos vardas Vyda“.
Janė Narvilienė: Seime Jonines šventėme visada
Viena iš nedaugelio didžiojoje Lietuvos politikoje dalyvaujančių Janinų – Janė Narvilienė, portalui balsas.lt prisipažino, kad skirtingai nuo savo kolegos J. Šimėno, nebalsavo už tai, kad Joninės būtų laisvadienis.
„Aš tada iš viso nebalsavau. Ir dabar manau, kad nereikėtų išskirti vieno vardo. Joninės yra ne dėl vardo – tai gyvenimo, tradicijų šventė. Tai gamtos šventė“, – aiškino ji.
„Bet Seime Jonines šventėme visada“, – priduria buvusi Seimo narė (2000-2004 m.) J. Narvilienė. Politikė, kurią kalbinome tik grįžusią iš parduotuvės, prisipažino Kretingoje laukianti gausaus būrio svečių.
„Turiu vieną dukrą, bet ji jau turi tris vaikučius. Be to, mūsų šeimoje užaugo trys mano sesers vaikai. Atvažiuos ir jie su savo vaikais. Kai visi suvažiuoja, vien mūsų prie stalo susėda 14 žmonių. Atvažiuoja ir kiti giminaičiai, draugai. Švęsime visą savaitgalį. Brangiausia, kad draugai prisimena ir dabar, kai neužimu jokių aukštų pareigų“, – sakė ji. Pasak moters, vakaros ir namie, kieme, ir prie jūros ketina nuvažiuoti, ir į Kretingoje vykstančią šventę visi kartu eis.
„Kretingoje anksčiau buvo švenčiamos Antaninės, bet jau daugiau kaip 10 metų Joninės pas mus irgi labai graži šventė. Kažkada patys rengėme talkas ir ravėjome estradą, o dabar joje mielai renkasi šeimos“, – pasakoja viena Joninių Kretingoje iniciatorių.
J. Narvilienė pasakojo, kad jų šeimos tradicija – vaikams suteikti vyresnių giminės narių vardus. Todėl pirmoji jos anūkė Vytautė, kita Sigita, o pagrandukas mamos ir močiutės garbei pavadintas Renatu Jonu. Beje, jos pačios Jane beveik niekas nevadina.
„Visą laiką buvau Janina. Visada visi vadina Janina. Bet metrikuose (gimimo liudijime – red. past.) įrašyta Janė. Broliai vadina Janyte, o mama tai Janiute visada vadindavo“, – prisimena ji.
Jonas Biržiškis: visa giminė žino, kad per Jonines turi būti mano sodyboje
„Į Jonines pas mane į sodybą visi suvažiuoja nekviečiami. Visa giminė. Šiemet bus 6 Jonai. Sekmadienį visi švęsime. Deginsime laužus, dainuosime. Jau gal dešimt metų niekas nesikeičia. Visi žino, kad per Jonines visi turi važiuoti į Šilalės rajoną. Susitikimo vietos ir datos keisti negalima“, – balsas.lt sakė ilgametis susisiekimo ministras (1990-1996 m.) ir bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ 2006-2006 m. ) vadovas Jonas Biržiškis, pasidžiaugęs, kad laukia kelių dešimčių svečių.
„Mes esame trys Jonai. Vienas aš – dėdė Jonas, paskui dičkis Jonas ir dar Jonelis. Jonelis – tai mano anūkas, kuris šiemet baigė studijas universitete ir prieš kelias dienas šventų Jonų bažnyčioje jam įteikė aukštojo mokslo baigimo diplomą. O dičkis Jonas – tai mano krikštasūnis“, – atviravo per 80-metį perkopęs ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas technikos mokslų daktaras.
Pasak J. Biržiškio, tiek ministerijos, tiek „Lietuvos geležinkelių kolektyvas niekada neužmiršdavo jo pasveikinti.
„Kai esi koks nors vadovas, kolektyvas visuomet sveikina. Nuperka gėlytę ir ateina visi. Bet „balių“ nebūdavo per Jonines, pas mus buvo kitos tradicinės šventės“, – kuklinosi jis.
Į tradicinį klausimą, ar pavyko surasti paparčio žiedą, J. Biržiškis atsakė teigiamai. „Tą žiedą suradau. Ir dabar tebeturime tradiciją, kad visi mažesnieji ieško to žiedo. Ir kurioje nors sodybos vietoje jį kas nors būtinai randa“, – atskleidė jis.
Jonas Prapiestis: nustebdavau, jei virš durų vainiko nebūdavo
„Mano tėvas taip pat Jonas, tai anksčiau visi suvažiuodavome švęsti pas jį. O dabar irgi švenčiu. Turiu gerą būrį draugų, ir švenčiame su visais vainikėlių plukdymais, laužais. Bemiegė naktis būna“, – prisipažįsta teisininkas, Nepriklausomybės akto signataras, vienos iš pirmųjų po nepriklausomybės atkūrimo vyriausybių (1992-1996 m. ) teisingumo ministras, Konstitucinio Teismo teisėjas (1996-2005 m.) Jonas Prapiestis.
„Mano vaikų antrieji vardai Jonas ir Janina. Bet ir juos sveikiname. Pirmiausia jie sveikina mane, o paskui ir aš juos“, – tęsia jis. Paklaustas, kaip Jonines šventė Kovo 11-osios signatarai ir kaip jį sveikindavo ministerijoje ir vėliau, J. Prapiestis sakė, kad visada būna didelė šventė.
„Labai rimtai sveikindavo. Ir vainikų virš durų rasdavome iš ryto. Nustebdavau, jeigu kuriais nors metais jų nebūdavo. Ir į namus atnešdavo – net kaimynai pavydėdavo. Turiu senų draugų būrį, ir visiems savaime suprantama – per Jonines bus šventė. Darbe tą rytą irgi visada sveikindavo. O po darbo kur nors išvažiuodavome. Mūsų kompanijoje daug dainingų, tradicijas išmanančių žmonių, todėl šventė būna labai linksma“, – pasakojo teisininkas.
„Vienais metais pavyko. Užvedė mane ant to žiedo, nes paprastai vaikai pirmi nugriebdavo“, – šmaikštavo J. Prapiestis, paklaustas, ar pavyko rasti paparčio žiedą.
Elvyra Janina Kunevičienė: Janina pavadino, kai krikštijo
„Mane nuo pat gimimo visi visuomet vadina Elvyra. Prie savo antrojo vardo aš nepripratusi ir niekada nešvenčiu. O Janina pavadino, kai krikštijo, kadangi reikėjo, kad vardas būtų šventas. Su Jonais ir Janinomis draugauju, bet pati vardadienio nešvenčiu“, – juokėsi dviejų kadencijų Seimo narė (1992-1996 ir 1996-2000), 1991-1993 metais finansų ministre dirbusi Elvyra Janina Kunevičienė.
Ji pridūrė, kad tarp artimųjų Jonų nėra. O štai sodo kaimynas – pats tikriausias Jonas.
„Su sodo kaimynu Jonu anksčiau visada švęsdavome, bet dabar jau ne. Senstame“, – sakė E. Kunevičienė ir pridūrė, kad švenčių proga linki sėkmės visiems – ne tik varduvininkams.
Jonas Lionginas: aš vis dar tebeieškau paparčio žiedo
„Švenčiame gamtoje, šeimos rate. Suvažiuoja dukros, žentas, seserys. Šventė būna linksma – gėlės, ąžuolo vainikas“, – šeimos tradicijas atskleidė vienintelis giminėje Jonas – IX ir XI vyriausybių finansų ministras, dviejų kadencijų Seimo narys (2000-2004 ir 2004-2008), o dabar leidinio „Valstybės žinios“ vadovas Jonas Lionginas. Pasak jo, ir Seime, ir ministerijoje kolegos ir pavaldiniai sveikindavo kukliai.
„Iš ryto atneša puokštę, kurioje visuomet būna įkomponuoti paparčiai. Tačiau kokių nors tradicijų nesusiklostė“, – sakė jis.
„Paparčio žiedo ieškodavome studijų laikais – visas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetas išvažiuodavome su palapinėmis. Tai būdavo linksmiausios Joninės. Paparčio žiedo tais laikais taip ir nepavyko surasti, bet aš dar vis tikiuosi jį surasti“, – šmaikštauja J. Lionginas.
Jonas Varkala: šventėse aš jaučiuosi kaip marsietis
„Aš Joninių nešvenčiu. Masinės šventės man nuo pat vaikystės svetimos, nes užaugau tarp suaugusių žmonių. Turiu giminių, besilaikančių pagoniškų tradicijų – jie rasą renka, bet manęs tai visai netraukia“, – prisipažino pirmą kadenciją Seime dirbantis buvęs kunigas, „Drąsos kelias“ atstovas Jonas Varkala.
„Šventėse aš jaučiuosi marsiečiu. Tai, kas kitiems žmonėms atrodo labai įdomu ir linksma, man visai svetima. Šventės yra nuovargis ir liga. Man keista, kad žmogus kaip kiaulė kviečiuose gali siautėti, ir negirdi, kai jam sakai, kad žmogui užtenka turėti tik tiek, kiek būtinai reikia... Bet aš tuo gyvenu“, – savo požiūrį dėsto buvęs kunigas.
Rimantas Jonas Dagys: aš Jonas tik iš bėdos
,,Saikingai. Priklauso nuo to, ar šalia nėra didesnių Jonų. Mūsų šeimoje yra Jonų tradicija – senelis, tėtis, aš, mano vidurinysis sūnus – todėl pas mus yra didesnių Jonų, negu aš. Švenčiame visi vienu ypu“, – paklaustas, ar Joninės jų namuose yra didelė šventė ir kaip švenčia pats, atsakė parlamentaras Rimantas Jonas Dagys.
Ne vieną kadenciją Seime dirbantis politikas portalui balsas.lt sakė nepastebėjęs, kad vienoje svarbiausių valstybės institucijų ši šventė būtų pažymima kaip nors ypatingai.
„Ne, aš nepastebėjau, kad Seime būtų kokios nors Joninių šventimo tradicijos. Chaotiškai vyksta – kartais kas nors sveikina, kartais ne. Nėra kokių nors tradicijų, bet lyg ir būna kartais. O kai dirbau ministerijoje, man atrodo, kad prisiminė. Bet tai nebuvo kokia nors ypatinga šventė, nes aš sakau, kad tik iš bėdos esu Jonas“, – aiškino jis.
„Visada žmogus ko nors ieško. Jaunystėje labai įdomu ieškoti paparčio žiedo, ypač kai padeda kokia nors švelniosios lyties atstovė. O Jonams reikia pateisinti savo vardą“, – juokavo R.J. Dagys, paklaustas, ar ieškojo paparčio žiedo. Ir jau surimtėjęs pridūrė: „taip, plačiąja prasme pavyko rasti“.
Jonų linkėjimai Jonams
J. Biržiškis: Linkiu nebūti niūriems. Linkiu džiaugtis. Visi Lietuvoje norėtume geriau, gražiau gyventi , bet norai ne visuomet išsipildo taip greitai, kaip norisi. Tačiau visi mes laimingi, tik ne visi mokame džiaugtis savo laime. Tad linkiu to išmokti.
R. J. Dagys: Linkiu pateisinti Jonų vardą. Jonas yra paprastas, žemiškas, neatitolęs nuo eilinių žmonių vardas.
J. Varkala: Susimastykime, kas mes esame. Kiekvienas turime savyje Dievo ugnį, bet daugelis ją ignoruoja. Žmogus turi išsiskleisti dieviškumu. Ir kartais tai įvyksta labai nelauktai.
J. Lionginas: Visiems linkiu gerų švenčių. Ir jei pernai ar užpernai paparčio žiedo nesuradote, tai linkiu jį būtinai surasti šiemet.
J. Prapiestis: Linkiu, kad tai visada būtų viena labiausiai įsimintinų švenčių metuose. Kadangi Joninių naktį negalima miegoti, linkiu, kad būtų su kuo nemiegoti – gero artimų žmonių ir ištikimų draugų būrio. Ir žinoma, kiekvienam linkiu rasti paparčio žiedą – tokį, kokio tikisi.
J. Narvilienė: Man paparčio žiedas – tai žmogaus likimas. Laimė, draugai. ligos, meilė ateina tada, kada turi ateiti. Aš jo net nebandau ieškoti, nes ką likimas dovanoja, tai turi priimti. Norėčiau visiems palinkėti, kad Joninių naktis atneštų džiaugsmą kiekvienam žmogui. Ieškokime gėrio ir grožio vienas kitame. Ir tikrai surasime.
