Aukštaičių rašytojo, Žemaitės premijos laureato Ričardo Kalyčio laiškas redakcijai su pasiūlymu, kaip atgaivinti nederlingų žemių teritorijas.
Dažnai man tenka važinėti maršrutu Vilnius – Pabradė - Molėtai – Utena. Vaizdai kelia pasibaisėjimą – kraštas nusiaubtas kaip po švedų karų ir marų. Trobos nuplyšę, laukai nedirbami, baigia krūmokšniais užaugti. Tiktai kur ne kur pamatysi praknistos žemės lopinėlį, avytę bei žalmargę ir suvargusį senioką. Atrodo, gal tenai ir žmonių nebėra, o jeigu dar yra, tai iš ko jie pragyvena? Iš varganos pensijos? Greičiausiai, jaunimas po svečius kraštus išsivažinėjęs, svetimiems ūkininkams bernauja arba dideliuose miestuose dirba statybų pagalbiniais, o gal ir renka šiukšles. Dieve, tarytum čia darbo stokojama. Na, galima pasiteisinti – žemė nederlinga, neatsiperka įdėtos lėšos ir darbas. Bet kraštas vaizdingas: kalneliai, upeliai, ežerėliai, miškeliai, tačiau apleistas ir atstumtas. Regis, imk, žmogau, kastuvą ir sodink mišką, tai visai nesunku, pats patyriau. O kokia palaima apima žmogų, kai eglutės po metų po kitų iškleidžia savo žalius sijonėlius! Ne, nesimato tokių entuziastų, nors valstybė remia, o ES moka ilgalaikes išmokas už miško prižiūrėjimą. Kraštas nejuda: kažko trūksta. Pajuodęs toks nebejaunas vienkiemio dėdė išėjęs pasėdi šalia trobos, pažiūri liūdnai į apšepusią apylinkę, išspjauna kontrabandinės „Primos“ likutį ir grįžta į savo buveinę keikdamas gyvenimą. Sulauks pensinės dienos, šiek tiek atsigaus susitikęs su kaimynu. Pakeiks Seimą, partijas, pasiskųs sveikata. „Kolchozus sugriovė, Telekomą pardavė, sopė į šoną įsimetė.“ Keiks žmogus, nesvarbu, kad visas „telekomas“ jo „žiponėlio“ kišenėje sugroja, ir su užsienin išvažiavusiu sūnumi čia pat pasikalba.
O kokia šių žemių vizija? Perverčiau „Žemės ūkio kaimo plėtros strategiją“, nieko kardinalaus ir viltingo nesuradau. Finansinis aiškiai neracionalaus ūkio rėmimas iš ES lėšų? Tai yra baisu. Pirma, tai laikina, antra, žemė nuo to rėmimo nepagerės, trečia, bus į smėlį užkastos taip reikalingos ES lėšos. Miškų sodinimas galėtų atnešti naudą tiktai po daugelio dešimtmečių. Avininkystė, puslaukinių mėsinių gyvulių auginimas?.. Ne, tai stepių ir neapgyventų prerijų verslas. O pas mus Europa, visai nesenai pakankamai tankiai apgyventas kraštas. Teneįamžina žinovai tokio nusiaubto mūsų krašto įvaizdžio, pas mus kiekvienas krūmelis, kiekviena balutė turėjo savininką. Nors ir sunkiai, bet žmonės vertėsi ir pragyveno.
Truputis istorijos
Pagrindinis mūsų protėvių verslas jau senai buvo žemės ūkis. Ne kartą istorijoje jis buvo pertvarkomas. Pirmą kartą jis buvo pradėtas tvarkyti LDK laikais 1561 m. valdant Žygimantui Augustui įvedus taip vadinamą „Valakų reformą“. Tada pavieniai valstiečių kiemai buvo sukelti į gatvinio tipo kaimus. Kamarnikai (matininkai) parinkdavo patogią gamtoje vietą, su vandeniu, mišku, ganiavomis ir laukais, atmatavę taisyklingą keturkampį padalindavo jį į tris laukus, o tuos laukus dar padalindavo į rėžius. Kiemas gaudavo iš tų laukų po rėžį, viso po valaką (apie 20 ha). Šitoks kaimas kai kur ( ypač lenkų okupuotoje dalyje) išliko iki pat sovietinės okupacijos. Toks ūkis buvo labai neefektyvus. Susiaurėję rėžiai, bendros ganyklos, riboti daržai, sutankinti pastatai neleido plėsti gyvulininkystės, naudotis progresyvesniu inventoriumi ir t.t. (Vaizdai iš tokio kaimo pagal senų žmonių pasakojimus yra aprašyti mano romane „Juodanugarių laikai“, Vaga 2002)
Progresyvus Rusijos premjeras Piotras Stolypinas, supratęs tokius žemės ūkio suvaržymus, jau 1906 m. pradėjo kaimus skirstyti į vienkiemius. Tačiau reforma Rusijoje ėjo sunkiai, o pats Stolypinas 1911 m. buvo nušautas. Lietuvoje 1907-1914 m. buvo išskirstyta virš 2000 kaimų. Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, kaimai buvo sparčiai skirstomi į vienkiemius. Iki 1937 m. buvo išskirstyta apie 1,5 mln. hektarų. Lietuvos žemės ūkis ėmė sparčiai vytis išsivysčiusias žemės ūkio šalis.(Nors proletarinis rašytojas Petras Cvirka tą metą vaizdavo niūriomis spalvomis.)
Nederlingos žemės
Rašant šį skyrelį aš negaliu atsidžiaugti mūsų mokslininkų geografų surinktais ir apdorotais duomenimis (R.Baubinas, D. Burneika, V. Daugirdas „Geografija“ 38 (2), p.48-54). Čia viskas pateikta, telieka pasiimti.
Pasirodo, Lietuvoje yra 45,5 procento nederlingų žemių. Iš tiesų, kaip jau matėme pravažiuojant, tose žemėse nebelikę gyventojų. Daug kur gyventojų tankis tesiekia 8-10 gyventojų 1 kv. km., o Labanoro seniūnijoje 2 gyventojai 1 kv. km.(Europoje – 60).
Čia pat paaiškinta ir priežastis tokio sumažėjimo. Čia ūkiai maži, o žemės nederlingos. Dviejų asmenų šeimos pragyvenimui (kokio lygio?), pasirodo, reikalinga ne mažiau kaip 5 ha. žemės. Žmonės suranda lengviausią išeitį - emigruoja.
Nederlingos žemės pavirtę į Retai apgyvendintas teritorijas (RAT).To dar maža, visos tos teritorijos pažeistos didelės depopuliacijos (apie 5 procentus per metus). Tai jau priešmirtinis signalas!
Išvados:
1.Nederlingos teritorijos iš žemės ūkio pragyventi negali.
2. Kaimo plėtros pasiūlymai yra neefektyvūs, laikini ir galėtų duoti menkus rezultatus tiktai po daugelio metų (o tie kraštai, kaip sakėme, miršta).
3. Amatai visuotinės industrializacijos epochoje retai apgyvendintose teritorijose tegali turėti tiktai etnografinę reikšmę.
4.Turizmas gali atnešti naudą labai ribotam gyventojų skaičiui.
5.Visiškai neįvertintas ir plėtros planuose nefigūruoja didžiausias turtas - gamta.
6. Neaiški funkcija valstybinės žemės: kaip ją valstybė panaudos? Parduos „prieinama“ kaina?
7.Neracionaliai panaudotos ES lėšos neduos laukiamo efekto.
Dabar, jau beveik paklydę, vėl nuklyskime į istoriją. Kai „žmonijos genijus“ Vladimiras Uljanovas sušaudė popus, kūlokus, pirklius, o mylima liaudis ėmė badu mirti, tada jis iškėlė genialų klausimą „Ką daryti?“.
Dabar, kai minėti kraštai arti mirties, kai geriausi gamtos kampeliai išgrobstyti, o žemės baigiamos išparduoti (kam?) nebe labai laikas kelti tokį pat klausimą. Tačiau mes kelsime.
Ponia Valdžia! Teks tau grįžti ir taisyti tavo lemtingas klaidas. Kaip? Tavo reikalas, ieškok būdų, kitaip neišsisuksi. (Pirmoji Lietuvos Respublika nesismulkino, išdalijo galingų dvarininkų žemes ir nežlugo). Mes parodysim, kaip su tais vėjais paleistais turtais galima gražiai sutvarkyti minėtose žemėse gyvenimą.
Ką daryti?
Pirmučiausia, iš pradžių reikėjo daryti protingai ir apgalvotai. Negalima teigti, jog tai darė neišmanėliai arba kvailiai. Nors... yra sakoma, kuo skiriasi kvailas nuo protingo? Niekuo, kvailas daro tą patį ką ir protingas, tiktai ne vietoje ir ne laiku. Taigi, jei taip mes padarėme, teks laikrodį pasukti atgalios
Jokių išradinėjimų daryti nereikia, reikia daryti tą, ką protingi Vakarai daro. Norėdami pritraukti kvalifikuotų kadrų, ypač informatikos srityje, jie jau yra pastatę savo miestuose privilegijuotus butus ir gundo skurdesnių šalių jaunus specialistus.
Jūs pažiūrėkite kokios Vakarų gyvenvietės! Jos nesibaigiančiai išsidėstę palei kelius, kartu su tolumoje matomais dirbamais laukais ir švariomis gamyklomis bei gamyklėlėmis.To reikia ir mums!
Mūsų padėtis žymiai geresnė - mes darome iš pradžios, mes turime žemės, mes turime gražią gamtą. Mes turime kuo gundyti!
Teks grįžti į „kamarnikų“ laikus. Tai bus nesunku padaryti pasitelkus aeronuotraukas ir GPS. Teks kurti naujas gyvenvietes. Kiekvienai tokiai gyvenvietei reikia:
1. Ežero (servitutinėmis teisėmis).
2. Miško (valstybinio).
3. Sodybinės žemės.
4. Tuščios žemės miškui sodinti. Šią žemę apsisodinęs gyventojas įgis jo nuosavybę.
5. Daržų žemės. Ta žemė taip išdėstyta, jog visą gyvenvietės žemę galima mechanizuotai apdirbti. (Pasiturintis anglas giriasi: „gyvenu kaip karalienė, savas daržoves į puodą dedu“)
6. Laisvos ekonominės zonos švarios gamybos įmonių statybai.
Svarbi pastaba. Žemę p.3, 4, 5, 6 valstybė suteikia nemokomai. Tai ir bus labai svarbus traukos veiksnys žmonėms čia apsigyventi. (Valstybė juk deklaruoja turinti daug „valstybinės“ žemės“). Tai pats efektyviausias tos žemės panaudojimo būdas)
Gyvenvietė turi būti užstatyta vienaukščiais namais. Nesveikas aukščio ir dydžio lenktyniavimas draudžiamas. Geriausia suprojektuoti keletą tipinių namų ir duoti pasirinkti gyventojui. Gyvenvietę reikia pradėti statyti dar neturint gyventojų, remiant valstybei iš ES paramos ir įtraukiant bankus. Tai bus antras traukos veiksnys. Žinoma, reikia išvystyti reklamą namie ir užsienyje (ypač firmoms!). Gyventojų tikrai atsiras, iš savų miestų ir užsienių. Šitoks nebereikalingų vienkiemių pertvarkymas į pilnas kultūros gyvenvietes neabejotinai pritrauks ir mūsų išeivių grįžimą (o gal kas sugalvojote kitokių susigrąžinimo planų? Parašykite). Be to, mes nukrausime mūsų jau perpildytus miestus su nebepravažiuojamomis gatvėmis.
Nauja gyvenvietė (tebūnie jos senas pavadinimas soda - tai neišskirstytas kaimas), žinoma, turės visą infrastruktūrą, komunikacijas, kelius.
Tiktai šitaip sužydės mūsų gražus, šiandien apleistas „nederlingų žemių kraštas“.
Pabaigai, kaip išsipildančią viziją, pateiksiu mūsų diplomato Jurgio Savickio prieš 60 metų rašytus įspūdžius apie jo mylimą kraštą - Daniją, į kurį mes su pavydu žvelgėme ir svajojome lygiuotis. Ir šiandien tas kraštas yra mums dvasiškai pats artimiausias.
„Gyvenu atstu nuo miesto, gražiai įruoštame name. Tai tipinga danų ūkininko troba; šiaudiniu stogu, baltais mažučių protarpių langais ir visais įmanomais patogumais... Iš pažiūros tokiame paprastame name kaip klebonija viduje taip įruošta viskas artistiškai: knygos, paveikslai ir vėl daug gėlių viduje. Gėlės ir vazonai, kaip mūsų dvareliuose, lipikai pagal rentinius ir langus. Ir šviežios gėlės ant stalų. Geras pianinas.“( Mane labiausiai nuteikia pianinas.)
Per 50 nelaisvės metų mes dar labiau atsilikome, bet vilties nepraradome. Dirbkime!
