Praėjusį trečiadienį Kinijos Henano provincijoje nutikęs kraupus įvykis – šešių žmonių gyvybių pareikalavęs kirviu ginkluoto vyriškio išpuolis – į viešumą ir vėl iškėlė senus Kinijos visuomenės skaudulius. Kaip savo straipsnyje teigia Kinijos visuomenės ir politikos ekspertas Jaime FlorCruz, psichinių susirgimų tema Kinijoje yra tabu. Nepaisant to, vis dažniau pasikartojantys panašūs psichiškai nesveikų žmonių išpuoliai kelia paniką tarp paprastų kinų ir verčia iš naujo klausti apie Kinijos visuomenės psichinės sveikatos būklę.
Panašių Kinijos nelaimių sąrašas pastaruosius metus gana smarkiai išsiplėtė. Kinai vis dar mena siaubingus praeitų metų išpuolius, kuomet penkių šalies mokyklose organizuotų atakų metu buvo nužudyta 17 žmonių, iš jų net 15 moksleivių. Šių metų kovo mėnesį Fujiano miestą taip pat sukrėtė skaudi nelaimė – psichine liga sirgęs agresorius mirtinai subadė 8 aukas, dar 5 žmonės liko sunkiai sužeisti. Po poros mėnesių panašus atsitikimas pasikartojo Shanxi provincijoje, kuomet buvęs gydytojas Wu Huanming užpuolė mokinius privačiame vaikų darželyje ir nužudė 7 vaikus. Pasak vietinės policijos aiškinimų, Huanming sirgo depresija.
Po šių makabriškų išpuolių Kinijos ministras pirmininkas Wen Jiabao pareiškė susirūpinimą saugumo užtikrinimo tvarka šalies mokyklose. Be to, Kinijos vyriausybė pažadėjo kreipti didesnį dėmesį į socialines problemas kinų visuomenėje. Kinijos žiniasklaida ir viešoji nuomonė taip pat atkreipė dėmesį į šias nemalonias valstybės visuomenės tendencijas. Ar iš tikrųjų galima teigti, jog Kinijos visuomenės psichinė sveikata prastėja?
Michaelas Phillipsas, Šanchajaus Jiao Tong universiteto Savižudybių Tyrimų ir Prevencijos Centro vadovas, taip nemano. Pasak jo, tokios tendencijos greičiau rodo tiesiog didėjantį žiniasklaidos susidomėjimą tokiais įvykiais nei faktinį tokių nelaimių skaičiaus išaugimą. Be to, anot Phillipso, nereikia pamiršti ir apie Kinijos visuomenės dydį, tad tokie išpuoliai iš principo yra sunkiai išvengiami tokioje milžiniškoje šalyje. Vertindamas bendrą Kinijos sveikatos būklę, Phillipsas teigia nepastebįs kokio nors išskirtinio psichologinės sveikatos prastėjimo kinų visuomenėje. Išlygą galima daryti nebent vertinant kinų priklausomybės nuo alkoholio išaugimą. Taigi bendros tendencijos Kinijos žmonių dar neturėtų pernelyg bauginti – anot Phillipso atlikto mokslinio tyrimo duomenų, psichinių susirgimų skaičiumi Kinija yra panašioje situacijoje kaip ir Europos ar Šiaurės Amerikos valstybės.
Personalo trūkumas
Visgi Kinijos statistika yra šokiruojanti. Anot Kinijos Sveikatos Ministerijos statistikos departamento, 2009 metais šalyje buvo registruota beveik 19 milijonų žmonių, sergančių psichinėmis ligomis. Taigi Kinija susiduria su kita opia problema – šalyje iš principo trūksta kvalifikuotų gydytojų, galinčių aptarnauti šitokią gausybę Kinijos ligonių. Remiantis ta pačia statistika, Kinijoje tuo metu dirbo vos daugiau nei 88000 psichinių ligų specialistų.
Todėl kiti psichinių ligų ekspertai Kinijos situaciją vertina šiek tiek mažiau optimistiškai nei Phillipsas. Štai psichologinės pagalbos konsultantės Li Sikun požiūriu, kinai išgyvena tikrai nelengvus laikus. Ir dėl to pirmiausia galima kaltinti pernelyg staigų Kinijos ekonomikos augimą ir eventualiai besikeičiantį žmonių mąstymo ir tarpusavio bendravimo pobūdį. Anot Li Sikun, sparti Kinijos ekonomikos raida nulėmė paprastų kinų sumaterialėjimą, kuomet į antrą planą buvo nustumta dvasinė žmonių gerovė. Li Sikun pažymi, kad tokį visuomenės raidos etapą buvo priverstos praeiti beveik visos šiuolaikinės kapitalistinės valstybės.
Trečia specialistų grupė Kinijos situaciją vertina netgi dar nepalankiau. Kaip teigia gydytojas Wan Yanhai, pastarieji įvykiai Kinijoje atskleidžia itin blogas ir gąsdinančias tendencijas, tad tinkamai negydomi psichiniai susirgimai gali tapti didžiausia Kinijos vidaus problema. Wan Yanhai Kinijos situaciją apibūdina kaip gana kontraversišką.
Viena vertus, paprasti Kinijos piliečiai dažnai negali sulaukti tinkamos psichologinės pagalbos vien todėl, jog tai kainuoja pernelyg brangiai arba dėl paprasčiausios gėdos tą daryti. Deja, bet toks požiūris yra vis dar gajus Kinijos visuomenėje. Kita vertus, nemažai sveikų Kinijos žmonių yra priverstinai paverčiami psichiniais ligoniais. Tokias priemones dažniausiai taiko Kinijos valdžia, turėdama tikslų sukompromituoti konkrečius asmenis bei priversti juos gydytis savo „psichines ligas“. Anot Wan Yanhai, neretai pasitaiko, jog žmonėms „psichiniai negalavimai“ yra diagnozuojami vien dėl jų seksualinės orientacijos ar politinių pažiūrų. Tuo tarpu tie žmonės, kurie turi rimtų psichinių sutrikimų, reikiamos pagalbos negali sulaukti – tiesiog neužtenka specialistų, galinčių juos aptarnauti.
Visgi Kinijos valdžia bent jau oficialiai pažymi poreikį reformuoti Kinijos sveikatos apsaugos sistemą. Vienas iš esminių 2009 metais pradėtos pertvarkos tikslų kaip tik ir yra psichinių susirgimų gydymo tvarkos reformavimas. Kaip teigia Phillipsas, tai bent jau parodo, kad psichinės sveikatos priežiūros organizavimas pagaliau buvo įtrauktas į Kinijos valstybės politinę darbotvarkę. Valstybiniu lygmeniu kol kas nuveikta ne itin daug – yra patvirtintas pinigų paskirstymas. Vis dėlto esminė problema – reikiamo personalo parengimas ir gydymo praktikų pertvarkymas - kol kas dar tik planų lygmenyje. Dideliu iššūkiu turėtų tapti ir vyraujančio požiūrio kaita pačioje Kinijos visuomenėje. Kaip minėta, kol kas psichinių susirgimų problema čia vis dar yra tabu ir gėdinga tema.
